Kartais nei išvaizda, nei apimtimi ar kitomis savybėmis neišsiskirianti byla tyrinėtojams pažeria įvairiausių netikėtumų ar įdomių istorijų. Taip įvyko vartant Lapienių šeimos tremties bylą, kurioje rastas pluoštas unikalių tarpukario Lietuvoje darytų nuotraukų. Patyrinėjus dokumentus, saugomus šios šeimos nariams sovietų saugumo vestose bylose, atsiskleidė istorija apie tragišką Lietuvos kariuomenės kario, Lietuvos pasienio policijos pasieniečio ir jo šeimos narių likimus pirmaisiais sovietų okupacijos metais.
Juoduoju birželiu vadinamos 1941 m. birželio 14 d. prasidėjusios sovietų represijos neaplenkė Liudviko Lapienio (iki 1937 m. dokumentuose pavardė rašyta „Lapenis“) šeimos. 1941 m. birželio 14 d. naktį į Rokiškio apskrities Obelių valsčiaus Antanašės kaime gyvenusios šeimos namus įsiveržusi operatyvinė grupė išsivežė L. Lapienį, jo žmoną Albiną ir dvi mažametes dukras. Kaip ir tūkstančiai kitų tomis dienomis represuotų Lietuvos šeimų, Lapieniai tremtinių telkimo punkte buvo išskaidyti. Nuo šeimos atskirtas L. Lapienis gyvuliams transportuoti skirtu vagonu išvežtas į Krasnojarską. O žmona su dukromis sugrūstos į tokį pat gyvulinį vagoną ir išgabentos į tremtį Altajaus krašte.
Trumpas ir formalus L. Lapienio „nusikalstamos veikos“ tyrimas vyko SSRS NKVD Kraslage. „Tyrimą“ vykdę lagerio Operatyvinio-čekistinio skyriaus enkavedistai, 1942 m. gegužės mėn. pateikė kaltinimus L. Lapieniui, kad jis tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje ir pasienio policijoje „savo tarnybine padėtimi stiprino buvusios buržuazinės Lietuvos valdžią“. Kaip sunkus nusikaltimas taip pat buvo nurodytas priklausymas tautinio jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos šaulių sąjungai. Tačiau į kaltinamąją išvadą nebuvo įtraukti tragikomiški, dar Lietuvoje pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis saugumiečių surinkti kaltinimai, kad L. Lapienis vynu girdė Raudonosios armijos karius, agituodamas juos neklausyti vadovybės ir sukilti, skleidė antisovietinę propagandą, gyrė gyvenimą „Smetonos režimo metais“ ir kt.
Ypatingasis pasitarimas prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro pareikštus kaltinimus aptakiai apibendrino ir už „aktyvią kovą prieš darbininkų klasę ir revoliucinį judėjimą“, L. Lapienį nubaudė 8 m. laisvės atėmimo bausmę. Gali būti, kad nuosprendis buvo priimtas, kai L. Lapienis jau buvo iškeliavęs anapilin. Jo žmonos A. Lapienienės 1956 m. gruodžio 7 d. rašytame pareiškime Lietuvos SSR vidaus reikalų ministrui nurodyta, kad jis „dirbo Krasnojarske, miško darbuose“ ir 1942 m. gegužės 19 d. mirė, o Ypatingojo pasitarimo protokolo data 1943 m. sausio 2 d. Gal A. Lapienienė nežinojo tikslios vyro mirties datos ar rašydama pareiškimą supainiojo metus, tačiau negalim atmesti, kad L. Lapienio bylos tyrimas buvo baigtas, nuosprendis paskelbtas ir dokumentai įforminti jau po jo mirties. Klausimų kyla ir dėl tokio jauno, net trisdešimties metų nesulaukusio vyro mirties, nes nei baudžiamojoje, nei šeimos tremties byloje nėra jokio dokumento, liudijančio mirties faktą. Tikėtina, kad L. Lapienis arba tragiškai žuvo arba mirė nuo išsekimo, nes stalininiuose lageriuose kalintų žmonių gyvenimo sąlygos buvo siaubingos: badas, žiaurus prižiūrėtojų elgesys, kriminalinių nusikaltėlių savivalė, sekinantis fizinis darbas ir pan.
Neapsikentusi klaikių gyvenimo sąlygų, L. Lapienio žmona Albina Lapienienė su 12 ir 15 metų dukromis 1947 m. rugsėjo mėn. pabėgo iš tremties. Nelegaliai grįžusi į Lietuvą, slapstėsi, pragyvenimui užsidirbdavo mezgimu, nes sunkesnio darbo dirbti nebepajėgė dėl tremtyje pablogėjusios sveikatos ir miško darbuose sulaužytos kojos. Šiek tiek lengviau atsikvėpti galėjo tik po J. Stalino mirties. 1957 m. birželio mėn. šeimai leista legaliai gyventi Lietuvos SSR.
Keliose plonose bylose atsispindi ne tik Lapienių, bet ir tūkstančių kitų per Juodąjį birželį represuotų Lietuvos šeimų likimai, o per stebuklą byloje išlikęs pluoštelis nuotraukų leidžia pamatyti kaip tarpukario Lietuvos kariuomenės kariai ir pasieniečiai leisdavo šiokiadienius bei švęsdavo šventes sovietų okupacijos išvakarėse.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
