Rimantas Siparis (1927–1990) gimė Kaune, aktoriaus Juozo Sipario šeimoje.

1944–1946 m. vaidino Vilniaus dramos teatre. R. Siparis pasakojo:

Kaip aš atsiradau teatre? Kad užaugau artisto šeimoje – nieko nereiškia. Negaliu sakyti, – „jau nuo vaikystės negaliu be teatro“. Nieko panašaus! Karo metais, uždarius gimnaziją, buvau priimtas į operos chorą ir dainavau jame iki kol Tarybinė Armija išvadavo Vilnių. Teatras buvo išdraskytas, bet Juknevičius jau repetavo K. Simonovo „Rusų žmones“. Jam trūko aktorių ir jis (tuomet gyveno mūsų namuose) pakvietė mane. 1944 m. metų rudenį dalyvavau pirmame spektakly. Šaltam, be langų, apšviestam iš vagonėlio, nes elektros nebuvo, teatre aš vaidinau partizanų vadą Morozovą. Greta – teatro žvaigždės – G. Jackevičiūtė, M. Chadaravičius, S. Jukna... Ir aš, vaikas, supratau, kad pradėjau „sirgti“ teatru...

 1946 m. R. Siparis baigė Vilniaus dramos teatro studiją (dėstė R. Juknevičius, B. Dauguvietis).

Jau tada patyriau, koks pragariškai sunkus artisto darbas. Daug pagelbėjo vyresnieji, bet, kai „Vyšnių sode“ greta M. Chadaravičiaus, K. Kymantaitės, M. Mironaitės, G. Jackevičiūtės vaidinau Praeivį, supratau, kad nesugebu visko išsakyti iki galo. Pradėjo veikti studija, pradėjau mokytis.

 1948 m. baigė Vilniaus konservatoriją (dabar LMTA), A. Klau dainavimo klasę.

Mokiausi konservatorijoje, dainavimo klasėje, universitete, istorijos-filologijos fakultete klausiausi J. Balčikonio, L. Karsavino. Paskui reikėjo rinktis – teatras ar opera? Tėvas patarė eiti į operą..

 1946–1948 m. – Lietuvos filharmonijos solistas.

Dar besimokydamas dirbau solistu filharmonijoje. ... Mes budėdavom geležinkelio stotyje. Atėjus traukiniui, užšokam ant čia pat stovinčios, greitosiomis sukaltos platformos ir, pianinui akompanuojant, dainuodavom tarybines dainas. Koncertuodavom ligoninėse, gatvėse, sningant, lyjant, ten, kur mūsų laukė.

 Lietuvos operos ir baleto teatro solistas.

1948 m. R. Siparis su vienuolio Lorano vaidmeniu debiutavo Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta“, po metų sukuria sudėtingą Malūnininko vaidmenį A. Dargomyžskio „Undinėje“.

Malūnininko rolėje pasirodžiau 169 kartus, ir prisimenu publiką: kas su ja darydavosi malūnininko išprotėjimo scenoje! Taip, teatras daug ką gali.

 Dar po metų sukūrė caro Boriso vaidmenį M.Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“.

Tai buvo kažkas nepaprasto, neįtikėtino. Turėjau tik dvidešimt trejus, o reikėjo kurti vaidmenį, kurį supo tradicinė didžiųjų menininkų šlovė, šią operą pakėlusių iki aukščiausio skambėjimo, iki tobulybės. Visa tai vertė susikaupti, stengtis. Jeigu reikėdavo, repetuodavome iki šeštos valandos ryto.

1. Siparis žavėjo sodriu, malonaus tembro vokalu bei itin kruopščiai išanalizuotais ir įtikinamai perteiktais herojų charakteriais. Per savo solisto karjerą jis dainavo visas didžiąsias bosų partijas, sukūrė per 30 vaidmenų. Tai „velniškumo“ esmę įkūnijantis Mefistofelis Ch. Gounod „Fauste“, vidinių prieštaravimų bei sąžinės graužaties kankinamas Borisas Godunovas to paties pavadinimo M. Musorgskio operoje, nepataisomasis lėbautojas kunigaikštis Galickis Rimskio-Korsakovo „Kunigaikštyje Igoryje“, gyvenimiško tragizmo bei žiauraus pavydo kupinas Ispanijos karalius Pilypas II Verdžio „Don Karle“, sudėtingi ir gilūs – Sparafučilė G. Verdi „Rigolete“, Don Bazilijus G. Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir t. t.

Aš dainavau viską, apie ką gali svajoti bosas.

 Siparis prisidėjo ir prie lietuvių kompozitorių operų sėkmės labai jautriai ir atsakingai sukūręs bosui skirtus vaidmenis. Tai Rimvydas J. Karnavičiaus „Gražinoje“, Vidūnas V. Paltanavičiaus „Kryžkelėje“, Tyzenhauzas B. Dvariono operoje „Dalia“, Viziris V. Barkausko „Legendoje apie meilę“, Hofmanas, Perkūnas, Gunaras V. Klovos operose „Duktė“, „Vaiva“, „Du kalavijai“ ir daug kitų. Su Lietuvos operos ir baleto teatru gastroliavo Maskvos Didžiajame teatre, Maskvos Mažajame teatre, Maskvos Kremliaus suvažiavimų rūmuose, Leningrado Kooperacijos rūmuose.

 Spektaklių ir koncertų režisierius.

Dar 1964 m.  Lietuvos TSR operos ir baleto teatro scenoje jis atnaujino M. Musorgskio operą „Borisas Godunovas“, vėliau bendradarbiavo statant S. Moniuškos operą „Halka“, G. Puccni „Bohemą“. 

1977 metais man buvo pasiūlyta dirbti operos režisieriumi. Mano kelrodžiu tapo didžiosios operos asmenybės, kurias aš gerai pažinojau.

 1977–1989 m. R. Siparis – Lietuvos operos ir baleto teatro vyriausiasis režisierius. 1977 m. Erfurte (Vokietija) jis sėkmingai pastatė P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, Lietuvos operos ir baleto teatre – G. Rossinio „Sevilijos kirpėją“ (1979 m.), G. Verdi „Rigoletą“, (1976 m.),  „Traviatą“ (1980 m.) ir „Otelą“ (1983 m.), E. Balsio „Kelionę į Tilžę“ (1980 m.), M. Musorgskio „Borisą Godunovą“ (1982 m.), Ch. Gounod „Faustą“ (1988 m.), A. Bražinsko „Kristijoną“ (1985 m.) bei „Liepsną“ (1987 m.),  Buenos Airėse (Argentina) – P. Čaikovskio operą „Pikų dama“ (1987 m.) ir kitas.

Svarbiausias jėgų patikrinimas man buvo Argentinos Buenos Airių  „Colon“ teatre. Visam pasauly žiūrovai panašūs – laukia grožio ir tiesos, o šių turtų kupina genialiojo P. Čaikovskio operinė kūryba.

Koncertų solistas.

Plati R. Sipario ir koncertinė veikla. Jis pirmasis atliko E.Balsio, A.Klenickio, V.Klovos, V.Laurušo ir kt. lietuvių kompozitorių vokalinius-simfoninius ir kamerinius kūrinius. Koncertavo su Lietuvos kameriniu, Lietuvos filharmonijos simfoniniu, Lietuvos radijo ir televizijos simfoniniu, džiazo bei kitais orkestrais.

Kamerinę muziką labai mėgstu, ypač M. Musorgskio kūrybą. Tai turbūt mano pats mylimiausias kamerinio repertuaro kompozitorius. Esu dainavęs daug jo dainų, romansų. Kamerinis muzikavimas teikia didžiulį pasitenkinimą, plečia muzikinę erudiciją.

 LRT archyvuose bei kituose fonduose saugoma daug  R. Sipario atliekamų įvairiausių stilių ir epochų kūrinių įrašų. Tą gausią kolekciją sudaro operų arijos, lietuvių liaudies dainos, užsienio bei lietuvių kompozitorių dainos, romansai ir estradinė muzika. Išleido solinių plokštelių. Gastroliavo buvusioje TSRS, Albanijoje, Lenkijoje, Norvegijoje, VDR. Dar ir dabar per radiją galima dažnai išgirsti anksčiau ypač populiarią, specialiai R. Sipariui parašytą E. Balsio ir V. Bložės dainą „Senas jūrininkas“.

 Aktorius.

1. Siparis pasidarbavo ir kine. Jis vaidino režisieriaus R. Vabalo sukurtame pirmajame lietuviškame spalvotame filme-pamflete „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (1964 m., R. Siparis – Arinijos atstovas), režisieriaus A. Grikevičiaus filme  „Ave, Vita“ (1969 m.), B. Bratkausko filme „Dičiaus karjera“ (1980 m., R. Siparis – Varpa) bei M. Giedrio „Amerikietiškoje tragedijoje“ (1981 m.).  

Esu dirbęs dramos teatre, esu filmavęsis, įgarsinau apie 150 filmų, tad esu patenkintas, kad galėjau pajusti šių menų specifiką ir problematiką. Pažintis su kinu man leido kai kuriuos operos matmenis „sumažinti“, supaprastinti, sukonkretinti, siekti dinamikos – ypač masinėse scenose. Noriu, kad choras būtų lygiavertis spektaklio dalyvis.

 Dėstytojas.

1966–1967 m. ir nuo 1969 m. iki pat mirties dėstė Vilniaus konservatorijoje (dabar LMTA) dainavimą, vadovavo Operinio parengimo katedrai. Docentas (1982 m.), profesorius (1989 m.).

Teatre kiekviena profesija sunki, tą aš jau dvidešimtį metų kartoju konservatorijos studentams. Tik tas gali būti scenoje, kas atiduoda visą save.

Virtualią parodą parengė Virginija Eleonora Kunigėlytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Rimanto Sipario fonde saugomų dokumentų.