Lazdynai – vienas didžiausių Vilniaus mikrorajonų. Jis pastatytas Lazdynų kaimo vietoje. 1963 m. pirmąjį jo projektą parengė architektų ir statybininkų grupė, kuriai vadovavo Vytautas Čekanauskas. Tačiau projektas nebuvo realizuotas, nes šioje miesto dalyje nebuvo jokių inžinerinių komunikacijų, gatvių, tilto, jungiančio vietovę su miestu. 1966 m., tuoj po Žirmūnų statybų, šio projekto pagrindu buvo parengti nauji, detalizuoti mikrorajono planai (iš viso jie buvo keisti 4 kartus). 1969 m. pavasarį čia atsikėlė pirmieji gyventojai. Šiuo mikrorajonu iš esmės prasidėjo naujas Vilniaus raidos etapas, nes iki tol miestas augo daugiausia upės slėnyje. Paskui statybos persikėlė į viršutinę Neries terasą, į erdvų plynlaukį. Pagal pirminį sumanymą Lazdynai turėjo būti kaip šiaurės vakarų gyvenamasis masyvas, didelė teritorija, kurioje dabar išsitenka Lazdynai, Viršuliškės ir Karoliniškės. Kadangi būtų reikėję iškirsti daug miško, architektas V. Čekanauskas šios idėjos atsisakė ir pasiūlė palikti žaliuosius plotus taip, kad Lazdynai būtų suskaidyti į tam tikras zonas. Nepaisant to, kad statyboms trūko lėšų, būta daug statybų broko, 1974 m. Lazdynų architektams buvo paskirta valstybinė Lenino premija. Tai buvo pirmasis atvejis, kai ši premija skirta už gyvenamojo rajono sukūrimą. Lazdynai – vienas pirmųjų modernių Vilniaus rajonų, jame juntama pavyzdinių Suomijos naujojo miesto Tapiolos, švedų Vėlingbio bei prancūzų Tulūzos miesto Mirelo kvartalo įtaka. Žiedinio plano rajonas sudarytas iš keturių mikrorajonų su visais privalomais atributais: surenkamaisiais daugiaaukščiais namais, vietiniais prekybos ir buitinių paslaugų centrais, mokyklomis, vaikų darželiais, poliklinika ir kt. Lazdynuose vyrauja daugiabučiai – 5, 9, 12, 16 aukštų gyvenamieji namai. Jie sugrupuoti aplink pusiau atvirus kiemus, sublokuoti terasomis. Rajono planinės erdvinės kompozicijos pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir laisvai išdėstytų įvairaus dydžio pastatų deriniai.