Šiame skyriuje pateikiame žurnalistės Jūratės Mičiulienės atrinktas ir parengtas reikšmingesnes K. Motiekos citatas iš netrukus pasirodysiančios knygos, politinės biografijos „Kazimieras Motieka – advokatas ir Lietuvos byloje“, kuriomis su parodos skaitytojais sutiko pasidalinti knygos mecenatas advokatų kontora „Motieka ir Audzevičius“.
***
„Pirmą didelį ir tikrą politinį pasitenkinimą pajutau 1988 metų birželį, kai tarp Lietuvos teisininkų mūsų partinė organizacija pirmoji įkūrė Sąjūdžio rėmimo grupę. Tada dar buvo daugybė draudimų. Mes susirinkom ir nusprendėm pradėti tvarkyti Lietuvos reikalus. Tikrai jaučiau satisfakciją.“
*** |
„Jau praėjo tie laikai, kada nekaltų žmonių sąskaita galima buvo rodyti vienas kitam iškraipytą atsidavimą partijai ir vyriausybei. Šiandien žmonės jau tiki, kad jie ir jų vaikai nebus tremiami, kad savo gimtinėje jie gyvens visą laiką. Rugsėjo 28 dienos įvykiai parodė, kad visa Lietuva reikalauja skubaus apsivalymo.“ (komentaras spaudoje po 1988 m. rugsėjo 28 d. Katedros aikštėje išvaikyto mitingo, po vadinamojo „bananų baliaus“).
*** |
„Didžiuojuosi, kad buvau tarp žmonių, 1988 metų gruodžio 11 d. atkūrusių Lietuvos olimpinio komiteto veiklą. Kai tai padarėme, iki Kovo 11-osios buvo likę metai ir trys mėnesiai. Tvirtai dar Lietuvoje jautėsi komunistų partija, stovėjo sovietų kariuomenė, veikė KGB. Tuo metu šis Lietuvos sporto visuomenės žingsnis buvo gana drąsus. Tai buvo pirmoji organizacija, dar prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą pareiškusi apie savo atsiskyrimą nuo Maskvos.“
*** |
1989 m. pavasarį, kaip Sąjūdžio kandidatas, bolotiruodamasis į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, sakė: „Maniau, kad, jeigu tik gausiu Kremliaus tribūną, išsakysiu visą tiesą apie Lietuvą“.
*** |
1989 m. vasario 17 d., atsisakydamas partinio bilieto, sakė: „Jeigu mano, kaip TSKP nario, veikla, kaip man priekaištaujama, „kelia realią grėsmę visam persitvarkymo ir demokratizavimo procesui“, aš nelaikau reikalingu ne tik dalyvauti Partinės kontrolės komisijos posėdyje, bet , protestuodamas prieš elementarios demokratijos pažeidimus, nuo šios dienos nelaikau save TSKP nariu. Argi šiandien reikia ieškoti pretekstų atsikratyti partinio bilieto! Jų pilna kiekviename mūsų tautos verdančio gyvenimo žingsnyje. Atvirkščiai, daug sudėtingiau šiandien rasti pretekstą partinį bilietą nešioti.“
*** |
1989 m. sausį spaudoje pareikštos mintys: „Šiandien mes turime pasakyti TSRS Konstitucijai ryžtingą „Ne!“, nepripažinti 1940 metų Liaudies Seimo nutarimų dėl Lietuvos TSR priėmimo į TSRS sudėtį. Tiktai tokį sprendimą priėmę mes būsime laisvi nuo primestų mums TSRS Konstitucijos pančių...“
*** |
1989 m. vasarį spaudoje išsakytos mintys: „Gerai žinant Lietuvos valstybingumo ir suvereniteto tragišką likimą 1940-aisiais metais, neblogiau suprantama, kad siūlomo mums LTSR Konstitucijos projekto 7 skirsnio nuostata yra ne kas kita, kaip priemonė sudaryti regimybę Lietuvos suvereniteto, kurio faktinai nėra ir net teoriškai federalizmo sąlygomis negali būti. Visuomenei jau pradeda nusibosti deklaruojamas Lietuvos suverenitetas ir valstybingumas, kurių faktiškai nėra. Todėl aš manyčiau, kad reikėtų siekti, jog mūsų Respublikos Aukščiausioji Taryba peržiūrėtų savo istoriją, 1940 metų priimtų nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą. Juos būtina panaikinti kaip teroro sąlygomis neteisėtai priimtus, ir pripažinti, kad tie nutarimai neturi jokios galios.”
*** |
Apie dalyvavimą SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje 1989 m.: „Mūsų, sąjūdiečių, tikslas SSRS liaudies deputatų suvažiavime buvo rengti pasaulio ir Rusijos viešąją nuomonę būsimam Lietuvos valstybės atkūrimui. Deputato pažymėjimas reikalingas kaip galimybė patekti į Kremlių, jo tribūną ir savo rinkėjų bei visos tautos vardu pasakyti, ko mums iš tikrųjų reikia“.
*** |
1989 m. lapkritį, ruošdamasis Liaudies deputatų suvažiavimui Maskvoje, Lietuvos spaudoje pareikštos mintys: „Lietuvos žmonės pabudo, kėlėsi ir atsikėlė. Dabar atėjo laikas eiti. Tikslas visiems aiškus – einame į Lietuvos nepriklausomybę. Mūsų nepriklausomybės byla turi tapti oficialių derybų objektu. Tos derybos turi vykti viešai, pasaulio valstybių, visuomenės ir tarptautinių organizacijų akivaizdoje. Mūsų pusėje tiesa ir tarptautinė teisė, mūsų pusėje pasaulio visuomeninė ir demokratinių valstybių nuomonė. Manau, kad klausimą, kokiai Lietuvai būti – nepriklausomai ar TSRS sudėtyje – turi spręsti ne LKP, bet Lietuvos žmonės“.