Parodos
Albumai
IGNAS PRIELGAUSKAS. TIESOS KELIO BEIEŠKANT

PRATARMĖ

Žmogaus egzistencija – tai audeklas dienos ir nakties atsitikimų.

Kiekvienas gali save nuvesti į pražūtį arba į laimingą amžiną gyvenimą. Visi sveikos dvasios žmonės veržiasi į laimę. Ji pasiekiama kūrybos keliu. O kurti leista mums visiems.

O kaip kuriame? Te kiekvienas iš mūsų tą klausimą iš širdies gilumos iššaukia, jį lyg perkūno trenksmą savyje pajaučia... Lyg žaibui pasirodžius, lyg iš Aukštybės perspėjimo balsą išgirdus, te užduoda sau klausimą ir audringoje abejonių kovoje visiems tiems klausimams širdies gilumoje te atranda atsakymą. Tuomet jis nežengs savo protėvių klaidžiais takais, bet jis pats liks tiesa.

Ignas Prielgauskas. „Tiesos kelio beieškant“

I. Prielgausko gyvenimas ir kūryba – unikalus reiškinys lietuvių muzikos istorijoje. Tai su S. Šalkauskio ir A. Maceinos suklestėjimo teorija susišaukianti lietuviškos filosofinės pedagogikos klasika, be kurios neįmanoma išugdyti nei muziką suvokiančių klausytojų, nei talentingų jos kūrėjų bei reprodukuotojų.

Danutė Petrauskaitė

I. Prielgauskas – pirmasis lietuvių pianistas bei pedagogas, kuris visą gyvenimą nuosekliai gilinosi į fortepijono dėstymo metodiką ir įtvirtino savitą dėstymo būdą, pagrįstą psichinių ir fizinių veiksmų harmonija. Jis buvo įsitikinęs, jog kūnas ir siela yra neatskiriami, jaunuosius muzikus skatino vienodai skirti dėmesio tiek fizinių, tiek psichinių gebėjimų lavinimui, todėl mokyklose vedė ir ritminės gimnastikos pratybas. Jis atlikėjo technikos įgūdžių formavimą suvokė ne kaip mechaninį pirštų treniravimą, bet kaip darnią centrinės nervų sistemos veiklą.

Pirštai, be abejonės, fortepijoninėje technikoje vaidina didelį vaidmenį, nes betarpiškai susijungia su klaviatūra. Tačiau įsigilinę į grojimo technikos esmę ir supratę, kad žmogus yra proto ir jausmų individas, turime daryti išvadą, jog pirštų lankstumas ir miklumas yra psichofizinių procesų visuma, gal ne tiek apgalvotų, kiek atjaustų.

Ignas Prielgauskas

I. Prielgauskas stengėsi įkvėpti mokiniui meilę muzikai, skatino jos ieškoti savyje, pirmiausia savo viduje išmokti groti. Jis sakydavo: Neskambink pirštais, bet skambink „smegenimis“. Neskubėk, nes kai viskas jau bus sutvarkyta tavo galvoje, tavo prote, išeis viskas gerai ir kūrinyje. Skambindamas negalvok apie pašalinius daiktus ar įvykius. Jei galvoji, tai geriau išeiti pasivaikščioti, bus daugiau naudos.

I. Prielgauskas gimė 1871 m. liepos 30 d. (senuoju stiliumi) Norvaišių kaime, Plungės valsčiuje, ant Minijos kranto. Tėvas dirbo kunigaikščio M. Oginskio matininku. Iš mažens turėjau patraukimą prie muzikos. Žavi vieta ir žemaitiškos dainos auklėjo kūdikio sielą, – prisimena I. Prielgauskas.

Anksti pasireiškus muzikiniams gabumams, 1881 m. tėvai jį nuvežė mokytis į Liepojos gimnaziją.

Baigęs šešias klases, berniukas nutaria pasišvęsti tik muzikai. Muzikos mokytojui pritariant, jis palieka gimnaziją ir 1889 m. įstoja į Varšuvos Muzikos Institutą, studijuoja Z. Sygietińskio ir A. Michałowskio fortepijono klasėje. 1899 m. sėkmingai išlaikęs baigiamuosius fortepijono egzaminus ir gavęs diplomą, lieka gyventi Varšuvoje, verčiasi privačiomis pamokomis, koncertuoja.

1903 m. I. Prielgauskas pakviečiamas Varšuvos Muzikos Instituto žemesniojo kurso dėstytoju, o 1911 m. – viduriniojo, drauge jam suteikiant profesoriaus vardą. Jis daug koncertavo Lenkijoje, o nuo 1921 m. – ir Lietuvoje.

1924 m. J. Naujalis pakvietė I. Prielgauską dirbti Kauno muzikos mokykloje, tačiau 1923 m. įsisteigusiai Klaipėdos muzikos mokyklai buvo labai reikalingas fortepijono dėstytojas, mokantis ir vokiečių kalbą. I. Prielgauskas priima mokyklos direktoriaus  S. Šimkaus kvietimą ir nuo 1924 m. rugsėjo 1 d. pradeda pedagoginį darbą Klaipėdos muzikos mokykloje.

1930 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos įsakymu mokyklą uždarius, 1930–1937 m. veiklą tęsė privati I. Prielgausko vadovaujama muzikos mokykla. 1939 m. vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, muzikos mokykla buvo perkelta į Šiaulius. Persikelia ir I. Prielgauskas, čia iki mirties 1956 m. liepos 16 d. tęsdamas savo įvairiapusę muzikinę veiklą.

I. Prielgauskas parašė straipsnių, skaitė paskaitas, kuriuose išdėstė savo ieškojimus muzikos pedagogikos, fortepijoninės technikos srityje. Koncertų programose atsispindi aktyvi I. Prielgausko koncertinė veikla – solisto, įvairių ansamblių dalyvio, akompaniatoriaus. I. Prielgauskas pasidarbavo ir kaip kompozitorius – sukūrė Baladę baritonui ir simfoniniam orkestrui, pjesių fortepijonui, 25 romansus balsui ir fortepijonui, dainų chorui.

Muzika – tai per garsus pasireiškiantis pasaulis su savo specifiniais įstatymais, tai amžinas gyvybės šaltinis. Per meną gimsta idealai, kilnūs žmogaus siekimai. Kūrėjas, kuris sprogdina tradicijų formas, kurio gyvybės ritmas duoda gyvenimui naują pamatą, vadinamas genijumi. Eina jis, Čiurlionio žodžiais kalbant, procesijos priešaky į pažadėtąją jam Karalystę.

Ignas Prielgauskas

Virtualią parodą parengė Virginija Eleonora Kunigėlytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų.

Lt En