1865 m. iš Krymo atvykę verslininkai Isaakas Durunča (?-1890) ir Jakovas Šyšmanas (?-1900) įregistravo bendrovę „Durunča ir Šyšmanas“ ir įkūrė tabako fabrikus Vilniuje ir Kijeve. 1872 m. ši bendrovė atidarė tabako parduotuvę ir Varšuvos centre. Vyresnysis I. Durunčos brolis Sadukas 1842 m. jau buvo įkūręs tabako fabriką Kremenčuke ties Dniepru, kur persikėlė iš Eupatorijos kartu su našle tapusia motina Bijana ir jaunesniaisiais broliais. Tad Isaakas jau turėjo patirties šiame versle, juolab, kad Kryme labai daug karaimų vertėsi tabako gaminių produkcija ir prekyba.
Fabrikas tikriausiai buvo tarp Visų Šventųjų ir Pylimo gatvės, priešais Halės turgų. Pasak Antano Rimvydo Čaplinsko, Šyšmano ir Durunčos tabako fabrikas 1870 m. pradėjo veikti Felikso Golsnerio pastate prie Visų Šventųjų gatvės nuomojamose patalpose. 1885 m. visas pastatas su priestatu ir tuo metu veikiančiu fabriku buvo parduotas karaimų kilmės pramonininkui I. Durunčai, kuris fabriką išplėtė ir modernizavo. 1886 m. fabrike iš Basokų gatvės pusės buvo pastatytas dujų variklis. XIX a. pabaigoje Šyšmano ir Durunčo tabako fabrike jau dirbo 400 darbininkų. Po I. Durunčos mirties 1890 m. fabriką su visais posesijoje buvusiais pastatais paveldėjo jo sūnūs Mojsiejus ir Samuelis. Tačiau Isaako sūnūs tuo metu dar buvo labai jauni, ir panašu, kad reikalus jų vardu tvarkė J. Šyšmanas, nes bendrovė nuo šiol vadinama „Šyšmanas ir Durunčos paveldėtojai“. 1900 m. mirus J. Šyšmanui, jo dalį paveldėjo sūnūs Juzefas ir Borisas (1877-1952).
Tiek Durunčos, tiek Šyšmanai visada buvo aktyvūs karaimų bendruomenės Vilniuje dalyviai ir rėmėjai. Mojsiejus Durunča prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo Vilniaus kenesos statybos komiteto narys, o nuo 1921 m. – kenesos statybai pabaigti komiteto pirmininkas. Jis ir finansiškai prisidėjo prie Vilniaus kenesos statybos. Šyšmanai daug prisidėjo prie karaimų kultūros plėtros taip pat ir filantropine veikla. Jakovo Šyšmano lėšomis 1891-1892 m. Vilniuje buvo išleistas dvasininko Felikso Maleckio (1854-1928) sudarytas ir redaguotas keturių tomų karaimų maldynas, kuris tapo kanoniniu ir juo naudojosi visi Europoje gyvenantys karaimai.
Po 1917 m. revoliucijos Durunčos ir Šyšmano tabako bendrovė neteko visos savo nuosavybės Rusijos teritorijoje. Jiems liko tik Vilniaus tabako fabrikas, kuris veikė čia iki 1926 m., kai jį įstatymiškai perėmė Lenkijos tabako monopolis. Tarpukariu bendrovės firminės parduotuvės veikė Vilniuje, Varšuvoje, Lodzėje ir kituose Lenkijos miestuose.
