VIRTUALI PARODA, SKIRTA DISIDENTO VYTAUTO SKUODŽIO 90-OSIOMS GIMIMO METINĖMS
Vytautas Skuodis gimė 1929 m. kovo 21 d. Čikagoje (JAV). 1930 m. šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1948–1953 m. Vilniaus valstybiniame universitete baigė geologijos studijas. 1953–1969 m. dirbo visasąjunginio instituto „Hidroprojekt“ Vakarų ekspedicijoje, 1969–1979 m. Vilniaus valstybinio universiteto Gamtos mokslų fakulteto Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedroje. 1969 m. įgijo gamtos mokslų kandidato mokslinį laipsnį.
Dirbdamas Vilniaus valstybiniame universitete, V. Skuodis aktyviai įsitraukė į disidentinį judėjimą. 1975‒1979 m. parengė ir išplatino monografiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“, kurioje apžvelgė sovietinės santvarkos ydas, kritikavo tikinčiųjų persekiojimą, ateistinį švietimą ir auklėjimą, antireliginę propagandą. 1978‒1979 m. redagavo pogrindinį leidinį „Perspektyvos“, kuriame buvo analizuojami žmogaus teisių pažeidimai Sovietų Sąjungoje, aptariamos Lietuvos valstybingumo atgavimo galimybės, kritikuojama rusifikacijos politika. „Perspektyvose“ buvo spausdinami Liudo Dambrausko, Stasio Stungurio, Gintauto Iešmanto, Povilo Pečeliūno tekstai, publikuojami Rusijos disidentų rašiniai. 1978–1981 m. buvo išleisti 22 „Perspektyvų“ numeriai.
1979 m. V. Skuodžio ir P. Pečeliūno iniciatyva pradėtas leisti pogrindinis žurnalas „Alma Mater“, kuriame buvo kritikuojama komunistinė ideologija, sovietinė švietimo sistema, skiriamas dėmesys žmogaus teisių pažeidimams, žodžio, sąžinės laisvės suvaržymams Sovietų Sąjungoje. Planuota publikuoti filosofinius, teologinius straipsnius, didelį dėmesį skirti tautinei lietuvių kultūrai. 1979 m. išleisti keturi „Alma Mater“ numeriai. Visi žurnalo numeriai, išskyrus 2-ąjį, pasiekė JAV.
V. Skuodis nuolat rinko duomenis apie tikinčiųjų teisių pažeidimus, dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto veikloje. Į Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) akiratį pateko 1979 m. antroje pusėje. 1979 m. pabaigoje jo namuose buvo atliktos kelios kratos, per kurias rasta pogrindinių leidinių, „ideologiškai žalingos“ literatūros, antisovietinio turinio rankraščių. 1979 m. gruodžio 28 d. už „už amoralius poelgius ir tolesnį negalėjimą atlikti pedagogo ir auklėtojo funkcijų“ V. Skuodis buvo atleistas iš darbo Vilniaus valstybiniame universitete, 1980 m. sausio 9 d. suimtas.
Pagal Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 68 straipsnio 1 dalį, V. Skuodis buvo kaltinamas, kad: „sistemingai klausėsi užsienio radijo antitarybinio turinio laidų, skaitė nelegalią tokio pat turinio bei ideologiškai žalingą literatūrą, todėl jam susiklostė antitarybinė nacionalistinė pasaulėžiūra. Tokių pažiūrų įtakoje, siekdamas pakirsti Tarybų valdžią, nuo 1975 metų iki 1980 metų sausio mėnesio, tai yra iki suėmimo dienos, sistemingai varė antitarybinę agitaciją ir propagandą: gamino, platino ir saugojo platinimo tikslu antitarybinio turinio literatūrą, kurioje šmeižiama tarybinė valstybinė ir visuomeninė santvarka, raginama kovoti prieš ją“.
Tardymo metu V. Skuodis kategoriškai atsisakė duoti bet kokius parodymus apie kitus asmenis, nepripažino savo kaltės, tvirtindamas, kad įsitikinimai ir jų reiškimo formos negali prieštarauti Sovietų Sąjungos konstitucijai, kurios 49 straipsnis nurodo, kad kiekvienas SSRS pilietis turi teisę kritikuoti valstybinių organų darbo trūkumus, o persekiojimas už kritiką yra draudžiamas.
Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas 1980 m. gruodžio 22 d. V. Skuodį, kaip „ypatingai pavojingą valstybinį nusikaltėlį“, nuteisė 7 m. laisvės atėmimu ir nutrėmimu 5 m.
Teismo posėdyje tardamas paskutinį žodį, kuris jo paties nuomone „pridėjo vienerius metus ilgiau bausmės, negu buvo prašęs prokuroras“, V. Skuodis atvirai pareiškė, kad gyveno ir elgėsi pagal savo sąžinę, dėl to jokiu būdu nelaiko savęs nusikaltėliu. „Savo pažiūrų ir įsitikinimų turėjimas, ‒ kalbėjo jis, ‒ tai nėra amoralumas ar nusikaltimas“. Paskutiniame žodyje jis ryžtingai deklaravo, kad nejausdamas jokios savo kaltės, neprašo teismo pasigailėjimo bei visiškai nebijo būti nubaustas laisvės atėmimo bausme: „Jeigu žmogus turi savo dvasios laisvę, jam fizinės laisvės praradimas nėra baisus“. Ilgą kalbą baigė cituodamas Maironio „Nebeužtvenksi upės bėgimo...“.
Teismo skirtą bausmę V. Skuodis atliko Mordovijos ASSR Baraševo griežto režimo pataisos darbų lageryje. Tame pačiame lageryje kalėjusio disidento Liudo Dambrausko liudijimu, laikėsi oriai, tvirtai, kantriai, o esant reikalui ‒ drąsiai. Protestuodamas prieš žmogaus teisių pažeidimus, kiekvieną trečiadienį atsisakydavo maisto, bado akcijomis pažymėdavo Žmogaus teisių dieną, svarbias Lietuvos istorijos datas. Kalinimo metu sausai badavo daugiau kaip 170 dienų.
Dėl V. Skuodžio kalinimo protestavo ir įvairias akcijas rengė lietuvių išeivija.
1987 m. sausio 9 d., pasibaigus bausmės atlikimo laikui, V. Skuodis buvo paleistas iš lagerio ir išsiųstas į nutrėmimą Magadano srityje. Sovietų Sąjungoje prasidėjus pertvarkos procesui, nutrėmimo laikas buvo sutrumpintas ir V. Skuodžiui leista grįžti į Lietuvą, 1987 m. vasarą jis su šeima išvyko gyventi į JAV. Gyvendamas užsienyje, dalyvavo visuomeninėje veikloje, skaitė pranešimus tarptautinėse konferencijose, rinko ir skleidė žinias apie padėtį sovietų okupuotoje Lietuvoje. 1987 m. gruodžio mėn. V. Skuodį priėmė JAV prezidentas Ronaldas W. Reaganas.
Pasikeitus Sovietų Sąjungos politiniam klimatui, buvo peržiūrėta V. Skuodžio, Povilo Pečeliūno ir Gintauto Iešmanto baudžiamoji byla. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Prezidiumo 1989 m. kovo 24 d. nutarimu buvo panaikintas LSSR Aukščiausiojo Teismo 1980 m. gruodžio 22 d. V. Skuodžiui, P. Pečeliūnui ir G. Iešmantui nuosprendis, o baudžiamoji byla nutraukta dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo. Nutarime pažymėta, kad kaltinamieji nesiekė „pažeminti tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką“, o tik reiškė nuomonę bei kritikavo „jų supratimu, neigiamus mūsų šalies valstybinius ir visuomeninius reiškinius“.
1989 m. V. Skuodis grįžo į Lietuvą. Jis tęsė akademinį darbą Vilniaus universiteto Geologijos-mineralogijos katedroje, 1994–1997 m. vadovavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui, parašė atsiminimų knygas „Žaidimas KGB tinkluose“, „KGB voratinklyje“, „Balsas iš Lietuvos pogrindžio“, „Lietuva iš anapus“, „Melo, neapykantos ir šmeižto kronika: 1993–1997 metai“; istorines studijas „Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai, jų likimai“, „Baltijos kraštų kelias į nepriklausomybę, įvykių kronika“.
Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. vasario 1 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.
V. Skuodis mirė 2016 m. gruodžio 7 d., palaidotas Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
