Man buvo labai svarbi buvusio politinio kalinio žydo, ištremto iš Leningrado į Vilnių, Valeriko Smolkino nuomonė. O jis aktyviai pritarė idėjai įkurti Lietuvos laisvės lygą.

Mačiau galimybę sugrąžinti Juliuką [Julių Sasnauską] iš tarnybos okupacinėje kariuomenėje ir įtraukti į kovą prieš okupantus. Ypač daug tikėjausi iš V. Bogušio ir A. Tučkaus.
[...]
Išgyvenau, kad daugumą jaunuolių lageris dvasiškai sulaužė – įvarė didžiulį baimės jausmą. Kartu labai džiaugiausi, kad jaunesnieji jų draugai, kuriems neteko valgyti lagerio „balandos“, yra tvirtesni. Daug vilčių teikė Pedagoginio instituto studentas Robertas Grigas ir net jo karštas patriotas ir tvirtos valios tėvas Antanas.

KGB padarė dar vieną didžiulę klaidą – 1977 m. neleido Juliui įstoti į kunigų seminariją.

Mano įsitikinimu, be Juliaus Lietuvos laisvės lyga nebūtų išplėtojusi tokios plačios veiklos, nebūtų buvęs išleistas nelegalus „Vytis“, abejoju, ar dienos šviesą būtų išvydęs svarbiausias LLL kūrinys – „45 pabaltijiečių memorandumas“.

Algirdas Statkevičius „pylė“ straipsnius į „Vytį“, bet slėpė (!) nuo mūsų, kad yra LLL narys. To reikalavo jo pogrindinės kovos konspiracijos principai.

Kęstutį Jokubyną pakeisti galėjo tik Julius Sasnauskas. Jis dėl kojos osteomielito buvo visiškai netinkamas karinei tarnybai, bet vis tiek buvo paimtas į darbo batalioną. Jo laiškai „nuo statomų karinių barakų stogo“ gąsdino mane, nors pats jis slėpė tragišką savo sveikatos būklę.
[...]
Pagaliau 1978 m. liepos mėn. gavau iš Juliuko žinią, kad jis dėl sveikatos paleistas iš kariuomenės. Vos pasibaigus V. Petkaus teismo procesui, išvykau į Leningrado karo ligoninę „Juliuko parsivežti“. Tačiau Julius kariniame dalinyje „turėjo kažkokių reikalų“, tad per Rygą grįžau į Vilnių vienas.

Po mėnesio Vilniuje sutikau Julių kartu su V. Šakaliu. Prie mano namų jie išdėstė man naują „pogrindžio veiklos idėją“. Jie abu nusprendę, kad toliau leisti „Laisvės šauklį“ būtų pavojinga. Reikia leisti kitu pavadinimu – „Vytis“. Abu siūlė „prisidėti“. Patariau patiems pamėginti leisti „Vytį“. O Lietuvos laisvės lyga jau įkurta be jų pagalbos.
[...]
Pareigos Tėvynei jausmas pagaliau įveikė mano baimę. Ir pareigą šeimai... Jaučiau, kad be manęs Julius ir Vladas „Vyčio“ neišleis. Lietuvos laisvės lyga nebus veiksminga, neturės teisės vadintis politine organizacija... Tada ir ryžausi „gelbėti padėtį“.

Buvau įsitikinęs, kad kiekvieno doro lietuvio šventa pareiga kovoti su okupantais, kad ir kokios būtų pasekmės.
[...]
Naktį į birželio 27 ar 28 d. rusiška mašinėle „atkaliau“ vienu pirštu Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms likviduoti komiteto nedidelės apimties deklaraciją, kurią tikėjomės apsvarstę tobulinti.

Kadangi spausdinant mašinėlė tarškėjo, garsas buvo gerai girdimas palepės kambarėly gyvenančioms seserims Bitinaitytėms – neabejojau, kad jos praneš, kam reikia. O tada bus atsiųsti KGB agentai ištirti, ką rašėme naktį. Šitaip mes nesunkiai nustatysime, kurie asmenys yra agentai.
[...]
„Vyčio“ vedamasis įrodė KGB centrui, kad Lietuvoje veikia pogrindis, su kuriuo reikia skaitytis. Vėliau, pirmomis arešto dienomis, pulkininkas J. Marcinkevičius pasakė man komplimentą: „Jūs keliese sudarėte įvaizdį, kad Lietuvoje veikia gana rimtas pogrindis.“

Iš A. Terlecko knygos „Laisvės priešaušryje: rezistento prisiminimai (1970–1986)“ (Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2011. P. 143–147).

***
Skaidrės:
1. Iškilmingas posėdis, skirtas Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienai bei Lietuvos laisvės lygos 30-mečiui paminėti. Tribūnoje kalba Lietuvos laisvės lygos steigėjas ir lyderis Antanas Terleckas. Fotografijos autorė – Olga Posaškova. 2008 m. birželio 12 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. 2 / 24SK / X-030-S20080612-005.