Idėja įkurti Lietuvos laisvės lygą (toliau – LLL) buvo priimta 1978 m. birželio 14–15 d., LLL Iniciatyvinei grupei apsvarsčius vidaus ir tarptautinę padėtį. Buvo nuspręsta, jog LLL veiks kaip nepartinė organizaciją ir vadovausis demokratiniais principais. Tai buvo įtvirtinta LLL 1978 m. deklaracijoje:

[...]
Lietuvos Laisvės Lygos tikslas – Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas.
Lietuvos Laisvės Lygos uždaviniai:
1) Religinės, tautinės ir politinės sąmonės ugdymas.
2) Lietuvos laisvės klausimo kėlimas tarptautiniuose forumuose.
Lietuvos Laisvės Lyga neturės organizacinės struktūros. Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali laikyti save LL Lygos nariu, jeigu jis kovoja (pagal galimybes) už LL Lygos tikslus.
Aukščiau nurodytiems uždaviniams įgyvendinti sukuriama aukščiausia Lietuvos Laisvės Lygos institucija – Tautinė taryba. Užsienyje LL Lygai atstovaus Užsienio taryba. KGB likvidavus Tautinę tarybą arba sutrikus jos veiklai dėl kitų priežasčių, – Tautinės tarybos funkcijos pavedamos Užsienio tarybai.
LLL Užsienio taryba kreipiasi į demokratinių valstybių vyriausybes Europoje ir Amerikoje, taip pat į Kinijos Liaudies respublikos vyriausybę dėl buvusios Tautų Sąjungos nario – Lietuvos laisvės klausimo iškėlimo SNO Generalinėje Asamblėjoje.
Kviečiame užsienio lietuvius sudaryti LL Lygos Užsienio tarybą ir atstovauti LL Lygai užsienyje.
Prašome Lietuvos pogrindinę ir emigracinę spaudą paskelbti šią deklaraciją.

Toks tekstas buvo paskelbtas pogrindinio „Aušros“ žurnalo 12(52) numeryje 1978 m. rugpjūčio mėnesį. Deklaracija buvo pasirašyta LLL Tautinės tarybos.

Ne mažiau svarbus dokumentas buvo ir 1979 m. rugpjūčio 23 d. LLL iniciatyva paskelbtas 45 pabaltiečių memorandumas arba Baltijos chartija, kurią LLL lyderis Antanas Terleckas laikė „svarbiausiu Lietuvos laisvės lygos kūriniu“. Joje reikalaujama išvesti okupacinę kariuomenę iš Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos. Tai buvo labai aiškus Lietuvos nepriklausomybės reikalavimas. Memorandume buvo skelbiama:

[...]
Mes kreipiamės:
– į TSRS vyriausybę, prašydami paskelbti visą Molotovo-Ribentropo pakto tekstą ir visus papildomus slaptuosius jo protokolus. Primename, kad Taikos dekretas deklaravo tarybinės vyriausybės visišką atsisakymą nuo slaptos diplomatijos. Taip pat prašome paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos;
– į VFR ir VDR vyriausybes, prašydami viešai paskelbti Molotovo-Ribentropo paktą negaliojančiu nuo jo pasirašymo dienos ir padėti TSRS vyriausybei likviduoti minėto pakto pasėkmes – išvesti svetimą kariuomenę iš Pabaltijo. Šio uždavinio įgyvendinimui reikėtų sudaryti TSRS, VFR ir VDR atstovų komisiją Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms likviduoti;
– į valstybių, pasirašiusių Atlanto Chartiją, vyriausybes, prašydami, kad jos iš moralinių pozicijų ryžtingai pasmerktų Molotovo-Ribentropo paktą ir jo pasekmes. Primename, kad pagal tarptautinę teisę reikalai, savo esme ir kryptimi keliantys pavojų taikai ir saugumui, nelaikomi vidaus reikalais ir šiurkščiai pažeidžia visuotinai pripažintas tarptautines normas. Tautų ir nacijų apsisprendimo principas įteisina visas kovos prieš kolonializmą, kuris yra tarptautinis nusikaltimas, formas ir metodus. Todėl išsilaisvinamoji kova susilaukia tarptautinio pritarimo. Dar daugiau – pagal tarptautinės teisės principų Deklaraciją kiekviena valstybė privalo bendrais ir savarankiškais veiksmais remti tautų lygybės ir apsisprendimo principų įgyvendinimą;
– į SNO Generalinį Sekretorių, primindami, kad ši tarptautinė organizacija perėmė Tautų Lygos teises, kurios narėmis iki „specialiųjų priemonių“ įvykdymo buvo Estija, Latvija ir Lietuva. Todėl jūs esate juridiškai atsakingi už šių valstybių likimą.
Mes prašome artimiausioje SNO Asamblėjos sesijoje iškelti klausimą dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasekmių likvidavimo.
[...]
Saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo Baigiamajame akte lygiateisiškumas ir teisė tvarkyti savo likimą paskelbti svarbiausiu tarptautinės teisės principu.
Ir Jums, pone Generalini Sekretoriau, žinoma, kad šiuos išvardintus tarptautinius dokumentus, kurių laikytis privaloma, ignoruoja kai kurios valstybės – SNO narės. Norėtųsi, kad kitoje SNO sesijoje būtų nagrinėjama Latvijos, Estijos ir Lietuvos padėtis, kadangi šių valstybių gyventojai neturi teisės ir galimybės tvarkyti savo likimą.

Šis memorandumas susilaukė garsaus atgarsio tarptautinėje scenoje, kadangi tai buvo pirmasis memorendumas, kuris buvo pasirašytas disidentų, gyvenančių Sovietų Sąjungoje, o ne jų kolegų, kurie disidentinę veiklą vykdė užsienyje. Šis memorendumas parodė, jog disidentinė veikla vykdoma ne tik užsienyje, bet ir pačioje Sovietų Sąjungoje. Po šio memorendumo paskelbimo Lietuvos vardas vėl atsirado užsienio politikų diskusijose bei kalbose. 1979 m. LLL Vilniuje surengė viešą spaudos konferenciją Vakarų žurnalistams. Tačiau LLL neapsiribojo vien šiuo memorendumu. Pogrindžio sąlygomis LLL paskelbė ir išplatino keliasdešimt pareiškimų, kreipimųsi, viešų laiškų vyriausybėms, valstybių vadovams ir tautoms dėl Baltijos šalių sovietinės okupacijos, žmogaus teisių varžymo, rusifikacijos. Svarbiausi jų:

Jau minėta 1978 metų LLL deklaracija;
1979 metais – moralinis ultimatumas SSRS vyriausybei, kreipimasis į Lietuvoje gyvenančius rusus; 1980 metais – viešas laiškas SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, afganų tautai (smerkiama SSRS invazija į Afganistaną);
1987 metais – atviras laiškas popiežiui Jonui Pauliui II;
1988 metais – LLL programa, „Ištikimybės 1918 m. Vasario 16 dienos aktui“ paskelbimas;
1990 metais – viešas laiškas profesoriui Vytautui Landsbergiui, Lietuvos SSR Aukščiausiajai Tarybai (dėl pirmosios parlamento sesijos darbotvarkės).

Baltijos chartija bei leidžiami pogrindiniai leidiniai nemenkai išgąsdino Lietuvos SSR KGB, kadangi Brežnevo sąstingio metu jie nesitikėjo išvysti tokį atvirą disidentinį judėjimą. Lietuvos SSR KGB metė didžiulius resursus LLL susekimui. 1979–1980 m. pagrindiniai šio judėjimo organizatoriai buvo nuteisti ir įkalinti. Pirmosiosmis A. Terlecko suėmimo dienomis, pulkininkas J. Marcinkevičius pasakė jam komplimentą: „Jūs keliese sudarėte įvaizdį, kad Lietuvoje veikia gana rimtas pogrindis.“ Lietuvos SSR KGB pačios LLL nesunaikino, bet jos veikla prislopo.

1987 m. A. Terleckas buvo paleistas iš tremties ir grįžo į Lietuvą. Jam vėl įsitraukus į LLL veiklą ir SSRS vykstant pertvarkai, šios organizacijos veikla vėl suaktyvėjo. Naują etapą kovoje dėl laisvės pažymėjo 1987 m. rugpjūčio 23 d. LLL Vilniuje surengtas mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kuriame buvo reikalaujama išvesti SSRS kariuomenę iš Lietuvos teritorijos. Tai pirmasis per SSRS okupaciją ir aneksiją Lietuvoje viešas protesto mitingas. Nors jėga išvaikyti mitingą nebuvo drįsta, bet sovietinėje spaudoje šis mitingas, ypač jo oratoriai susilaukė „visuotinio pasmerkimo“. Tačiau tai LLL veiklos nepristabdė. Tais pačiais metais buvo surengtos ir kitos protestų akcijos – pirmieji vieši Vasario 16-osios ir didžiųjų 1948 m. sovietinių trėmimų į Sibirą minėjimai.

Stiprėjant tautiniam judėjimui, LLL 1988 m. liepos 3 d. pasiskelbė, kad pradeda veikti atvirai. Programinis organizacijos tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Toks pareiškimas sukėlė nemažą Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio aktyvistų įtarumą, tuo metu tekalbėjusių apie didesnį Lietuvos politinį, ekonominį ir kultūrinį savarankiškumą SSSR sudėtyje.

1988 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos specialios paskirties dalinys prieš LLL rengto mitingo dalyvius Gedimino (dabar Katedros) aikštėje Vilniuje panaudojo jėgą.

1988 m. lapkričio 10 d.  LLL „Informaciniame biuletenyje“ paskelbė programinį kreipimąsį, priimtą 1988 m. spalio 20 d., kuriame ji įvertino savo veiklą per praėjusį dešimtmetį, numatė gaires ateičiai. „Lyga dirbdama pogrindyje, rengė ir platino leidinius, demaskuojančius žmogaus teisių pažeidimus, rinko ir skelbė faktus, atskleidžiančius lietuvių nutautinimo politikos antižmogišką esmę, organizavo protesto akcijas, žadino žmonių istorinę atmintį [...]. Dabar ji siekia, kad Lietuvoje būtų įgyvendinti SNO įstatai, SNO Generalinės Asamblėjos rezoliucijos dekolonizavimo klausimu, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, Helsinkio baigiamojo akto nutarimai [...]. Lietuvos suverenitetą Lietuvos laisvės lyga suvokia tik kaip visišką Lietuvos nepriklausymą nei nuo TSRS, nei nuo kitų valstybių [...]. Lietuvos piliečių teisė savo nuožiūra nustatyti socialinę, ekonominę sistemą ir valdymo formą gali būti realizuota tik pašalinus iš Lietuvos svetimą kariuomenę.“ – sakoma kreipimesi.

Nuo 1988 m. jau legali tapusi LLL ir toliau siekė savo tikslų ir kovojo dėl Lietuvos nepriklausomybės, daugiausia prieš SSRS okupacinę kariuomenę. Kartu su jaunalietuviais organizavo šaukimo į ją boikotą, surengė mitingą, raginantį Lietuvos jaunimą netarnauti okupacinėje kariuomenėje. Smerkė Sąjūdžio jėgas, kurios kėlė Lietuvos suvereniteto SSRS sudėtyje idėją. Surengė ne vieną mitingą ir piketą, platino straipsnius, pareiškimus ir viešus laiškus. 1989–1990 m. LLL iniciatyva Tarptautinė antikomunistinė katalikiška organizacija surengė pasaulinio masto parašų dėl Lietuvos laisvės rinkimą ir surinko 5,2 mln. parašų. 1990 m. LLL kartu su jaunalietuviais surengė sovietinių paminklų demontavimo akciją. 1989 m. Varniuose pastatė pirmąjį okupuotoje Lietuvoje paminklą Lietuvos partizanams. Lietuvos visuomenė LLL veiklą vertino nevienareikšmiškai, daugelis nepalaikė LLL radikalumo ir pritarė švelnesnei Sąjūdžio politikai Lietuvos nepriklausomybės klausimu.

1990 m. kovo mėnesį LLL pasiekė pagrindinį savo tikslą ir Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Tačiau, LLL nepasitraukė iš politinio gyvenimo, kadangi de facto Lietuvą vis dar valdė SSRS. LLL oponavo vykdomai valdžiai, kritikavo politines ir ūkines reformas, protestavo prieš buvusių Lietuvos komunistų partijos ir KGB struktūrų siekį išlikti valdžioje, pastangas nuvertinti pasipriešinimo judėjimo reikšmę atkuriant nepriklausomybę. Ypač aktyviai į politinį gyvenimą šiuo laikotarpiu buvo įsitraukęs LLL pirmininkas A. Terleckas, kuris viešais laiškais bandė įtikinti visuomenę, jog kova vis dar nebaigta ir SSRS visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti savo įtaką Lietuvoje. 1995 m. LLL buvo įregistruota kaip politinė partija. 2001 m. prisijungė prie Lietuvos dešiniųjų sąjungos. 2003 m. LLL nutraukė veiklą, kai kurie jos nariai įstojo į kitas politines partijas ir organizacijas.

Žinomesni LLL veikėjai

Antanas Terleckas (1928–2023) – ekonomistas, suimtas 1957 m., apkaltintas antisovietine veikla, 1958 m. nuteistas 4 m. laisvės atėmimu pataisos darbų lageryje. Grįžęs iš įkalinimo į Lietuvą, studijavo. 1973 m. suimtas, nuteistas 1 m. laisvės atėmimu. 1976–1977 m. leido pogrindinį leidinį „Laisvės šauklys“, 1978 m. birželio 15 d. su bendraminčiais įkūrė neginkluoto pasipriešinimo organizaciją „Lietuvos laisvės lyga“, siekusią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. 1979 m. vėl suimtas, 1980 m. nuteistas 3 m. laisvės atėmimu griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir 5 m. tremties. 1987 m. paleistas iš tremties, grįžo į Lietuvą, įsijungė į tautinį atgimimą, kartu su bendraminčiais organizavo 1987 m. rugpjūčio 23 d. ir kitus mitingus, reikalavusius atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Lietuvos Respublikos Seimas 2013 m. skyrė Laisvės premiją.

Vytautas Bogušis – 1979 m. įstojo į LLL, buvo vienas iš 45 pabaltijiečių, 1979 m. pasirašiusių kreipimąsi į Jungtines Tautas, SSRS ir Vakarų vyriausybes. 1980 m. įsitraukė į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą, kartu su kitais pasirašė dokumentus dėl žmogaus teisių pažeidimų. Tautinio atgimimo metais buvo vienas iš 1987 m. rugpjūčio 23 d. ir kitų mitingų, reikalavusių atkurti Lietuvos nepriklausomybę, organizatorių.

Julius Sasnauskas – vienas iš LLL įkūrėjų, suimtas 1979 m., 1980 m. už nelegalių leidinių dauginimą ir platinimą, pareiškimų ir atvirų laiškų rašymą nuteistas 1 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimu griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir 5 m. tremties. Iš tremties paleistas 1986 m.

Algirdas Statkevičius (1923–2016) – medicinos mokslų daktaras, filosofas, 1944 m. įsitraukė į antisovietinę veiklą, 1951 m. suimtas, nuteistas 25 m. kalėjimo lageryje ir 5 m. tremties. 1956 m. paleistas iš įkalinimo, grįžo į Lietuvą, įsitraukė į pogrindžio spaudos leidimą, rašė antisovietinius straipsnius, knygą „Bendražmogiškumo manifestas“. 1970 m. suimtas, jam paskirta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė – gydymas specialaus tipo psichiatrinėje ligoninėje. 1972 m. paleistas iš psichiatrinės ligoninės, atnaujino ryšius su disidentais, platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, 1976 m. įstojo į LLL bei Lietuvos Helsinkio grupę. 1979 m. parengė LLL „Moralinį ultimatumą SSRS vyriausybei“, kuris buvo išsiųstas į Maskvą ir Vakarų valstybių vyriausybėms. Buvo vienas iš 45 pabaltijiečių, 1979 m. pasirašiusių kreipimąsi į Jungtines Tautas, SSRS ir Vakarų vyriausybes. 1980 m. suimtas ir nubaustas priverstinai gydyti specialioje psichiatrinėje ligoninėje, uždarytas į Kaliningrado srities Černiachovskio psichoneurologinę ligoninę, po 3 m. perkeltas į Taškento, 1986 m. – į Vilniaus respublikinę psichiatrinę ligoninę. Spaudžiant tarptautinei bendruomenei, 1987 m. paleistas. 1988 m. išvyko į JAV, vykdė LLL Tautinės tarybos įgaliotinio lietuvių išeivijai funkcijas. Jo iniciatyva tarptautinė organizacija „Tradition, Family and Property“ 26 pasaulio valstybėse surinko daugiau kaip 5 mln. parašų su reikalavimu suteikti Sovietų Sąjungos okupuotoms Baltijos tautoms nepriklausomybę. Šios akcijos rezultatai įrašyti į Gineso rekordų knygą. 1989 m. grįžo į Lietuvą.

Kęstutis Jokubynas (1930–2016) – už pasipriešinimą sovietiniam režimui 17 m. kalėjo lageriuose. 1967 m. grįžo į Lietuvą. 1976–1977 m. su Antanu ir Elena Terleckais, Juliumi Sasnausku, Dalia Sasnauskiene bei kitais leido nelegalų leidinį „Laisvės šauklys“, kuris paruošė dirvą Lietuvos laisvės lygos (LLL) susikūrimui. 1977 m. emigravo iš SSRS. Nuo 1978 m. dirbo „Laisvosios Europos radijo / Laisvės radijo“ būstinėje Miunchene. Palaikė ryšius su LLL nariais ir rusų disidentais. 1990–1994 m. dirbo Laisvosios Europos radijo Lietuvių tarnybos  direktoriaus pavaduotoju. Nuo 1994 m gyveno JAV. 2001 m. grįžo į Lietuvą.

Parengta pagal:
Liekis, Algimantas. Lietuvos laisvės lyga // Lietuvos laisvės lyga: nuo Laisvės šauklio iki nepriklausomybės / sudarytojas ir redaktorius Gintaras Šidlauskas. Vilnius: Naujoji matrica, 2004. P. 17–31.
Anušauskas, Arvydas, Šidlauskas, Gintaras. Lietuvos laisvės lyga. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/straipsnis/lietuvos-laisves-lyga/ 
Juozevičiūtė, Vilma. Lietuvos laisvės lyga. Prieiga per internetą: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2013/201306_lyga.pdf
Lietuvos ypatingojo archyvo virtuali paroda „Lietuvos laisvės lyga“. 2018. Prieiga per internetą: https://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34 

***
Skaidrės:
1. Lietuvos laisvės lygos organizuoto mitingo Kaune akimirka. Fotografijos autorius – Jonas Česnavičius. 1988 m.
Lietuvos valstybės naujasis archyvas, f. 10, ap. 1, b. 529, l. 2.