„Gimtinės namas dar prieškariu tėvo statytas iš betono blokelių. Tačiau viena lauko siena nutinkuota. Mat, kai tėvai po karo grįžo į savo namus, pamatė, kad tuščiaviduriuose blokeliuose juoduoja skylės, namo skardinis stogas kaip rėtis. Aišku, kažkur šalia sprogo bomba. Nieko kito neliko, kaip sieną nutinkuoti.

Bėgo metai, siena keitė spalvą, dėl oro sąlygų vietomis pajuodo, tačiau iki šių dienų tinkas išliko lygus, neištrupėjęs. 2019 m. vasarą atostogaudamas gimtinėje, nejučia mečiau žvilgsnį į sieną, jau juodais plėmais paliestą laiko ir akis užkliuvo už kažkokio joje susidariusio silueto. Pamačiau lyg žmogaus petį. Kai atidžiau įsižiūrėjau, pradėjo ryškėti ir galvos kontūrai. Kad galva galėjo būti su ilgais plaukais, supratau iškart. Parūpo pabandyti figūrą ištraukti „į dienos šviesą“. Griebiau grafitą ir nedrąsiai pradėjau. Nepajutau, kaip prisiminiau Kristaus atvaizdą ir jau žinojau, ko siekti. Tai truko kokią savaitę. Kiekvieną dieną, trumpam prieidavau ir taisydavau, tobulindavau. Ir suprask, žmogau, kodėl Kristus, kodėl dabar ir kodėl čia?“

Jokūbas Zovė