VIRTUALI DOKUMENTŲ PARODA, SKIRTA SOVIETINĖJE LIETUVOJE VEIKUSIOMS NEFORMALIOMS JAUNIMO GRUPUOTĖMS
„Geležine uždanga“ nuo pasaulio atsitvėrusios Sovietų Sąjungos neaplenkė Vakarų šalių jaunimo, protestavusio prieš suaugusiųjų diktuotas gyvenimo normas, subkultūros. Ideologų kova už vadinamąją komunistinę moralę, įnirtingai propaguoti sovietinio patriotizmo principai, sveiku protu sunkiai suvokiamas „moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, gausybė kitų suvaržymų bei apribojimų lėmė tai, kad, bet kuris norėjęs laisviau gyventi ir džiaugtis gyvenimu jaunuolis beveik automatiškai tapdavo totalitarinės valstybės priešu.
Praėjus keliems metams po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, šiek tiek pagerėjus SSRS gyventojų buičiai, atsirado jaunų žmonių, šiurpinusių sovietinius piliečius savo neįprasta išvaizda bei laisvu, akiplėšišku elgesiu. Dar 1949 m. visasąjunginiame satyros ir humoro žurnale „Krokodil“ pasirodžiusį agitacinį D. Beliajevo feljetoną „Stiliagi“, pašiepusį spalvingai besirengusius, tuomečių elgesio normų nepaisiusius jaunuolius, galima laikyti liudijimu apie vienos seniausių jaunimo subkultūrų ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje atsiradimą. Ryškių spalvų, neįprasto sukirpimo drabužiai, keistos šukuosenos, savitas žargonas, iš rentgeno nuotraukų pagamintose namudinėse plokštelėse platinta džiazo muzika, modernūs šokiai, garsiai deklaruotas apolitiškumas, neslepiamos simpatijos Vakarų kultūrai ‒ pagrindiniai pokario ir vadinamojo Chruščiovinio atšilimo laikotarpio stiliagų bruožai. Šią subkultūrą galima laikyti „specifine sovietine“, tačiau vėlesnių metų stiliagos dėl įvaizdžio bei panašaus muzikinio skonio dažnai gretinami su apie 1953‒1954 m. prasidėjusiu britų jaunimo judėjimu „Teddy Boys“.
Vakarietišką gyvenimo būdą propagavusių jaunuolių, šokdavusių bugi-vugi, tvistą, čarlstoną, rumbą, piktybiškai vengusių vadinamojo „visuomenei naudingo darbo“, iš atvykdavusių užsieniečių siekdavusių įsigyti sovietiniams piliečiams nematytų buities smulkmenų bei anot saugumiečių sudarydavusių „neteisingą įspūdį apie sovietinį jaunimą“, buvo ir didesniuose Lietuvos miestuose. Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (MT) 2 valdybos 1964 m. gruodžio mėn. ataskaitiniame pranešime nurodyta, kad Klaipėdoje buvo išaiškinta „ideologiškai kenksminga vadinamųjų stiliagų grupuotė“, kurią sudarė 14 asmenų. Dokumente rašoma, kad grupė jaunų klaipėdiečių nuolat susitikinėdavo su užsienio jūreiviais, užsiėmė importinių prekių perpardavinėjimu, dažnai leisdavosi į „politine prasme nesveikus“ svarstymus.
Ilgi plaukai, džinsai, gėlėmis, pacifistine simbolika, spalvingais ornamentais papuošti drabužiai, roko muzika Lietuvoje pradėjo plisti apie 1967‒1969 m. Nors hipiai ir jų sekėjai nebuvo ypatingai priešiški sovietinei santvarkai, jų laisva laikysena, gyvenimo būdas, žavėjimas vakarietiška kultūra, drąsios diskusijos filosofiniais ir politiniais klausimais, užsienio radijo stočių klausymas, atkaklus vengimas atlikti būtinąją karinę tarnybą sovietų armijoje, erzino sovietų valdžią. Sovietinio saugumo padalinių dokumentuose yra išlikę duomenų apie ilgaplaukių jaunuolių „ideologiškai kenksmingus“ svarstymus ir netgi apie stichiškus protesto veiksmus.
KGB prie LSSR MT Kauno m. skyriaus 1971 m. sausio mėn. spec. pranešime Lietuvos komunistų partijos (LKP) Kauno miesto komitetui plačiai nušviesti keli epizodai, kuriuose dalyvavo hipių judėjimui prijautę kauniečiai. 1970 m. liepos mėnesį šokių paviljono Vytauto parke administracijai nutarus neįleisti netvarkingai apsirengusių, ilgaplaukių jaunuolių, „priešiškai egzistuojančios santvarkos atžvilgiu nusiteikęs“ vienos Kauno hipių grupuotės lyderiu saugumiečių apibūdinamas Genadijus Slavinskas pasiūlė „boikotą“ ‒ nesilankyti šokių paviljone. Susirinkusiems maždaug trims šimtams žmonių jis pasakė kalbą, kurioje išdėstė nuomonę, jog draudimas pažeidžia SSRS konstitucijos suteiktas jaunimo teises. Pranešime rašoma, kad kalbėdamas, G. Slavinskas išsitraukė Sovietų Sąjungos konstituciją ir garsiai pareiškė: „jeigu jos nesilaikoma, tai visiems susirinkusiems būtina nusipirkti po egzempliorių, išardyti atskirais lapais ir išmėtyti po miestą“.
Pranešime taip pat pažymėta, kad Kauno hipiai 1970 m. vasarą ir rudenį buvo surengę keturis susirinkimus, kuriuose komentuodavo atskirus sovietinės konstitucijos straipsnius, ypatingą dėmesį atkreipdami į „respublikų teisę laisvai išstoti iš SSRS, žodžio, mitingų ir demonstracijų organizavimo laisvę“. Už dalyvavimą „ideologiškai kenksminguose“ pokalbiuose, „netvarkingą“ išvaizdą, žavėjimąsi jaunimo gyvenimu Vakaruose ne vienas to meto jaunuolis patyrė persekiojimą, buvo priverstas dalyvauti profilaktinio pobūdžio pokalbiuose su saugumiečiais.
„Duokite mums laisvę, jeigu tiksliau ‒ susirinkimų laisvę, įsitikinimų laisvę, laisvę sakyti tai, ką galvoji. ‒ Rašė pasiaiškinime KGB darbuotojams hipių grupuotės narys Arkadijus Vinokuras. ‒ Leiskite atvykti užsienio „hipių“ grupėms [tikriausiai turėtos omenyje roko grupės], kaip tai daroma Lenkijoje. Jūs mums viso to neduodate, tai kaip mes galime būti su jumis!“.
Hipių judėjimui simpatizavęs Vytautas Kernagis dar besimokydamas dešimtoje klasėje pateko į KGB akiratį. KGB prie LSSR MT 1967 m. lapkričio mėn. pranešime LKP centro komitetui rašoma, kad jis „per istorijos pamoką atvirai pareiškė, kad reikia daugiau mokytis Lietuvos, o ne Sovietų Sąjungos istoriją ir, kad buržuazinės santvarkos metais buvo labiau rūpinamasi Lietuvos istoriniais paminklais negu dabar“. V. Kernagis su bičiuliais ne kartą svarstė klausimą kodėl Lietuva negali būti „tokia kaip Lenkija“, t. y. ‒ socialistine, tačiau nepriklausyti SSRS.
Vienas įstabiausių to meto įvykių Vilniuje ‒ 1970 m. balandžio mėnesį aktyvaus ir iniciatyvaus tuomečio neformalaus jaunimo veikėjo Alvito Taunio ir jo bičiulių iniciatyva restorano „Žirmūnai“ banketinėje salėje surengtas nelegalus roko festivalis. Pusiau slaptame renginyje dalyvavo Stasio Daugirdo vadovaujama viena profesionaliausių to meto lietuviškų roko grupių „Gėlių vaikai“, talentingo gitaristo Olego Sartakovo, kalbant šiuolaikine kalba, projektas „Sartakov Yesterday and Today“, bene ryškiausias klasikinio rokenrolo atlikėjas visoje Sovietų Sąjungoje ‒ Pits Andersons su grupe „Natural Product“ iš Latvijos. Festivalyje taip pat muzikavo aktyvūs hipių judėjimo dalyviai Aleksandras Jegorovas-Džyza bei hipis, pravarde Fikusas.
Kęstučio Antanėlio iniciatyva Vilniuje buvo pastatyta ir 1971 m. gruodžio 25 d. Lietuvos SSR valstybinio dailės instituto salėje parodyta A. Lloyd-o Weber-io roko opera „Jezus Kristus ‒ superžvaigždė!“.
1972 m., po Kauno įvykių, Lietuvoje prasidėjo masinis hipių ar tiesiog ilgesnius plaukus turėjusių jaunuolių persekiojimas, nors pagrindiniai 1972 m. gegužės mėnesį R. Kalantos laidotuvių dieną įvykusių manifestacijų dalyviai buvo daugiausiai Kauno Vilijampolės rajone gyvenę darbininkai. Daugelis amžininkų prisimena, kad milicininkai, draugovininkai ar operatyvinių komjaunimo būrių nariai „netvarkingai atrodančius“ jaunus žmones neretai sulaikydavo tiesiog gatvėje ir nuvežę į milicijos skyrių prievarta apkirpdavo ar sugadindavo drabužius. Nepaisant persekiojimų, ilgaplaukiai hipių idėjų šalininkai egzistavo iki pat Sovietų Sąjungos griūties, ne vienas liko ištikimas idėjoms ir įvaizdžiui iki šių dienų. Dalies lietuviškų „gėlių vaikų“ pasekėjų ideologija ir gyvenimo būdas buvo gana artimi XX a. 6-ajame dešimtmetyje JAV bei kitose Vakarų šalyse paplitusiam bytnikų judėjimui: kelionės autostopu, gilinimasis į filosofinius ir religinius klausimus, savotiškos „jaunimo Biblijos“ funkciją atlikusio J. Kerouac romano „Kelyje“ skaitymas.
Išskirtine asmenybe tarp sovietinio Vilniaus ilgaplaukių derėtų laikyti 1979 m. rugpjūčio 23 d. pasirašyto 45 pabaltijiečio memorandumo, reikalavusio likviduoti Molotovo-Ribentropo pakto padarinius bei išvesti iš Baltijos šalių okupacinę sovietų kariuomenę, signatarą, saugumiečių nuolat persekiotą, nuo 1983 m. Briuselyje gyvenantį profesorių Liutaurą Kazakevičių.
LSSR KGB Vilniaus m. skyriaus 1982‒1983 m. dokumentuose atsirado iki tol negirdėti žodžiai „pankai“, „pankų judėjimas“, „vadinamieji „pankų“ mėgdžiotojai“ ir t. t. Pirmieji šio judėjimo dalyviai, apie 1982‒1986 m. daugiausiai reiškęsi Vilniuje, nei išvaizda, nei ideologija beveik nebuvo panašūs į „kolegas“ vakariečius, tačiau ryškiai skyrėsi nuo anksčiau Lietuvoje veikusių neformalių grupuočių narių, pasižymėjo radikaliu tautiškumu, atviru, kiek naivoku antisovietiškumu. Keistais, dažnai iš principo pačiais pigiausiais drabužiais vilkėję jaunuoliai ir paaugliai, skustais smilkiniais, nukirptomis marškinių apykaklėmis, įvairiausia simbolika bei mėgstamų muzikos grupių pavadinimais aprašinėtais brezentiniais dujokaukių dėklais vietoj rankinių kėlė rūpestį saugumiečiams, stropiai stebėjusiems „ideologiškai kenksmingą“ naujų keistuolių laikyseną. Patyrę operatyviniai darbuotojai pradėjo skirti ypatingą dėmesį 1965‒1971 m. gimusiems vaikinams ir merginoms, dalis kurių buvo ne tik nepilnamečiai, bet ir dar visai vaikai.
1983 m. „politiškai kenksmingi reiškiniai“ užfiksuoti iš karto keliose Vilniaus vidurinėse mokyklose: moksleivių sąsiuviniuose pastebėti „buržuazinės Lietuvos“ simboliai, išaiškinti jaunuoliai, vaikščioję į pamokas, mokyklines kuprines apsipiešę Lietuvos trispalvės vėliavos spalvomis, kitais tautiniais simboliais. Ant vienos mokyklos sienos rastas pritvirtintas popieriaus lapas su užrašu „Laisvę Lietuvai!“. Toks pat užrašas, parašytas aerozoliniais dažais, 1983 m. vasario 16-osios išvakarėse pastebėtas ant kitos mokyklos sienos. Moksleivių sąsiuviniuose randami „nacionalistiniai eilėraščiai“, rašto darbuose pastebimi „politiškai kenksmingi“ svarstymai. Pavyzdžiui rašinyje tema „Jeigu aš turėčiau burtų lazdelę“, vienos Vilniaus mokyklos moksleivis parašė: „Lietuvą paversčiau nepriklausoma valstybe ir, kad dabar būtų Smetonos laikai“. Kitas jaunuolis tos pačios temos rašinyje pareiškė norą, kad „Lietuvos vėliava būtų raudona, geltona, žalia“. Tuomečio Vilniaus jaunuolių ir paauglių kredo galima laikyti šūkį, kurį užrašytą ant kelių popieriaus lapų 1984 m. kovo 29 d. pašto dėžutėje surado ir saugumiečiams perdavė vieno Vilniaus daugiabučio namo gyventojai: „Tegyvuoja pankai ir laisva Lietuva!“.
1985 m. vasario 16–osios išvakarėse, Vilniuje, tarp Žirmūnų ir Antakalnio rajonų, ant užšalusios Neries ledą dengusio sniego, ties „Dinamo“ sporto draugijos irklavimo baze pastebėtas kojomis ištryptas užrašas „Ruskiai eikit namo!“. Raidžių aukštis siekė 1,7 ‒ 1,8 m, o plotis ‒ 1 m. Užrašas buvo gerai matomas nuo Neries upės krantinės. KGB darbuotojams atliekant įvykio vietos apžiūrą rasti vieno žmogaus, avėjusio maždaug 42‒43 dydžio batus, pėdsakai.
Atvirai antisovietines pažiūras deklaravusius aktyvius pankų judėjimo dalyvius ‒ Vikintą Darių Šimanską, žinomą Varveklio pravarde ir daugelio bendraamžių bei bendraminčių Kabliu vadintą Dainių Šeštoką (1967‒2005) saugumas sekė beveik iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lygos organizuoto mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo išvakarėse abu jaunuoliai buvo sulaikyti milicijos ir pateikus formalius kaltinimus, nubausti penkiolikos parų administraciniais areštais.
Apie 1986‒1987 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjus pertvarkos procesui ir plačiau atsivėrus „geležinei uždangai“, tiek aprangos stiliumi, tiek įvaizdžiu, tiek pasaulėžiūra lietuviški pankai darėsi vis labiau panašūs į savo bendraminčius Anglijoje ir kitose Vakarų šalyse. Plačias kelnes „bananus“ keitė tiesūs, aptempti džinsai, nukleiptus sandalus ir sportinę avalynę ‒ sunkūs auliniai batai, atsirado šilkografijos būdu populiarių grupių pavadinimais bei kitokiais užrašais išmarginti marškinėliai, pasirodė pirmosios skiauterės „irokėzai“, pradėti gausiai naudoti plaukų dažai. Pagrindiniu viršutiniu apdaru tapo tamsios odinės striukės, papuoštos metalinėmis kniedėmis, grandinėmis, spalvotais užrašais. Daugelis ankstesnių ideologinių principų, tarp jų ‒ radikalus antikomunizmas liko, tačiau plačiau pradėta remtis anarchistinėmis šio judėjimo pradininkų idėjomis. Atsirado naujų jaunimo subkultūrų: inteligentiški naujosios bangos (angl. ‒ „new wave“) bei elektroninės muzikos mėgėjai, triukšmingi, ilgaplaukiai, juodas odines striukes su mėgstamų muzikos grupių užrašais vilkėję metalistai, pirmieji hip-hop’o subkultūros atstovai.
1987 m. Nėriaus Pečiūros-Atsuktuvo ir Ernesto Volodzkos-Ernio iniciatyva pasaulį išvydo lietuviškas periodinis pankų leidinys ‒ savilaidos laikraštis ‒ fenzinas „Mūsų Ašigalyje“.
Per lemtingus 1991 m. sausio įvykius Vikintas Darius Šimanskas-Varveklis su grupe bendražygių, ginkluoti primityviais šautuvais, saugojo Vilniuje Gedimino pilies bokšte iškeltą laisvės, nepriklausomybės ir valstybingumo simbolį ‒ Lietuvos trispalvę vėliavą.
Daugelis buvusių hipių, pankų ir kitų neformalių jaunimo subkultūrų atstovų šiandien yra aktyvūs ir pilietiški, juos dažnai galima sutikti įvairiose visuomeninėse akcijose.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis
