„JOS RANKOSE BUVO LIETUVOS LIKIMAS“
VIRTUALI PARODA, SKIRTA MARCELĖS KUBILIŪTĖS 125-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Marcelė Kubiliūtė gimė 1898 m. liepos 28 d. (pagal Julijaus kalendorių – liepos 16 d.) Rokiškio apskrities Panemunėlio valsčiaus Tindžiulių kaime.
Vyresniojo brolio – lietuviškos spaudos platintojo Juozo Kubiliaus kvietimu, 1912 m. apsigyveno Vilniuje, lankė lietuvišką dviklasę mokyklą, lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ kursus. Baigusi mokyklą, įsidarbino laikraščio „Viltis“ redakcijoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją, gyveno Voroneže ir Sankt Peterburge. 1918 m. spalio mėn. grįžo į Vilnių.
1918–1925 m. M. Kubiliūtė dirbo Lietuvos žvalgyboje. Veikdama Vilniuje, 1919 m. rugpjūčio mėn. ji sugebėjo perimti ir į Kauną perduoti svarbius Lenkų karinės organizacijos (POW) dokumentus apie pasirengimą plataus masto sukilimui Lietuvoje. Pagal gautus duomenis Lietuvos valdžia išaiškino POW štabą, bunkerį su ginklais, suėmė kelis šimtus sąmokslininkų. „Jos rankose buvo Lietuvos likimas“ – taip apie M. Kubiliūtės veiklos svarbą savo prisiminimuose pažymėjo tarpukario Lietuvos žvalgybos vadovas Jonas Polovinskas-Budrys.
1920–1922 m. M. Kubiliūtė redagavo Vilniaus lietuvių dienraštį „Nepriklausomoji Lietuva“, rūpinosi lietuvių kariais, patekusiais į Lenkijos nelaisvę, teikė informaciją Lietuvos žvalgybai apie Lenkijos kariuomenės judėjimą. Gresiant demaskavimui ir suėmimui, 1922 m. spalio mėn. pasitraukė iš Vilniaus, ties Salaku (Zarasų aps.) slapta perėjo demarkacinę liniją, apsigyveno Kaune.
1925–1931 m. dirbo Lietuvos užsienio reikalų ministerijos šifruotoja ir slapto archyvo tvarkytoja, 1931–1940 m. – užsienio reikalų ministerijos sekretore. Buvo atsakinga už Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto lietuvių rėmimą laikraščiais, pinigais, knygomis. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Lietuvos šaulių sąjungos, Vilniaus vadavimo sąjungos narė, 1936 m. baigė istorijos studijas Vytauto Didžiojo universitete.
M. Kubiliūtė Lietuvos Respublikos Prezidento 1928 m. buvo apdovanota 2 rūšies 3 laipsnio Vyties kryžiaus ordinu ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 4 laipsnio medaliu, 1930 m. – Vytauto Didžiojo ordino 5-ojo laipsnio medaliu, o 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3 laipsnio medaliu.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, persikėlė gyventi į Vilnių, dirbo Lietuvos SSR Mokslų akademijos Istorijos skyriaus sekretore. Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui, dalyvavo Birželio sukilime, buvo Vilniaus lietuvių įkurto sukilimo štabo, Vilniaus miesto ir srities komiteto nare. Karo metais dirbo Mokslų akademijos Literatūros skyriuje, dalyvavo antinaciniame pasipriešinime, gelbėjo žydus. Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė M. Kubiliūtę prisiminė taip: „Man teko išgyventi nemažai sunkių momentų ir beveik kas vakarą ateidavau į Marcelės kambarį pasiguosti, pasikalbėti, pabendrauti. Ji mane moraliai palaikė, dažnai pavaišindavo saldainiais, suteikė man daug paguodos ir vilties. Prisimenu ją su didele meile ir pagarba.“[1]
Artėjant Raudonajai armijai, M. Kubiliūtė atsisakė pasitraukti į Vakarus ir pačioje antrosios sovietų okupacijos pradžioje sovietų saugumo buvo suimta. Apkaltinus dalyvavimu antinacinės ir antisovietinės organizacijos „Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga“ veikloje, jai buvo siūloma skirti 10 m. laisvės atėmimą. Pristigus įrodymų, „už išdavikišką elgesį, gyvenant okupuotoje teritorijoje“ M. Kubiliūtė penkeriems metams ištremta į Tiumenės sritį.
Grįžusi iš tremties 1949 m., sunkiai rado darbą. Lietuvos SSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, kuriame M. Kubiliūtė dirbo iki suėmimo, direktorius Kostas Korsakas kategoriškai atsisakė ją priimti. 1950 m. apsigyveno Tauragėje, dirbo Tauragės kelių eksploatacijos ruožo valdyboje sąskaitininke. 1956 m. grįžo į Vilnių, dirbo ligoninėje.
Sovietų saugumas nuolat stebėjo ir persekiojo M. Kubiliūtę. Absurdiški įtarimai bendradarbiavimu su Vokietijos, vėliau – su Didžiosios Britanijos žvalgybomis, nuolatinis stebėjimas, ją sekusių agentų pranešimai apie kiekvieną jos pasakytą „įtartiną“ sakinį tęsėsi iki 1957 m. rugsėjo mėn., kai apie sunkiai kaulų tuberkulioze susirgusios M. Kubiliūtės ryšius su užsienio valstybių žvalgybomis nebuvo rasta jokių įrodymų, o jai vesta byla-formuliaras (agentūrinio stebėjimo byla) buvo nutraukta.
M. Kubiliūtė mirė 1963 m. birželio 13 d. Palaidota Vilniaus Rasų kapinėse.
Lietuvos Respublikos Prezidento 2020 m. rugsėjo 18 d. dekretu M. Kubiliūtė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
[1] Irenos Veisaitės liudijimas apie Marcelę Kubiliūtę. Prieiga internetu: http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=6474. Prisijungimo laikas 2023-06-08.
