Bronius Krivickas gimė 1919 m. lapkričio 17 d. Biržų apskrities Pasvalio valsčiaus Pervalkų kaime. Didelėje ūkininko Antano Krivicko ir Onos Čingaitės-Krivickienės šeimoje augo septyni vaikai: Ona (g. 1910 m.), Jonas (g. 1914 m.), Antanas (g. 1917 m.), Veronika (g. 1917 m.), Bronius (g. 1919 m.), Juozas (g. 1921 m.) ir Stasė (g. 1924 m.). 1929 m. Krivickai persikėlė ūkininkauti į ūkį prie Lietuvos – Latvijos sienos, netoli Suosto miestelio, Kiauliškių vienkiemyje. Suoste baigęs pradžios mokyklą, B. Krivickas nuo 1931 m. tęsė mokslus Biržų gimnazijoje. Dar besimokant gimnazijoje atsiskleidė jo literatūrinis talentas. Jis tapo vienu iš aktyviausių Biržų gimnazijos literatų būrelio narių, skaitydavo savo kūrybą gimnazijos literatų susirinkimuose, priklausė literatų būrelio leidinio „Literatas“ redakcijai. Kaip Biržų gimnazijos atstovas dalyvavo literatūros vakaruose Pasvalyje, Šiauliuose, Panevėžyje, buvo vienas iš humoristinio laikraštėlio „Laužas“ leidėjų ir redaktorių. Priklausė ateitininkų organizacijai.

Anksti B. Krivicko kūryboje išryškėjo patriotinės nuostatos. 1937 m. moksleivių žurnalo „Ateities“ paskelbtam rašinių konkursui „Moksleivija (ir kariuomenė) Lietuvos nepriklausomybės išlaikymo ir stiprinimo darbe“ parengto darbo paskutinis sakinys liudija brandų jaunuolio požiūrį į Tėvynę: „Mes ryžtamės su patvarumu, su valia vykdyti savo pareigas tėvynei, o pavojaus valandai išmušus, dėl jos laisvės nesigailėti savo gyvybės“.

1938 m. baigęs Biržų gimnaziją B. Krivickas įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, kurią pasirinko kaip pagrindinį dalyką. Kaip šalutinius dalykus pasirinko prancūzų kalbos ir literatūros bei pedagogikos studijas. Studijuodamas universitete B. Krivickas reiškėsi ne tik kaip poetas, bet ir kaip publicistas bei redaktorius: vienerius metus redagavo žurnalą „Ateitis“, vėliau – „Studentų dienas“, garsėjo kaip veiklus literatas, įžvalgus ir talentingas literatūros proceso vertintojas, gabus literatūros kritikas. Jo kūryba, kritikos straipsniai buvo spausdinami tokiuose leidiniuose kaip „Darbininkas“, „Naujoji Romuva“, „XX amžius“.

Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. liepos mėn. Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos–filosofijos fakultetas buvo uždarytas. Mokslus B. Krivickas tęsė Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Filologijos skyriuje. Dalyvavo neoficialiai veikusios, prof. Vinco Mykolaičio-Putino globojamos, „Šatrijos“ draugijos veikloje, lankė prof. Balio Sruogos vadovaujamą Teatro seminarą, ėmė reikštis ir kaip teatro kritikas: išspausdino keletą rimtų rašinių apie Vilniaus ir Panevėžio teatrų spektaklius. B. Krivicko diplominis darbas, skirtas poeto Jono Aisčio-Aleksandriškio kūrybai, buvo įvertintas kaip pats geriausias ir išsamiausias ankstyvosios lyriko kūrybos aptarimas. Gabiam beletristui, kritikui ir dramaturgui B. Krivickui prof. V. Mykolaitis-Putinas buvo numatęs savo asistento vietą.

1943 m. vasario 15 d. B. Krivickas baigė Vilniaus universitetą, tapo diplomuotu lituanistu. Vos po mėnesio Vokietijos okupacinė valdžia uždarė Vilniaus universitetą, taip atsakydama į jaunimo atsisakymą tarnauti okupantų steigiamuose tautiniuose SS daliniuose. Kai kurie profesoriai buvo išvežti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Siekdamas išvengti išvežimo į Vokietiją priverstiniams darbams, be to, ir užsidirbti pragyvenimui, B. Krivickas įsidarbino Juozo Keliuočio redaguojamo žurnalo „Kūryba“ redakcijoje sekretoriumi, paskelbė keletą apsakymų, teatro kritikos straipsnių. Tuo pat metu aktyviai bendradarbiavo ir pogrindžio spaudoje – rašė pusiau legaliam, vėliau vokiečių okupacinės valdžios uždraustam Lietuvių aktyvistų fronto laikraščiui „Į laisvę“.

Antrojo pasaulinio karo frontui 1944 m. vasarą visiškai priartėjus prie Lietuvos daugelis buvusių Broniaus Krivicko bendramokslių traukėsi į Vakarus. B. Krivickas apsisprendė likti Lietuvoje ir grįžo į gimtinę. Broliai Bronius ir Jonas atsisakė savo ketinimo trauktis į Švediją – jie tikėjosi, kad laimėję karą sovietai bus humaniškesni, leis lietuviams gyventi ir dirbti savo krašte. 1944 m. vasarą B. Krivickas praleido pas seserį Oną Mačėnienę, gyvenusią Pasvalio krašte, padėjo ūkininkauti (sesers vyras Benediktas Mačėnas 1941 m. birželio mėn. buvo ištremtas į Sibirą, ją pačią nuo tremties išgelbėjo tik sunki liga dėl kurios negalėjo vaikščioti). Broliai Jonas, Juozas ir sesuo Stasė dirbo tėvų ūkyje, sesuo Veronika buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai. Brolis Antanas žuvo 1940 m. mokydamas jauną vokietį vairuoti traktorių. 1944 m. traukdamasi Vokietijos kariuomenė sudegino beveik visus Krivickų sodybos, stovėjusius šalia Biržų – Skaistkalnės kelio, pastatus. Liko tik klėtis ir dar keli statiniai.

Jau pirmosiomis antrosios sovietinės okupacijos dienomis vėl prasidėjo gyventojų represijos, jauni vyrai buvo prievarta imami į Raudonąją armiją ir siunčiami į frontą. Daugelis jų tada pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir išėjo į miškus, tarp jų – ir du vyresnieji Broniaus Krivicko broliai Juozas ir Jonas. Pats B. Krivickas vos nežuvo, kai raudonarmiečiai užklupo jį tėviškėje su kaimynais besiklausant užsienio radijo laidų ir ketino už tai visus sušaudyti. Tą kartą pavyko atsipirkti laikrodžiais. Kurį laiką B. Krivickas bandė gyventi legaliai: išsinuomojo Biržuose kambarį ir nuo 1944 m. spalio 1 d. dirbo lietuvių kalbos mokytoju Biržų gimnazijoje, kartu aktyviai įsitraukė į karo metais nukentėjusios gimnazijos tvarkymo darbus ir veiklą. Priklausė Biržų gimnazijos mokytojų tarybai, dalyvavo jos posėdžiuose sprendžiant įvairius gimnazijos veiklos klausimus. 1944 m. spalio 16 d. buvo įtrauktas į komisiją knygynui sutvarkyti, paskirtas mokyklos knygyno vedėju. 1945 m. vasario 2 d. Biržų gimnazijos mokytojų tarybos posėdyje buvo paskirtas į komisiją „bibliotekai patikrinti ir netinkamo turinio knygoms išskirti“. Tik mokytojauti teko neilgai – vos keturis mėnesius. Gavęs šaukimą prisistatyti į saugumo būstinę B. Krivickas apsisprendė pasitraukti iš legalaus gyvenimo ir prisidėti prie brolių, tuo metu jau aktyviai kovojusių su okupantais Nemunėlio Radviliškio ir Skaistkalnės miškuose. Kaip liudija Biržų švietimo skyriaus dokumentai, 1945 m. vasario 28 d. įsakymu B. Krivickas nuo kovo 1 d. buvo atleistas iš mokytojo pareigų kaip neatvykstantis į darbą. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerija (MGB) jau 1945 m. gegužės 22 d. Bronių Krivicką, kaip ginkluoto būrio dalyvį, užregistravo agentūrinėje byloje „Pogromininkai“ (rusiškai „Pagromščiki“).

Biržų apskrityje, kaip ir visoje Lietuvoje, nuo pirmųjų okupacijos dienų telkėsi partizanų būriai. Visai šalia esančiose Panevėžio, Pušaloto giriose jau 1945 m. vasarą buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armijos (LLA) 3-ioji Šiaurės apygarda, kuri tų pačių metų pabaigoje buvo sunaikinta; vėliau tose vietose įsisteigė Žalioji rinktinė, rytuose veikė Vytauto apygarda. Tačiau Biržų krašto partizanai taip ir liko centralizacijos nuošalyje – čia ilgai nepavyko sukurti didesnio, visus būrius vienijančio junginio. Petrui Tupėnui-Ąžuolui tik 1947 m. gruodžio mėn. pavyko įkurti Dariaus ir Girėno apygardą, kuri suvienijo šešis Biržų ir Pasvalio apskrityse iki tol nepriklausomai veikusius partizanų būrius. Tačiau ši apygarda neprisijungė prie Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS). Galima sakyti, kad Ąžuolo vadovaujami partizanų būriai veikė savarankiškai.

Žinių apie Broniaus Krivicko partizaninį gyvenimą išliko nedaug. Iš pradžių visi trys broliai laikėsi drauge, viename būryje. Sovietų saugumo 1946 m. rudenį suimto Jono Kisieliūno, nuo 1945 m. gegužės mėn. vidurio iki 1946 m. vasario mėn. buvusio Jono Krivicko partizanų būrio nariu, apklausos protokole užfiksuota, kad tuo metu būryje buvo daugiau nei 45 partizanai. Tarp jų – ir Bronius Krivickas, būrio vado Jono brolis, „propagandistas ir būrio ryšininkas“ bei Juozas Krivickas, „Jono ir Broniaus brolis“. Brolių Krivickų – Jono, kuris vadovavo partizanų būriui, ir Broniaus – eilinio partizano – keliai išsiskyrė 1947 m. žiemą. Sovietų saugumo 1949 m. pradžioje suimtas partizanas Petras Petkevičius apie Bronių Krivicką pasakojo, kad jis į brolio Jono Krivicko vadovaujamą partizanų būrį įsiliejo 1945 m. žiemą ir išbuvo jame iki 1947 m. sausio mėn., po to pasitraukė slapstytis kitur ir būryje jo daugiau nebematė. Sovietų saugumo 1945–1952 m. suimtų Biržų krašto partizanų apklausos protokolai atskleidžia, kad B. Krivickas „būryje ėjo politinio vadovo pareigas“, atnešdavo ir platino antisovietinius lapelius, skaitė juos partizanams, skleidė žinią, kad būtina kovoti už nepriklausomą Lietuvą. Tuo metu, kai slapstėsi vienas, gamino antisovietinius lapelius, kuriuos atiduodavo būrio vadui – broliui Jonui Krivickui. Be to, „užsiima literatūrine veikla, nukreipta prieš sovietų valdžią, rašo eiles, poemas“.

1947–1948 m. B. Krivickas daugiausiai slapstydavosi pas žmones netoli buvusių namų (1945 m. vasaros pabaigoje sudegė ir likusieji Krivickų sodybos pastatai), tačiau ryšių su partizanais nenutraukė, dalį laiko praleisdavo su jais miške. LSSR MGB Biržų apskrities skyriaus ataskaitiniame pranešime nurodyta, kad 1947 m. rugsėjo mėn. Bronius Krivickas kartu su būrio vadu Petru Tupėnu-Ąžuolu buvo Biržų valsčiaus Pelaniškių kaime. 1948 m. Suosto kunigas jį slapta sutuokė su Smilgių pradžios mokyklos mokytoja Maryte Ziemelyte. Kurį laiką jie kartu gyveno mokykloje. Vėliau B. Krivickas slapstėsi žmonos tėvų namuose Biržų apskrities Tylinavos kaime įsirengtame bunkeryje, kur praleido porą žiemų, daugiausiai skaitydamas, rašydamas, mokydamasis. Saugumui pradėjus sekti žmoną, 1948 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje keletą mėnesių slapstėsi pas Paulių Bazarą, vėliau – pas kitus žmones. 1949 m. pasitraukė į Biržų girią, kur tuo metu veikė Petro Tupėno-Ąžuolo, brolio Jono Krivicko vadovaujami partizanų būriai. LSSR MGB Biržų rajono skyriaus 1950 m. rugsėjo mėn. ataskaitiniame pranešime nurodyta, kad žuvus būrio vadui Petru Tupėnui-Ąžuolui (žuvo 1950 m. liepos 30 d.) jo būrio partizanai perėjo į Jono Krivicko būrį. Tarp septynių būrio narių buvo ir Bronius Krivickas.

Literatūrinę veiklą B. Krivickas tęsė ir sudėtingomis rezistencijos sąlygomis. Galima teigti, kad žodis jam buvo svarbesnis ginklas nei šautuvas. B. Krivickas per septynis su puse laisvės kovotojų gretose praleistų metų, miške ar slapstydamasis parašė 34 eilėraščius, 38 sonetų ciklą, 53 eiliuotus margumynus „Poilsio valandai“, 63 satyrinius kūrinius, iš kurių bene labiausiai išgarsėjo rinkinys „Po Stalino saule“. Greta to, išvertė 71 J. W Goethe‘s eilėraštį, pluoštelį Charles‘io Baudelaire‘o ir vokiečių klasikės Agnes Miegel kūrinių, studijavo rusų, latvių ir prancūzų kalbas. Partizanų spaudoje, be lyrikos, skelbė ir savo straipsnius, pranešimus, žinias iš užsienio. Pasirašydavo slapyvardžiais Reikvytis, Z. Meldas, M. Būtvydis, Ringailis, K. Rivaišas, Klaidatikis ir kt. Pirmasis B. Krivicko eilėraštis datuotas 1945 m. vasario 21 d. – parašytas praleidus su partizanais vos keletą savaičių, artimo gimnazijos ir studijų laikų draugo Mamerto Indriliūno žūties dieną. Kūrybingiausi B. Krivickui buvo 1948–1949 m. – šiuo laikotarpiu parašyta daugiausiai sonetų, išversta per 70 J. W. Goethe‘s eilėraščių. Visus savo straipsnius, eilėraščius B. Krivickas perrašydavo keliais egzemplioriais ir dalino aplinkinių kaimų žmonėms, tikėdamasis, kad galbūt taip išliks bent dalis jo literatūrinio palikimo. Tai užfiksuota ir saugumo dokumentuose: „Bajarūnas papasakojo, kad neseniai iš Krivicko gavo eilėraščius apie partizaninio gyvenimo sunkumus. Tie eilėraščiai būk tai taip parašyti, kad kai jo duktė skaitė, likusieji klausė ir verkė“. Bene vienintelį iš bendražygių dėvėjusį skrybėlę, su akiniais ir šautuvu rankose Bronių Krivicką partizanai vadindavo „literatūros profesoriumi“.

Ypatingomis sąlygomis rašyti B. Krivicko eilėraščiai suvoktini kaip dvasinė atrama, atspara ir pačiam poetui, ir jo klausytojams – bendražygiams. Poetas tvirtino būtinybę lietuviams išsilaikyti laikų griūty, stiprino tikėjimą kovos prasme, šventa ginklo brolyste. Ryškiausios jo poezijos idėjinės nuostatos – būtinybė ginti tiesą ir teisingumą, pasipriešinimo kaip vienintelės moralios pozicijos suvokimas. Ne viename eilėraštyje atsispindi rezistencinių pokario kovų išgyvenimai – kasdienės netektys, pralietas kovos draugų kraujas poetui buvo realios tikrovės patirtys. Vis dėlto, didžiąją dalį Broniaus Krivicko kūrybos sudaro egzistencializmo poetikai būdingi eilėraščiai. Joje daug mažiau tipinei dainiškajai partizanų poezijai būdingų kūrinių, kuriuose atvirai atsispindi partizaninio judėjimo faktai (gyvenimas miške, pyktis skriaudėjams, išdavystės tema, kovų fragmentai, tėvynės aukštinimas ir ilgesys). Poetinio pasaulėvaizdžio centre iškyla egzistencinės, nematerialiojo pasaulio kategorijos: būtis, tiesa, laisvė, vienatvė, mirtis. Išskirtinis B. Krivicko poezijos bruožas, didžiausia dvasinė vertybė – gyvenimo prasmės, neatskiriamos nuo tėvynės ir asmens laisvės, nuo meilės, paieška. Pasirinkęs rezistencinės kovos kelią ir suvokdamas, kad bet kuri gyvenimo diena gali būti paskutinė, neatsiribojo nuo kitų egzistencinės patirties galimybių – meilės, šeimos. Mirties suvokimas, jos laukimas, išankstinis atsisveikinimas su pasauliu ir gyvenimu Broniaus Krivicko poezijoje – didingas, giliai įvertinant visa kas ligi tol patirta, išgyvenant beribį graudulį dėl to, kas neišvengiamai turės įvykti. Jo poezijoje itin gausu eilėraščių, skirtų rudeniui, kuomet apmiršta laukai, nutyla gyvos gamtos garsai. Ruduo Broniui Krivickui yra vienas svarbiausių įvaizdžių, ženklinančių neišvengiamą žmogaus egzistencijos laikinumą ir baigtį. Eilėraščiuose nėra pavasario motyvo, simbolizuojančio atgimimą, naują visa ko pradžią. Jo kūryboje aiškiu leitmotyvu išryškėja egzistencinės nuojautos, žmogaus (literatūrinio herojaus) laikysena sudėtingų pasirinkimų kryžkelėse.

Apie 1951 m. Biržų girioje buvo likę tik kelios dešimtys partizanų, dalis jų slapstėsi Latvijos miškuose. B. Krivickas pas žmones dažniausiai užsukdavo kartu su Steponu Giedriku-Giriečiu ir Alfonsu Valentėliu-Bankininku Vailokaičiu. 1951 m. gegužės mėn. pabaigoje Biržų girioje buvo sušauktas biržiečių, pandėliškių, papiliečių ir panemuniečių partizanų pasitarimas. Susirinkę apie 20 partizanų sutarė palaikyti ryšį. Tų pačių metų rugpjūčio 25 d. į Biržų girią atkeliavus Vyčio apygardos atstovams buvo įkurta Sierakausko (1951 m. rugsėjį pervadinta Pilėnų) tėvūnija, vienijusi Biržų, Pandėlio ir Vabalninko rajonų partizanų būrius, kuriuose buvo per 50 kovotojų. Jos vadu tapo Steponas Giedrikas-Girietis. Tikriausiai šio susitikimo metu sutarta, kad tuo metu Biržų girioje partizanavęs poetas B. Krivickas-Vilnius pereis į apygardos štabą ir rūpinsis spauda: jis paskirtas LLKS Rytų Lietuvos srities Visuomeninės dalies vadovu. Viena iš prioritetinių jo veiklos sričių buvo atnaujinti partizanų spaudos leidybą.

1951 m. rudenį B. Krivickas jau buvo Panevėžio apskrities Taruškų miške ir užsiėmė tik pogrindžio spaudos leidyba: nuo 1952 m. pradžios pradėta leisti „Laisvės kova“ (sausio–rugpjūčio mėnesiais išleisti 6 numeriai), liepos mėn. pasirodė pirmasis atgaivintos „Aukštaičių kovos“ numeris. Šių leidinių redaktoriumi Bronius Krivickas – Rytų Lietuvos partizanų srities štabo Visuomeninės dalies viršininkas Vilnius – buvo patvirtintas 1952 m. rugsėjo 8 d. vykusiame LLKS Tarybos Rytų Lietuvos sekcijos narių sąskrydyje. 1952 m. rugsėjo mėn. pasirodė pirmasis B. Krivicko redaguojamo leidinio „Laisva tiesa“ numeris. Laikraščiui „Aukštaičių kova“, kuris turėjo būti platinamas tarp gyventojų, leisti B. Krivickas planavo gauti spaustuvinį šriftą ir leisti nemenku tiražu. Tačiau visus planus sugriovė kovos draugo išdavystė.

Sovietų saugumo 1952 m. rugpjūčio 16 d. slaptai sulaikytas Rytų Lietuvos srities vadas Jonas Kimštas-Žalgiris nepraėjus nei mėnesiui išdavė visų jam žinomų partizanų slėptuvių išdėstymo vietas, tarp jų – ir Visuomeninės dalies viršininko Vilniaus, kuris „turi aukštąjį išsilavinimą ir yra geras organizatorius“, ir sutiko asmeniškai dalyvauti savo kovos draugų naikinimo operacijose. Vadovaujantis LSSR MGB 2-N valdybos parengtu čekistinės-karinės operacijos planu, 1952 m. rugsėjo 21 d. daugiau nei 1000 kareivių apsupo Raguvos girią Troškūnų rajone. Viename iš J. Kimšto nurodytų bunkerių saugumas aptiko B. Krivicką ir Vyčio apygardos Aušros tėvūnijos Visuomeninės dalies vadą Mykolą Blinkevičių-Nemuną. Partizanams pasipriešinus ginklu abu krito nelygioje kovoje. Žuvusiųjų kūnus kareiviai užkasė netoli bunkerio – maždaug už 20 metrų ir ant viršaus užsodino eglaičių – kad neliktų jokio ženklo apie palaidojimo vietą. Artimieji tik po metų surado užkastus palaikus ir slapta palaidojo juos Panevėžio rajono Putiliškių kaimo kapinėse. 1995 m. liepos mėn. Broniaus Krivicko kapas buvo pažymėtas paminkline plokšte, o 1996 m. rugpjūčio 17 d. kapinėse atidengtas skulptoriaus Vytauto Ulevičiaus sukurtas koplytstulpis. 2008 m. B. Krivicko žuvimo vietoje pastatytas skulptoriaus R. Navicko sukurtas tipinis atminimo ženklas.

Pirmasis iš brolių – dar 1945 m. vasarą Tylinavos kaime, prie Sodeliškio – žuvo Juozas Krivickas. Sesuo Ona Krivickaitė-Mačėnienė su vaikais ilgą laiką slapstėsi nuo ištrėmimo į Sibirą, tėvas Antanas Krivickas 1945 m. buvo suimtas sovietų saugumo, bet po kelių mėnesių tardymo paleistas. Mama Ona Čingaitė-Krivickienė suėmimo išvengė, tačiau gyventi nebuvo kur – dar 1945 m. vasarą sudegė likusieji Krivickų sodybos pastatai, užgyventą turtą konfiskavo sovietų valdžia. Mamą ir iš areštinės ištrūkusį tėvą priglaudė vienintelė savo namus turėjusi dukra – Veronika Krivickaitė-Mikelinskienė. Tėvas A. Krivickas netrukus 1947 m. žiemą mirė pas tolimus gimines, po mėnesio mirė ir mama O. Čingaitė-Krivickienė. Sesuo Stasė Krivickaitė 1948 m. pavasarį dešimčiai metų buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur praėjus vos pusei metų – gruodžio mėn. – mirė. Nuo 1944 m. rudens ginklu okupantams priešinęsis brolis Jonas Krivickas-Krivis, žuvo 1953 m. balandžio 4 d. bunkeryje Surgienių miške (dab. Latvijos teritorijoje), per susišaudymą su sovietų kareiviais.

Po žūties Bronius Krivickas buvo apdovanotas LLKS pasižymėjimo ženklu 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos įsakymu 1998 m. B. Krivickui buvo suteiktas kapitono laipsnis; Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu.

Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Edita Škirkaitė

LITERATŪRA:

Ričardas Čekutis, Dalius Žygelis. Laisvės kryžkelės. Biržų krašto partizanai, 2007-10-08, prieiga internetu:http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2007-10-08-laisves-kryzkeles-birzu-krasto-partizanai/4259

Viktorija Daujotytė. Atsparos poezija. Bronius Krivickas. Laikų griūty (sudarytojas Virginijus Gasiliūnas). Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, Nr. 41, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017

Virginijus Gasiliūnas. Broniaus Krivicko raštai, Vilnius: LGGRTC, 1999

Edita Landsbergienė. „Kai rausvom strėlėm prapliupo rytas…“ Broniui Krivickui – 95, 2014-12-17, prieiga internetu: http://lituanistusamburis.lt/kai-rausvom-strelem-prapliupo-rytas-broniui-krivickui-95/

Aras Lukšas. Bronius Krivickas: kovojantis poetas ar eiliuojantis karys? 2016-12-22, prieiga internetu:http://lituanistusamburis.lt/bronius-krivickas-kovojantis-poetas-ar-eiliuojantis-karys/

Emilija Raibužytė-Kalninienė. Partizaninis judėjimas Biržų krašte: Moterys, kovojusios už Lietuvos laisvę, prieiga internetu:

http://www.paneveziomuziejus.lt/files/krasto_istorija/Raibuzyte%20Partizaninis%20judejomas%20Birzu%20kraste.pdf

Vita Savickienė. Pranokti iškilius mokytojus sutrukdė pareiga tėvynei ir sovietinių smogikų ranka, 2018-12-10, prieiga internetu: https://www.lrytas.lt/kultura/literatura/2018/12/10/news/pranokti-iskilius-mokytojus-sutrukde-pareiga-tevynei-ir-sovietiniu-smogiku-ranka-8517375/

Inga Stepukonienė. Broniaus Krivicko ir Mamerto Indriliūno literatūrinė veikla, 2014-02-13, prieiga internetu: http://lituanistusamburis.lt/wp-content/uploads/2015/08/Inga-Stepukonien%C4%97-B.Krivicko-ir-M.Indrili%C5%ABno-lit.veikla.pdf

Rūta Trimonienė. Bronius Krivickas-Būtvydis, Klaidatikis, Rivaišas, Vilnius, Gintaras (1919-11-17–1952-09-21), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, prieiga internetu:

http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2012/201209_krivickas_bio.pdf

Rita Tūtlytė. Bronius Krivickas: „Kad be galo jaustum globą švelnią...“, prieiga internetu: http://www.šaltiniai.info/files/literatura/LH00/Rita_T%C5%ABtlyt%C4%97._Bronius_Krivickas.LHA800A.pdf