Akademikas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo ir Iniciatyvinės grupės narys.
***
KAZIMIERAS MOTIEKA – SĄJŪDŽIO ŽMOGUS |
K. Motieka, kaip teko įsitikinti tampriau bendraujant LPS Iniciatyvinės grupės veikloje – plačios erudicijos atkuriamos nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos institucijų interesų gynėjas, reikšmingiau prisidėjęs tiek prie Sąjūdžio programinių dokumentų ir jo Seimų nutarimų rengimo. Vėliau jis produktyviai dalyvavo Atkuriamojo Seimo veikloje, prisidėjo ir prie Tautinio olimpinio komiteto atkūrimo, Vilniaus universiteto administravimo tobulinimo, būdamas jo Tarybos pirmininku.
Į LPS Iniciatyvinės grupės veiklą, kiek prisimenu, K. Motieka intensyviau įsijungė ne nuo pirmųjų posėdžių, o kai jau pati grupė tapo plačiau žinoma ir iškilo būtinybė plėtojant veiklą griežčiau pagrįsti rengiamus įvairius pareiškimus bei kt. dokumentus, rengiantis LPS suvažiavimui. Jo asmeninė patirtis (vėliau sužinojome, kad jo tėvas buvo tarpukario Lietuvos karininkas, pulkininkas) užtikrino atsargesnį ir sėkmingesnį Sąjūdžio veiklos plėtojimą. O pradiniu Sąjūdžio metu, kai dar buvo didelė okupacinių sovietinių institucijų represijų rizika, tokia autoritetingesnė elgsena buvo labai savalaikė, daliai Sąjūdžio jaunimo besiveržiant į radikalesnius pareiškimus ir iniciatyvas.
Rengiantis LTSR rinkimams į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje 1988 m. pabaigoje, man su K. Motieka LPS Iniciatyvinės grupės sprendimu teko balotiruotis Dzūkijoje ir Šalčininkuose, kartu susitikti ir šnekėtis su miestelių gyventojais – Motieka į TSRS Tautybių Tarybą, aš į Sąjungos Tarybą. Motieka lengvai savo tautiniu entuziazmu užkrėsdavo dzūkus, neretai prasitariant apie tikruosius Sąjūdžio Nepriklausomybės siekius. Tačiau tas pats entuziazmas neretai vesdavo į aštresnius konfliktus, besišnekant su Šalčininkų tuteišiais. Todėl neatsitiktinai mano kompromiso siekiai leido surinkti gerokai daugiau balsų, nors nebuvome konkurentais, o ir lenkų balsų gavome mažiau, nei vietiniai kandidatai.
K. Motieka buvo vienas svarbiausių dalyvių TSRS Liaudies deputatų suvažiavimo sudarytoje Komisijoje Molotovo-Ribentropo pakto slaptiesiems protokolams įvertinti, savo principiniais, nuosekliais pasisakymais padėjęs pasmerkti šiuos protokolus, kartu ir juos tvirtinusius Hitlerį ir Staliną. TSKP CK ir kt. okupacinės valdžios institucijų vadovai neįvertino toli vedančių politinių pasekmių iš šių protokolų faktinio egzistavimo pripažinimo, o tai sudarė tvirtas prielaidas Baltijos valstybių atstovams šnekėti apie jų inkorporavimo ir aneksijos prievartinį pobūdį dar suvažiavimui tebesitęsiant.
Tampriau su K. Motieka pabendravome per 36 Europos lietuvių studijų savaitę, įvykusią Gotlando salos Katamragardeno dvare 1989 m. liepos 30–rugpjūčio 6, kur keitėmės nuomonėmis apie Sąjūdžio perspektyvas su išeivijos lietuviais, pasirašėme Gotlando komunikatą, kad visų pasaulio lietuvių svarbiausias tikslas ir siekimas – savarankiška, laisva ir nepriklausoma Lietuva. Po to prof. Varnausko kvietimu kartu su žmonomis savaitę ilsėjomės Geteborge ir ten užmezgėme vėliau pravertusius Lietuvai ryšius su švedų pramonės ir prekybos rūmų steigėjais.
Deja, tapęs vienu iš Atkuriamojo Seimo vadovų (Pirmininko pav.), K. Motieka neberasdavo galimybių tampriau bendrauti su LPS Tarybos nariais, ypač išsakančiais kritinių pastabų dėl kai kurių atkūrusios nepriklausomybę valstybės institucijų sprendimų, dėl prichvatizacijos forsavimo ir per silpnos prokurorinės priežiūros, plintant nusikalstamumui pereinamuoju laikotarpiu. Tačiau šie rūpesčiai ir nepriklausė vien nuo paties K. Motiekos veiksmų ar ryžto, kol dar tęsiantis TSRS blokadai jam, svarbiausia, rūpėjo atkuriamos Lietuvos Respublikos valstybingumo teisinės bazės formavimas.
Antanas Buračas
2019 m. spalio 25 d.
***
Skaidrės:
1. Akademikas Antanas Buračas. 2018 m.
Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
2. A. Buračas su K. Motieka LR Seime vykusios konferencijos „Nacionalinio susitarimo galimybės Gotlando komunikato šviesoje“ metu. 2004 m. gegužės 6 d.
Fotografijos autorė – Lina Žilytė.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
Diplomatas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo ir Iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas, Kovo 11-osios Akto signataras.
***
APIE KAZIMIERĄ MOTIEKĄ |
Nuo 1988 m. Sąjūdžio didžiųjų mitingų iki Lietuvos nepriklausomybės juridinio ir faktiško įgyvendinimo 1990–1992 m. Kazimierą Motieką galima apibūdinti kaip valstybiškai mąstantį ir Lietuvos valstybės nepriklausomybei ryžtingai tarnaujantį Lietuvos pilietį.
Verta paminėti, kad Kazimieras Motieka dalyvavo Lietuvos ir pasaulio lietuvių atstovų 1989 m. susitikime Gotlando saloje ir pasirašė susitikimo komunikatą, skelbiantį, kad viso pasaulio lietuvių tikslas – Lietuvos nepriklausomybė.
1989 m. išrinktas į Lietuvos delegacijos SSRS liaudies deputatų II suvažiavimą nariu, Kazimieras Motieka iš Kremliaus tribūnos tiesiai šviesiai pasakė, kad 1940 metais, po sovietų karinio įsiveržimo, Lietuva buvo prievarta inkorporuota į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jis paragino Sovietų Sąjungą pripažinti padarytą tarptautinį nusikaltimą prieš Lietuvą ir pašalinti jo pasekmes.
Kai M. Gorbačiovo vadovaujamas suvažiavimas vis tik sudarė specialiąją komisiją 1939–1940 m. SSRS–Vokietijos nusikalstamų sandėrių (ne)teisėtumui įvertinti, Kazimieras Motieka kartu su kitais Lietuvos atstovais dalyvavo komisijos darbe ir tarptautinės teisės aktais nenuginčijamai pagrindė SSRS nusikalstamą veiklą demaskuojančias išvadas, kurias 1989 m. pabaigoje suvažiavimui teko patvirtinti. Tokiu būdu SSRS oficialiai pripažino, kad jos 1939 m. slaptieji sandėriai su Vokietija buvo neteisėti ir niekiniai, kad 1940 m. SSRS šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę ir jėga atėmė Baltijos valstybių nepriklausomybę.
1990 kovo 11 d. Kazimieras Motieka tapo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo Akto signataru, buvo išrinktas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo vienu iš Pirmininko pavaduotojų. Nuo tos dienos jis visą savo teisinę kompetenciją ir pastangas Aukščiausioje Taryboje skyrė de jure atkurtos Lietuvos valstybės teisinei sistemai ir demokratinei santvarkai įtvirtinti.
Tragiškąją 1991 m. sausio 13-ąją, dalyvavęs Aukščiausiosios Tarybos naktiniame ir dieniniame posėdžiuose, Kazimieras Motieka vėlai vakare savo automobiliu paslapčia nuvežė Nepriklausomybės atkūrimo Akto originalą į Kauną ir įteikė kardinolui JE Vincentui Sladkevičiui, prašydamas paslėpti ir išsaugoti.
1992 metais Kazimieras Motieka dalyvavo Aukščiausioje Taryboje rengiant Konstitucijos projektą ir dėl jo siekiant tautos atstovų sutarimo. Kai jis buvo pasiektas ir tauta Konstituciją priėmė referendumu, Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir įtvirtinimo darbą užbaigė. Į sėkmingą Lietuvos valstybės atkūrimą Kazimieras Motieka yra įnešęs svarbų indėlį.
Česlovas Vytautas Stankevičius
2019 m. lapkričio 1 d.
***
Skaidrės:
1. Signataras Česlovas Vytautas Stankevičius. 2008 m.
Fotografijos autorė – Olga Posaškova.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
2. Č. V. Stankevičius su K. Motieka Laisvės premijos laureatui S. Tamkevičiui skirtos parodos „Tiesa išlaisvina“ atidarymo LR Seime metu. 2014 m. sausio 13 d.
Fotografijos autorė – Olga Posaškova.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
Diplomatas, politikos ir visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Kovo 11-osios Akto signataras.
***
PAŽINTIES TAKAIS – NUO GOTLANDO IKI PALANGOS |
Prieš daugelį metų, dar vaikystėje ar paauglystėje, susidariau įspūdį, koks turi būti idealus karininkas: būtinai panašus į stotingą, visad pasitempusį, griežtų veido bruožų pulkininką Vladą Motieką. Iš suaugusiųjų girdėjau, kad pulkininkas Motieka yra geležinės tvarkos šalininkas ir kartu garsėja savo inteligentiškumu. O svarbiausia, kad tėviškai rūpinasi savo kariais, kurie atsilygina jam pagarba ir prieraišumu.
Ir dabar prieš akis mirguliuoja vaikystėje žurnale ar knygoje matyta nuotrauka – prakaulaus veido vaikinas, prispaudęs šautuvą prie peties, primerkęs akį taikosi į tolimą taikinį. Parašas po ja, jei teisingai prisimenu: Kazimieras Motieka – kulkinio šaudymo visasąjunginių varžybų nugalėtojas. Tuomet mintyse suvedžiau, kad šis jaunuolis, ko gero, yra to griežtojo, simpatiškojo pulkininko sūnus.
Su vis labiau garsėjančiu politiku, teisininku Kazimieru Motieka susipažinau Atgimimo metais. Puikus oratorius, jis buvo dažnai kviečiamas į televizijos ir radijo laidas. Ne kartą tekdavo „suremti špagas“ su juo įvairiose diskusijose, kai jis pateikdavo Sąjūdžio programą ir požiūrį, o aš – besireformuojančios, tampančios savarankiška Lietuvos komunistų partijos. Diskutuodavome tuomet daugiausiai apie skirtingus kelius – skubant ar žingsnis po žingsnio – tačiau į tą patį tikslą. Išrinktas TSRS liaudies deputatu, K. Motieka tapo vienu pastebimiausių lietuvių politikų vykstančiose Maskvoje politinėse kautynėse. Tuo metu Liaudies deputatų suvažiavimų ir Aukščiausios tarybos sesijų tiesiogines televizijos transliacijas aistringai, kaip kokias sporto varžybas, stebėjo žmonės nuo Vladivostoko iki Vilniaus, nuo Murmansko iki Ašchabado. Ypatingai Kazimiero Motiekos poleminis išradingumas ir teisininko patirtis išryškėjo diskusijose TSRS liaudies deputatų suvažiavime dėl Molotovo-Ribentropo pakto. Suvažiavimo dauguma buvo linkusi nutylėti slaptąjį to pakto protokolą, bet deputatai iš Baltijos šalių, palaikyti Maskvos bei įvairių respublikų demokratų, sugebėjo iškovoti tai, kas pradžioje atrodė neįmanoma - pakto pasmerkimą. Tai buvo svarbus teisinis žingsnis kelyje į mūsų nepriklausomybę, pasiektas aktyviai dalyvaujant K. Motiekai.
Arčiau susipažinau su Kazimieru Motieka ir jo grakščiąja žmona Marija 1989 metais prie Baltijos jūros – Gotlande, 36-oje Europos lietuvių studijų savaitėje. Žymėtina, kad būtent K. Motieka pramynė taką į šiuos tradicinius išeivių susibūrimus. Jis dalyvavo – pirmasis ir vienintelis, atvykęs iš Lietuvos – dar prieš metus vykusioje 35-oje studijų savaitėje VFR, lietuvių gimnazijoje Hiutenfelde. Tad Švedijoje jis sutiko ypač daug pažįstamų tarp išeivijos lietuvių, padėjo sukurti gerą atmosferą, kad tarp ilgamečių savaičių dalyvių ir „desanto“ iš Lietuvos – šįkart į Gotlando salą įvairiais maršrutais atplaukė net 24 lietuvaičiai – atsirastų nuoširdus bendravimas.
Studijų savaitėje Kazimieras Motieka padarė pranešimą, kuriame išsakė, kaip paprastai, griežtai ir aiškiai, savo nuomonę apie padėtį Lietuvoje. Štai ką užfiksavau pagal savo seną žurnalistinį įprotį darytuose užrašuose: „Maskvoje, Aukščiausioje Taryboje, mes ne tik žeminami, bet niekinami. Iš 2 200 deputatų – tik 400 demokratinių pažiūrų. Išdalinome deklaraciją dėl Molotovo-Ribentropo pakto – vieni ir taip žinojo, kitų nepaveiksi. Viešumas – pagrindinis ginklas. Kelti žmones Lietuvoje (TSRS – žinome, kelk nekėlęs). Yra ir iki galo parsidavusių – be Maskvos niekur. Mažuma, bet užima svarbius postus. Neva LKP CK dokumentuose – ir nepriklausomybė. Aš to dar neperskaičiau. CK plenume kalbama apie tarybinę federaciją. Mums gėda, kad ir Sąjūdžio programoje taip pat; reikia naujos. Realus suverenitetas? Suklaidinti visuomenę, parodyti, kad KP eina su Sąjūdžiu. Trynimasis švelnėja, bet neprarado esmės. (...) Sąjūdis turi tobulinti darbo formas. Visuomenės dalyvavimas posėdžiuose vargina. Reikia daugiau prognozuoti. Kad rinkimuose dalyvautų ir tarybinėje armijoje tarnaujantys jaunuoliai iš Lietuvos. Laukti TSRS dekolonizavimo neteisinga. Žingsniai ryžtingesni, reiklesni, tikslas – nepriklausomybė. Ekonomika sužlugs? Jei Maskva duotų – stebuklas – argi neimsim? Neerzinti to vilko, kuris laiko mus dantyse, kad gerklės neperkastų. Parašai dėl Molotovo ir Ribentropo pakto – paklibinti kariuomenės buvimą.“ (Žinoma, į šias mano gan padrikai užrašytas pastabas šiandien reikia žiūrėti nepamirštant, kad jos darytos paskubomis, prieš tris dešimtmečius, visai kitokioje politinėje ir istorinėje situacijoje).
Kai vienas iš savaitės dalyvių aštriai pasisakė prieš profesorių Č. Kudabą dėl jo kai kurių komjaunimo laikų žingsnių, o kitą dieną – ir prieš mane dėl mano tėvo, Kazimieras Motieka netylėjo: „Ranką kam nukirsti, ar ne? Lietuvos spaudoje daug rašoma apie J. Paleckį, A. Sniečkų, M. Gedvilą. Ar parašai išprievartauti? Gultis ant bėgių? Garvežys pervažiuotų. „Aušros“, „Varpo“ palikimas – okupacinės vyriausybės nariai stengėsi apsaugoti, apsiginti prieš A. Ždanovą. Nedaug, bet buvo įmanoma padaryti. Ko daugiau – ar blogo ar gero – padaryta, nė vienas dar negali pasakyti. Šimtai žmonių – nepartinių žmonių – neša gėles ant J. Paleckio, A. Sniečkaus kapo. Istorijos vingiai nenuspėjami“.
Rugpjūčio 6 dieną, baigiantis Studijų savaitei, buvo paruoštas trumpas, dešimties žodžių komunikatas: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Jį pasirašė aštuoni įvairių pakraipų Lietuvos ir išeivijos politikai, atstovavę partijoms, judėjimams ir organizacijoms, kurios konkuruodavo ir netgi konfliktuodavo. Nors neturėjau galimybės susisiekti su Vilniumi ir gauti įgaliojimus, savo parašą padėjau ir aš. Tai buvo rizika, nes LKP, kaip teisingai savo pranešime pažymėjo K. Motieka, dar nebuvo deklaravusi tokio tikslo. Švedijos lietuviai, ne visai suvokdami Lietuvos laisvėjimo spartos, siūlė man pasilikti Gotlande ir prašyti politinio prieglobsčio. Kai prasitariau Kazimierui Motiekai, kad sugrįžus į Lietuvą manęs gali laukti dideli nemalonumai, jis tvirtai tarė:
- Jeigu taip atsitiktų, mes jus ginsime.
Tas ryžtingas jo padrąsinimas iki šiol man skamba ausyse.
Jau po kelių dienų Gotlando komunikatas ir jį pasirašiusius užsipuolė „Pravda“, „Sovietskaja Rosija“, „Krasnaja zvezda“ ir kiti Maskvos laikraščiai. Konservatyvios jėgos reikalavo imtis priemonių. Bet jau rugpjūčio pabaigoje per Lietuvą, Latviją, Estiją nusidriekė „Baltijos kelias“, nepriklausomybės ir demokratijos tikslas buvo deklaruojamas vis garsiau.
Praėjus septyniems mėnesiams ir penkioms dienoms po Gotlando komunikato pasirašymo Aukščiausioji Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybę. Kazimieras Motieka buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos pirmininko pavaduotoju, jam teko atsakingi darbo barai. Aš dirbau Užsienio reikalų komisijos pirmininko pavaduotoju, tad neretai dalyvaudavau K. Motiekai priiminėjant užsienio šalių delegacijas. Ir vėl griežta kalba apie tai, kad nebus jokių atsitraukimų, kartais net gerokai nustebinanti stumiančius Lietuvą į kompromisus svečius.
Kazimiero Motiekos žodis tuo laiku turėjo didelę įtaką Lietuvos žmonėms. Daug kas įsiminė jo karštą, griežtą kalbą per Lietuvos televiziją referendumo dėl konstitucinių prezidento galių išvakarėse. Aukščiausiajai Tarybai vis aiškiau diferencijuojantis, jis veikliai prisidėjo ir prie demokratinės, daugpartinės politinės sistemos kūrimo.
Pažymėčiau ir tai, kad man imponavo visados sportiškas, jaunatviškas Kazimiero stotas, tvirtas optimizmas. Kai kilo iniciatyva atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, buvo prisiminti Kazimiero Motiekos jaunystės sportiniai pasiekimai, o pirmiausiai – aukščiausios prabos teisininko kvalifikacija, jo politinis svoris. Gerai prisimenu sausakimšą, entuziazmu alsuojančią Profsąjungos rūmų salę, kai K. Motieka kalbėjo apie atkuriamo komiteto teisinį tęstinumą – pagal Olimpinę chartiją – nuo pat 1924 metų, apie Lietuvos delegacijos dalyvavimą artimiausiose Olimpinėse žaidynėse.
Mūsų artimesnė pažintis su K. Motieka prasidėjo prie Baltijos jūros, Gotlando saloje, tik 200 kilometrų nutolusioje nuo Lietuvos. Kazimieras, o ir aš po truputį atsitraukėme nuo konkrečių darbų ir perėjome į laisvesnį statusą. Tuo laiku Mariją ir Kazimierą ne kartą kartu su Laima, su mūsų bendrais pažįstamais esame sutikę prie tos pačios jūros, bet jau mūsų pusėje, Palangoje. Pokalbiuose Kazimieras vaizdingai, detaliai prisimindavo tas batalijas Maskvoje, liaudies deputatų suvažiavimuose. Pagalvodavau: kiek ryžto ir susikaupimo reikėjo tam, kad aiškiai, kietai pasakytų tai, ką reikėjo pasakyti – ir Lietuvai, ir tai pačiai Rusijai – priešiškai šurmuliuojančioje didžiulėje auditorijoje. Prisimindavome ir šviesias Gotlando dienas, kai skirtingų įsitikinimų, skirtingų biografijų lietuviai sugebėjo skirtingumus nustumti šalin – „vardan tos!”.
Justas Vincas Paleckis
2019 m. lapkričio 4 d.
***
Skaidrės:
1. Signataras Justas Vincas Paleckis. 2014 m.
Iš asmeninio Justo Vinco Paleckio archyvo.
2. Č. Juršėnas, J. V. Paleckis ir K. Motieka LR Seime vykusio renginio, skirto Gotlando komunikato 25-mečiui paminėti, metu. 2014 m. rugpjūčio 6 d.
Fotografijos autorė – Olga Posaškova.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
Bibliotekininkė, ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parodų ir renginių kuratorė.
***
BIBLIOTEKOS BIČIULIS KAZIMIERAS MOTIEKA |
Beveik tris dešimtmečius rengdama parodas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje teko bendrauti su advokatu Kazimieru Motieka.
Jis kartu su ponia Marija Rože Motiekiene buvo ne tik bibliotekos lankytojai ar inteligentiški svečiai, bet ir jos bičiuliai, patarėjai, ypač mėgę meno parodas. Rengėjus skatindavo pasidžiaugti, kad dirba matomą, visiems prieinamą darbą.
Kazimieras Motieka dažnokai ateidavo pasitarti su šviesios atminties Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktoriumi dr. Vladu Bulavu (1936–2004) dėl Lietuvos teisininkams svarbių jubiliejinių datų paminėjimo, bibliotekos fonduose esančios retesnės teisinės literatūros populiarinimo. Į pasitarimus kartais pasikviesdavo ir mane, nes advokatui patiko mano darbo stilius ir principai, kuriuos pavadino „individualiu parodystės kodeksu“. Už tai reiškiu dėkingumą, nes man suteikė stiprybės ir pasitikėjimo savo darbu.
Garbiajam jubiliatui K. Motiekai būtina padėkoti už patarimus, rengiant 1918 metų Nepriklausomybės Akto signataro, teisininko, valstybininko Jono Vileišio (1872–1942) jubiliejinę parodą ir paminėjimą.
Ne be Kazimiero Motiekos paskatinimo, rengiant leidinio „Valstybės žinios“ 80-mečio parodą, tuometinis Nacionalinės bibliotekos direktorius dr. V. Bulavas išsamios parodos ekspoziciją papildė savo tėvo akademiko Juozo Bulavo (1909–1995) įrištais „Valstybės žinių“ metiniais komplektais, kuriuos vėliau padovanojo bibliotekai.
Unikali paroda „Valstybės žinioms – 80“ buvo parengta šaunaus jų redakcijos kolektyvo (eksponavau aš, kolegė N. Jonaitienė, dail. Jokūbas Zovė). K. Motieka prisiėmė patį svarbiausią pranešėjo vaidmenį parodos atidarymo bei jos pristatymo iškilmėse. Minėdamas Lietuvos teisinius, istorinius faktus, jų raidą, K. Motieka padėkojo esamiems ir buvusiems bibliotekos darbuotojams, sukaupusiems ir išsaugojusiems spaudinius ir kitus dokumentus per 50 sovietinės okupacijos metų. Teisinę literatūrą pavadino tarsi valstybės akimis ir smegenimis.
Vieno susitikimo metu 1992 m. K. Motiekai papasakojau dviejų mažų mergaičių išdaigas ir joms įsimintiną nuotykį Bendrionių kaime. Viena jų – advokato anūkė Indrė, kita – mano dukra. Jų begalinė svajonė buvo pasivažinėti arklio traukiamu dideliu darbiniu vežimu. Tik kelelis Toliūnai–Budrionys buvo labai duobėtas ir gausiai palytas. Važnyčiotojas įsodino dvi sostinės panytes, kurios nuo pirmo krestelėjimo laimingai išvirto Pasvalio kraštui būdingoje molynėje. Mergaičių kūno grimas ir rūbai ilgokai valėsi Lėvens upėje.
Gerbiamas Jubiliate, priimkite mano sveikinimus. Visada Jus prisiminsiu kaip įdomų pašnekovą, spinduliuojantį didele patirtimi, išmintimi, nejučiomis priverčiantį visus pasitempti. Ilgiausių Jums metų, Advokate!
Janina Stankevičienė
2019 m. spalio 30 d.
***
Skaidrės:
1. Bibliotekininkė Janina Stankevičienė. 2015 m.
Fotografijos autorė – Sevilė Mamedaitytė.
Iš asmeninio Janinos Stankevičienės archyvo.
K. Motiekos anūkė, sūnaus Vido dukra.
***
Gyveno kartą vaikinas. Vardu buvo Povilas Rimkevičius. Buvo vaikinas „nešpietnas“ – jaunas, gražus, iš pasiturinčios šeimos, vienturtis. Netgi užsienyje architektūros mokėsi – į Estiją važinėjo.
Kartą grįžo atostogų namo pas tėvus ir šie pranešė nusprendę jį apvesdinti. Ir jau nuotaką išrinkę – kaimynų dukrą (kaimynai turėjo dvi netekėjusias dukras). Povilas pagalvojo ir sutiko vesti, tačiau tik jaunėlę dukrą – anoji labiau jam patikusi.
Vestuvės buvo surengtos greitai – po kelių dienų Povilas žengė prie altoriaus. Gražiai papuošta buvo nuotaka, su gražiu veidą dengiančiu šydu. Tačiau Povilui kilo įtarimas – pakėlęs nuotakos šydą patikrino ką vedąs – ogi nuotaka ne ta! Pasirodo, bandoma jį apvesdinti su vyresnėle seserimi (jaunesnioji juk negali pirmoji ištekėti – kas gi paskui ims tą vyresniąją?!).
Supyko Povilas, kad taip jo pasirinkimo nepaisoma. Labai supyko. Taip smarkiai, kad bažnyčioje nusisuko nuo netikrosios nuotakos ir visiems garsiai pareiškė, kad dabar vesiąs pirmą sutiktą merginą. Sėdo į kinkytą vežimą, pasiėmė liudininką ir išvažiavo. O merginą rado greitai – prie kelio kumečio dukra Aleksandra plovė tvenkiny maišus. Merginai pasisekė kaip pasakoje – atjojo svajonių jaunikis ir, vos pamatęs, pasipiršo. Niekas nežino, kas nutiko paliktajai bažnyčioje nuotakai, o Povilas su savo išrinktąja Aleksandra susituokė ir gyveno gražiai ir laimingai.
Povilas ir Aleksandra buvo mano proproseneliai, jų portretai kabo giminės namuose. Jų dukra Vanda buvo mano senelio Kazimiero motina.
Tokia tai spalvinga istorija, rodanti, koks kraujas teka mūsų giminės gyslose.
Povilas buvo ryžtingas, drąsus, veržlus, principingas. Toks yra ir jo anūkas, mano senelis – Kazimieras Vyturys Stanislovas Motieka. Šios jo savybės, taip pat išskirtinė valia, darbštumas, atsakingumas, tiesos siekimas visur ir visada lėmė, kad Kazimieras Motieka yra tas žmogus, kuris sugebėjo drąsiai ir išmintingai atstovauti tautai ir buvo vienas iš tų, kurie grąžino Lietuvai nepriklausomybę. Toks žmogus visuomet būna pavyzdžiu kitiems – įkvepiantis ir drąsinantis.
Džiaugiuosi, kad esu jo istorijos dalimi.
Didžiuojamės tavimi, Kazimierai!
Indrė Motiekaitė-Misiūnienė
2019 m. lapkričio 5 d.
K. Motieka studijų metais. Iš asmeninio Indrės Motiekaitės-Misiūnienės archyvo. |
***
Skaidrės:
1. Indrė Motiekaitė-Misiūnienė.
Iš asmeninio Indrės Motiekaitės-Misiūnienės archyvo.
2. Indrė su vyru Andriumi, vaikais Morkumi, Martynu, Mykolu ir seneliu Kazimieru Motieka. 2017 m.
Iš asmeninio Indrės Motiekaitės-Misiūnienės archyvo.