Etnografiniai kaimai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menantys miesteliai ir natūralią gamtą saugantys rezervatai - Dzūkijos nacionaliniame parke, kaip niekur kitur Lietuvoje, išliko etnokultūros tradicijos ir senoji medinė kaimų architektūra.
Dzūkai pagal gyvensenos ypatumus, tradicinės kultūros bruožus, charakterio savybes skirstomi į šilų (cikriniai), laukų, užnemunės dzūkus. Apie Merkinę gyvenantys dzūkai vadinami laukų arba gruntiniais, nes jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis buvo žemdirbystė. Panemunių dzūkai žemės turėjo mažai, pagrindiniai verslai šiame krašte buvo žvejyba ir sielių plukdymas. Marcinkonių apylinkėse gyvena vadinamieji ,,šiliniai“ dzūkai. Šių kaimų gyventojams būdingo savito, itin izoliuoto, gyvenimo būdo dėka senosios kultūrinės tradicijos išliko iki mūsų dienų. „Šilinių“ dzūkų ūkis ir gyvenimo būdas iki šiol išlaikė savo išskirtinumą.
Zervynų 48 sodybų etnografinis gatvinis kaimas netoli Marcinkonių – reikšmingas architektūros paminklas. Tai unikali miškų ūkio gyvenvietė, iki šiol išlaikiusi XVIII – XIX a. susiformavusį planą ir liaudies architektūros savitumus. Besiranganti gatvė yra pagrindinė kaimo ašis, nuo kurios atsišakoja šalutinės gatvelės, dzūkų vadinamos „ulyčiomis“. Grupinėse sodybose su bendrais kiemais trobesiai išsidėstę pagal jų funkcijas: vienoje eilėje arba priešpriešiais netoli viena kitos pastatytos pirkios, lygiagrečiai ar priešais jas - maži svirnai (archyvo dokumentuose - klėtys). Tvartai darniai susieti vienas su kitu, o sodybų gilumoje į eilę surikiuoti skirtingų tūrių ir formų kluonai.
Kviečiame susipažinti su paroda.
