Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento direktorė

Su Jokūbu bendrus darbus pradėjau 2016 metais, nuo tada kelerius metus Vaikų ir jaunimo literatūros departamente drauge rūpinomės parodomis. Pamenu, kaip tuomet mane žavėdavo pagarbus Jokūbo santykis su kiekvienu, net ir paties mažiausio kūrėjo, darbu. Jokūbas sugebėdavo kažkaip nepastebimai, ramiai, netrikdydamas Vaikų ir jaunimo literatūros skaityklos darbo, kūrinius pasiruošti ir išeksponuoti. Dirbdavo jis labai dėmesingai ir kruopščiai. Nepriekaištingai.  

Nuo 2018 metų su Jokūbu tapome Komunikacijos ir rinkodaros departamento kolegomis. Dabar drauge tiesiogiai dirbame mažiau, tačiau gerai žinau, kad jo darbo kokybė ir atsidavimas nemažėja.

Smagu susitikti su Jokūbu, – visada, kad ir trumpai, bet smagiai pasišnekame. Visuomet labai džiaugiuosi parodomis, kuriose eksponuojami jo darbai. Labai džiugina ir tai, kad rengiama ši virtuali paroda, manau, Jokūbo indėlis dar yra per mažai pastebėtas. Manau, iš dalies įtakos tam turėjo ir paties Jokūbo santūrumas bei kuklumas. 

Jokūbui sunku tinkamai atsidėkoti. Dėkodama jam galvoju, kad žodžio „ačiū“ už visas įdėtas pastangas yra per maža. Pagalvojusi apie Jokūbą, jaučiu dėkingumą ir už jo geranoriškumą bei šilumą.

2022 m. gruodis

***
Skaidrės:
1. Viktorija Pukėnaitė-Pigagienė.
Iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento fotoarchyvo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus kultūrinės veiklos vadybininkė

Net nežinau, ar dabar VDA studentai mokomi kaligrafijos ir šrifto meno taip, kad vėliau galėtų tuo verstis. Nors gal jau dabar nėra ar ilgainiui nebeliks poreikio tokiai veiklai... Viską gali kompiuteris. Bet tai – ne apie Jokūbą Zovę. Net sunku nupasakoti, kiek „kilometrų“ rankraščių žmogus išrašė plunksnomis ir teptukais tušu, guašu, kiek anglimi ir kreidelėmis sukurdamas plakatų, firmų ženklų ir pašto ženklų, o kur dar vienetinės parodų afišos/plakatai. O kiek vėliau tų darbų buvo išleista – realizuota leidybiniu būdu atvirukuose, apipavidalintose bei iliustruotose knygose, pašto ženkluose – ilgi darbų sąrašai... Vieni tų darbų matyti rečiau, kiti lyg ir savi, įprasti, bet juk beveik niekada nežinome kūrėjo pavardės.

Būtina prisiminti ir papasakoti apie LNB surengtą (teko ilgai įkalbinėti Jokūbą, kad reikia) ir 2007-12-27–2008‑02‑02 veikusią išskirtinę autorinio plakato parodą „Šrifto menas Nacionalinės bibliotekos parodų plakatuose dailininko Jokūbo Zovės 60-mečio proga“. Dar kitaip parodą galima vadinti „Nacionalinės bibliotekos renginiai plakate“, nes joje buvo eksponuojami (tik) 38 kruopščiai iš daugybės atrinkti autoriniai plakatai, sukurti bibliotekoje rengtoms parodoms. Savotiška parodų istorija... Paroda, nuostabiai papuošusi biblioteką, buvo atidaryta Naujųjų metų išvakarėse, dalyvaujant gausiam kolegų ir bibliotekos senjorų būriui, susirinkusiam į tradicinį šventinį renginį. Savas ratas ypač šiltai priėmė tokią įspūdingą ilgamečio LNB dailininko jubiliejinę kūrybinę ataskaitą. Smagu pacituoti tuometę bibliotekos Ryšių su visuomene skyriaus vedėją Birutę Pečiulevičiūtę, kalbėjusią per parodos atidarymą: „Mes įpratę, kad visada kiekviena bibliotekoje parengta paroda prasideda Jokūbo sukurtu plakatu. Mes matome tuos plakatus, atliktus griežta, beveik asketiška maniera – daugiausia viena dvi santūrios spalvos, užuomina į piešinį, vaizdą ir švarut švarutėlis tekstas. Tie plakatai lyg ir nesistengia atlikti kažkokio savarankiško vaidmens, tačiau vis dėlto kaip kamertonas nustato tą garsą, kuris užduoda visos parodos intonaciją. Ir staiga, kai tie pavieniai garsai susirinko į vieną vietą, jie užgrojo labai turtingą, gražią, išraiškingą melodiją. Melodiją, kuri šį kartą pasakoja ne apie istorinį įvykį ar garsios kultūros asmenybės sukaktį, ne apie žymų politikos veikėją ar faktą, vienos ar kitos leidyklos knygų derlių, o apie mūsų kolegą ir draugą, kuklų ir šiltą žmogų, puikų dailininką Jokūbą Zovę.“

Nepaprastai visus nustebinęs tuomet greta plakatų parodoje buvo unikalus eksponatas – Šv. Mato evangelija, kaligrafiškai perrašyta ant ilgo, 18 m 20 cm ilgio ir 0,5 m pločio (taip užfiksuota agentūros Faktum), pergamento ritinio. Pats autorius taip pristatė šį savo darbą: „Tai prasidėjo labai karštą 1999 metų vasarą, artėjant Didžiajam Saulės užtemimui, sklandant baisioms kalboms apie Pasaulio pabaigą. Turėjau 1939 metų leidimo Naująjį Testamentą, verstą Kauno Arkivyskupo Juozapo Skvirecko. Taip ir pradėjau…“ Šis unikalus rankraštinis darbas sulaukė didelio bibliotekos lankytojų dėmesio. Nusidriekęs iš penkto aukšto į trečią, jis pleveno didžiulėje Nacionalinės bibliotekos erdvėje, kaip magnetas traukdamas žmones. Kas paskaitė, kas pasigėrėjo, kas net palietė… Tikrai įspūdingas akcentas brandos amžiaus sulaukusio dailininko kūryboje!

O po to – 2008-05-27–2008-06-17 – ši dailininko Jokūbo Zovės autorinio plakato paroda „Šrifto menas Nacionalinės bibliotekos parodų plakatuose“ buvo eksponuota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje Panevėžyje.

Kaip nepaminėti dailininko-grafiko, kaligrafo Jokūbo Zovės gautų ir įgyvendintų LR Prezidentūros ir LR Vyriausybės užsakymų parašyti puošniausius sveikinimo adresus, daugybę pagyrimo bei padėkos raštų, begalę – sunku net įsivaizduoti – ranka išrašytų vardų-pavardžių asmeniniuose kvietimuose į svarbiausius valstybės renginius. Šio unikalaus kaligrafo gebėjimo kartais prireikia ir šiais laikais...

Gausų renginių jubiliejinį 55-ąjį sezoną LNB Palangos vasaros skaitykla atvėrė Jokūbo Zovės paroda, veikusi 2021 metų birželio 11‒30 dienomis. Parodos anotacijoje buvo pabrėžta, kad „šrifto paslaptys, kaligrafija, kaip atskiras dailės porūšis, jau seniai tapo Jokūbo Zovės kūrybinės veiklos neatskiriama ir itin svarbia dalimi. Parodoje buvo eksponuota 14 autorinės kaligrafijos pavyzdžių. Juose dailininkas atsispiria nuo bazinių dalykų – abėcėlės – ir, jungdamas raides į ornamentines tekstines struktūras, parodo amato virtuoziškumą, teksto ir dekoratyvaus vizualumo dermę.

Kaip nuostabu ir džiugu SVEIKINTI Jokūbą, kuris dar darbuojasi ne tik kurdamas meną (2022-10-14 apdovanotas Italų kultūros instituto premija už plakatą Senekai), bet ir likdamas vyresniuoju Nacionalinės bibliotekos dailininku, dalyvaudamas kaip ekspertas įvairiose vertinimo komisijose.

Didžiuojuos ir vertinu ypatingą ir ilgametę mūsų bendrystę!

2022 m. gruodžio 1 d.

***
Skaidrės:
1. Sandra Kuliešienė.
2. Nacionalinės bibliotekos Komunikacijos ir rinkodaros departamento kolektyvas. 2018 m.
3. Kaligrafiškai perrašyta Šv. Mato Evangelija Nacionalinėje bibliotekoje. Fotografijos autorė – Sevilė Mamedaitytė. 2007 m.

Fotografijos – iš asmeninio Sandros Kuliešienės archyvo.

Bibliotekininkė, ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos darbuotoja, parodų rengėja

Su šiandien intensyviai kuriančiu dailininku, kaligrafu, talentingu profesionalu, nuoširdžiu ir tikru draugu Jokūbu Zove esame pažįstami 30 metų. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje kartu dirbome tuose pačiuose kabinetuose, turėjome tą patį tikslą – rengti parodas, rūpintis bibliotekos įvaizdžiu. Dabartiniai Jokūbo bendradarbiai gal dar nebuvo gimę, tad šioje parodoje gali pamatyti daug unikalių dailininko XX ir XXI a. darbų. Tai tikros vertybės, svarbios meno istorijai ir kultūros raidai, stiprinančios Nacionalinės bibliotekos ir visuomenės ryšius.

Sukurti genialų plakatą Jokūbą galėjo įkvėpti tema, autoriai, dokumentai, leidiniai, kiti surinkti eksponatai, padiktavę ir tam tikrą pasportavimo formą ar pasirinktą stilių. Jį domino viskas: literatūra, asmenybių laiškai, fotografijos, daiktai, likimai. Su nepaprastu atidumu, atsargumu Jokūbas pasportavo žymiausių Lietuvos ir pasaulio rašytojų, menininkų, politikų ar mokslininkų dokumentus. Jo rankos prisilietė prie Romaino Rolland’o laiškų, popiežiaus Jono Pauliaus II dokumentų, įrašų, atsiųstų iš Vatikano. Reikėjo rasti būdą, kaip eksponuoti popiežiaus dovanas bažnyčioms, Jo Šventenybės bažnytinius rūbus, dėvėtus Lietuvoje.

Kartu su Jokūbu Zove esame parengę apie pusę tūkstančio parodų. Nemažai jų buvo eksponuota ir kitose erdvėse, kitose valstybėse. Jo sukurtas plakatas Martyno Mažvydo Katekizmo 450-ųjų metinių proga sukėlė susižavėjimą, tikrą ir nuoširdų kaligrafo talento pripažinimą Helsinkio universiteto bibliotekoje. Suomiai nesitikėjo pamatyti tokio šedevro: senuoju gotišku šriftu išrašyti žodžiai lietuvių, suomių, švedų, vokiečių kalbomis. Skambėjo frazės: „Tobula, nepakartojama... Ir šiais laikais dar taip būna?!“
Vasario 16-osios gimnazijoje Hiutenfelde vykusiame Jono Basanavičiaus 150-ųjų gimimo metinių minėjime, kuriame dalyvavo ir Vokietijos žemių lietuvių suvažiavimo dalyviai, taip pat buvo ilgai plojama prie parodos plakato.

Mes iš ARTi matėme vienas kito darbus, dalijomės kantrybe, niekad neskaičiavome laiko. Šaukštelis medaus ar gabalėlis lašinukų panaikindavo nuovargį, nerimą.
Pamenu, kartą jis pasimatavo generolo Stasio Raštikio kitelį (vilna per ilgą laiką susitraukė) ir išėjo į fojė, pavaikščiojo. Gal kas pamatys. Pamatė... O mums buvo linksma ir įdomu. Dirbome toliau. Tarsi „pasikrovėme savo kūrybines baterijas“.

Dailininkas labai saugojo parodų eksponatus, tačiau per jų atidarymą laikėsi savojo kuklaus atstumo. Vieną kartą buvo toks įdomus atvejis – pradėjus kalbėti vienam iš valdžios atstovų, būtent kalbėjusiojo fotografija lėtai pasviro ir tokioje „nepatogioje“ pozicijoje liko kabėti...

Jokūbas labai mėgo parodas, skirtas dailininkams. Salvadorui Dali sukurtas plakatas buvo originalus ir išmąstytas – jį teko tvirtinti nuo vieno parodos salės sienos krašto iki kito, be to, aukštai palubėje. Suteikė netikėtumo ir žavumo jausmą tiems, kas domėjosi ir suprato.

Per tą iš ARTi laiką keitėsi kultūros ministrai, bibliotekos vadovai, įvairūs bendradarbiai, tačiau parodos vyko, keitė viena kitą, o Jokūbui užteko energijos ir laiko Nacionalinės bibliotekos įvaizdžiui kurti ir tobulinti – tai ir naujas bibliotekos logotipas, vėliava, užrašas ant pastato frontono, apie kurį svajota kelis dešimtmečius.

***
Jokūbas taip pat lanko įvairiose galerijose rengiamas savo kolegų parodas, perka ir skaito grožinės literatūros, meno ir kultūros leidinius. Pats ėmė ir išleido poezijos knygą „Posmai be datų“ (2018), leidinį apie tėviškę „Kamajai: gyvenimas už Šetekšnos“ (2016), taip pat paskelbė prisiminimų monografijoje „Kamajai“ (2016).
Jis priklauso Rokiškio kraštiečių bendrijai, aš – Pasvalio. Įdomu, kad Lietuvos vynuogių rūšių veisėjai Vasiliauskai vieną rūšį pavadino tiesiog „Zovė“. Pasak jų, ši pavardė verta būti gyvybės nešėja. Vasiliauskienė kilusi iš Kamajų, Jokūbo brolio dailininko Ričardo Zovės bendramokslė.
Jokūbas gražiai prižiūri savo tėvelių namus, sodą. Visur suspėja. Darbštus, gabus ir viską planuojantis žmogus. Net du jo vaikai iš keturių baigė Vilniaus dailės akademiją.

***
Dailininkas į darbą vaikščiojo pėsčias, pasilabindamas su kaimynais, sutiktais pažįstamais. Atėjęs pranešdavo, kokia gėlė pražydo, kad matė Saulės stulpus (labai retas gamtos reiškinys), kokie slenka debesys, kad saulėje blizga šerkšnas. Pasižiūrėdavo į darbų sąrašą, krūvas eksponatų ir pradėdavo dirbti – su meile, kūrybingumu, veržlumu.
Per susirinkimus mėgdavo piešti kolegų šaržus, kuriuos mielai padovanodavo. Po vienos karštos vasaros surengė kolegų ir vadovų šaržų parodą Nacionalinėje bibliotekoje. Tai buvo dovana kolektyvui.
Jokūbas buvo ir yra šauniausias bendradarbis!

***
Taigi aplankę parodą pamatysite, ką gali talentingas kaligrafas.
Kaligrafijai nukeliame skrybėles! Sakome valio Jokūbo darbščioms rankoms!
Aukštinam didžiuosius jo kaligrafinius darbus – perrašytas Johanno Wolfgango von Goethe‘s „Jaunojo Verterio kančias“, Šv. Mato evangeliją, Gavrilos Deržavino odę „Dievas“.

2022 m. gruodžio 5 d.

***
Skaidrės:
1. Janina Stankevičienė.
2. Janina Stankevičienė su kolege Nijole Matusevičiene Salomėjos Neries 100-ųjų gimimo metinių minėjimo Nacionalinėje bibliotekoje metu. 2005 m.

Fotografijos – iš asmeninio Janinos Stankevičienės archyvo.

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Rinkodaros ir intelektinių paslaugų skyriaus vyriausioji kultūros projektų vadovė

Gyvenime nebuvau sutikusi tokio atsidavusio savo pamėgtam darbui, sąžiningo ir atsakingo žmogaus kaip Jokūbas. Jo preciziškumas detalėms, kruopštumas tiesiog pribloškia.

Prisimenu, kaip dariau pirmąją parodą Nacionalinėje bibliotekoje. Berods, tai buvo Bernardo Šo (George Bernard Shaw) jubiliejui skirta paroda. Labai nerimavau, kaip turėtų atrodyti paroda, kad būtų ne tik informatyvi, bet ir patraukli žiūrovui: pasiruošimo darbus atlikau, knygas surinkau, kopijų prisirinkau, bet reikėjo cinkelio, kurias fotografijas, tuo metu kopijuotas iš knygų ar žurnalų, parodyti kaip parodos dalį ir papildyti eksponuotų knygų kolekciją. Ir čia pasirodė Jokūbas su savo išmone! Nuotraukos buvo taip subtiliai įrėmintos – pritaikytas pasparto popierius, kad atrodė, jog pats rašytojas mums jas padovanojo, paroda tarsi atgijo. Kaip supratote, paroda pavyko puikiai.

Aš jau nekalbu apie tai, kad parodos pradžia visada būdavo Jokūbo nutapytas plakatas – rašytojo, kuriam būdavo skirta paroda, portretas su kaligrafiškai užrašytu vardu ir pavarde, kuris tarsi duodavo toną visai parodai, nuteikdavo atidžiai susipažinti su paroda...

Ir štai jau dvidešimt metų mes dirbame kartu su Jokūbu (Viešpatie, kaip greitai bėga laikas) ir labai džiaugiuosi šia pažintimi.

Sėkmės ir sveikatos, Jokūbai!

2022 m. gruodžio 21 d.

***
Skaidrės:
1. Nijolė Jonaitienė.
Iš asmeninio Nijolės Jonaitienės archyvo.