Antra 1987-ųjų pusė buvo įtempta sovietinių-partinių įstaigų ir valstybės saugumo komiteto (KGB) darbuotojams. Rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo įvyko „nacionalistų-ekstremistų“ suorganizuotas mitingas, kuriame pirmą kartą viešai buvo pasmerkti Molotovo-Ribentropo pakto slaptieji protokolai, iškelti okupacinės sovietų kariuomenės išvedimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo klausimai. Dar didesnį nerimą kėlė artėjantis Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 70-metis.
1987 m. lapkričio 18 d. Rygoje įvyko Latvijos valstybės paskelbimo dienos minėjimas, kuriame kalbą pasakė vienas mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo organizatorių, Lietuvos laisvės lygos narys, aktyvus antisovietinio pasipriešinimo dalyvis Petras Cidzikas. Jo kalbą mitinge išgirdo ne tik į gatves išdrįsę išeiti Latvijos žmonės, bet ir mitingą stebėję saugumiečiai.
Grįžęs į Vilnių, P. Cidzikas buvo sulaikytas. Lietuvos SSR KGB 5 tarnyba, siekdama akylai stebėti politinių akcijų organizatorių ir dalyvį, užvedė jam operatyvinio ištyrimo bylą, kodiniu pavadinimu „Apaštalas“. Kurdami operatyvinių bylų kodinius pavadinimus, kuriais buvo vadinami ir sekami asmenys, KGB darbuotojai nestokojo kūrybiškumo. Kunigas Juozas Zdebskis buvo „Akiplėša“, kunigas Alfonsas Svarinskas – „Nepataisomasis“, poetas Tomas Venclova – „Dekadentas“, aristokratiškomis manieromis pasižymėjęs rezistentas Vytautas Bogušis – „Bojarinas“. Neatsitiktinai „Apaštalu“ buvo pavadintas nenuilstantis kovotojas P. Cidzikas, išdrįsęs pakviesti vilniečius paminėti Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimo 55-ąsias metines dar 1973-aisiais. Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose išplatinto kvietimo vienas egzempliorius buvo įmestas į KGB skundų ir pageidavimų dėžutę. Įtariant, kad kvietimus parašė ir išplatino P. Cidzikas, jis buvo sulaikytas, jo namuose atlikta krata. Per kratą saugumiečiai rado vieną pogrindinio leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ numerį, sąsiuvinį, kuriame tarp paskaitų konspektų buvo įvairūs užrašai, pamąstymai, keli antisovietiniai eilėraščiai. Atlikus rašysenos ekspertizę, patvirtinta, kad kvietimą ir eilėraščius parašė P. Cidzikas. Už šį „išsišokimą“ jis buvo pašalintas iš universiteto ir suimtas.
KGB tardytojai, atsižvelgdami į tai, kad iš privalomosios karinės tarnybos sovietų armijos statybų būryje P. Cidzikas Karinės gydytojų komisijos sprendimu buvo komisuotas dėl „isterinių reakcijų“ ir į tai, kad tardomas jis būdavo prislėgtos nuotaikos (galima pagalvoti, kad turėjo būti kupinas entuziazmo ir optimizmo), nuolat skųsdavosi galvos skausmais, skyrė jam teismo psichiatrinę ekspertizę. Įmantriu raštu Respublikinės Naujosios Vilnios psichoneurologinės ligoninės vyriausiosios gydytojos surašytoje išvadoje nurodyta, kad komisija, „susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, ypač Cidziko „literatūrine kūryba“ (dokumente kabutėse), pastebėjo mąstymo sutrikimus“. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija, atsižvelgdama į psichiatrų komisijos nustatytą diagnozę, įprastai pripažįstamą nepasitenkinimą komunistiniu režimu reiškusiems asmenims – paprastos formos schizofreniją su „vangiai progresuojančia eiga“ – skyrė priverstinį gydymą specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje.
Pseudogydymas Černiachovsko „psichiatriniame kalėjime“, Kaliningrado srityje ir Naujosios Vilnios psichoneurologinėje ligoninėje užtruko ketverius metus. Grįžęs į laisvę P. Cidzikas tęsė kovą. 1978 m. jis įsijungė į Lietuvos laisvės lygos veiklą, drauge su Antanu Terlecku pasirašė protestą dėl psichiatrijos kaip bausmės naudojimo antisovietine veikla įtariamiems asmenims bei 45 pabaltijiečių Memorandumą.
1980 m. gruodžio 16 d. atvykęs į LSSR Aukščiausiojo Teismo viešą posėdį, kuriame buvo nagrinėjama Vytauto Skuodžio, Gintauto Iešmanto ir Povilo Pečeliūno byla, P. Cidzikas buvo sulaikytas ir „už viešosios tvarkos pažeidimą“ nubaustas 15 parų administraciniu areštu, vėliau vėl uždarytas į psichoneurologinę ligoninę. Paleistas Tikinčiųjų teisėms ginti Katalikų komitetui išsiuntus protesto laiškus, kurie buvo paviešinti ir Vakaruose. Už neva įvykdytus smulkius viešosios tvarkos pažeidimus vėliau jis ne kartą buvo sulaikomas, jo namuose buvo nuolat daromos kratos.
1988 m. sausio 8 d. P. Cidziko namuose eilinį kartą atlikta krata, surasti pogrindiniai leidiniai „Laisvės šauklys“ ir „Vytis“, antisovietiniai užrašai. Tardomas jis atsisakė duoti bet kokius parodymus. Saugumiečiai 1988 m. birželio mėn. planavo P. Cidzikui iškelti dar vieną baudžiamąją bylą, tačiau dėl SSRS prasidėjusios „perestroikos“, nutarus, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikoje“ ir kituose ilgus metus laikytais „šmeižikiško turinio“ leidiniuose skelbiama medžiaga „neprieštarauja vykstančiam persitvarkymo ir demokratizacijos procesui“, kelti bylą atsisakyta.
1988 m. pradžioje P. Cidzikas kartu su Povilu Pečeliūnu ir kitais bendraminčiais įkūrė Politinių kalinių gelbėjimo grupę, kurios pagrindinis tikslas – priversti sovietų valdžią išlaisvinti lageriuose kalinamus ir tremtyje esančius lietuvius politinius kalinius. 1988 m. rugpjūčio 17 d. Vilniuje, Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje drauge su Algimantu Andreika, kunigu Robertu Grigu, Nijole Sadūnaite surengė plataus atgarsio sulaukusią bado akciją dėl politinių kalinių išlaisvinimo. Akcija nutraukta 1988 m. spalio pabaigoje, SSRS vadovybei nusprendus paleisti politinius kalinius.
Daug dėmesio P. Cidzikas skyrė Mažajai Lietuvai, iki gyvenimo pabaigos rinko ir skelbė istorinę medžiagą apie Raudonosios armijos karinius nusikaltimus šiame krašte Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kurį laiką buvo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos vicepirmininku.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, rengė politines akcijas. Įsimintinas 1990 m. rugsėjo mėn. organizuotas „Kryžiaus žygis į Maskvą“, kuriame jis su palyda nešė 2,5 m aukščio o kryžių per Rusijos miestus ir miestelius iki Maskvoje, šalia SSRS KGB būstinės Lubiankos aikštėje stovėjusios bažnytėlės. P. Cidzikas taip pat surengė dviejų dienų žygį su kryžiumi aplink Lietuvos SSR KGB pastatą Vilniuje, Gedimino pr. 40, žygį su kryžiumi už Mažąją Lietuvą.
1998 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Mirė 2019 m. sausio 21 d. Palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
