Parodos įvertinimas

Apsaugos kodas
*alt_phpcaptcha_generated_image*
Loading
Ačiū! Jūs sėkmingai palikote atsiliepimą!

{{msg}}

„Be kaltės pasmerkti. Žudynės Rainių miškelyje.“ (LYA)

PRATARMĖ

 

„Viens kitą sveikiname su laisva Lietuva. Šiandieną, 1941 m. VI mėn. 24 d., gražus saulėtas rytas; pro plieno lango grotus matosi spindintis mėlynas Masčio ežeras. Mes pakeltom nuotaikom laukiame bolševikų žlugimo galo“. Tokį tekstą pasirašė trylika Telšių kalėjimo 10-os kameros politinių kalinių, su viltimi, kad netrukus atsivers kalėjimo kamerų durys ir baisi sovietų saugumo tardymo patirtis liks praeityje....

1941 m. birželio 22 d. Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kalėjime Nr. 11 Telšiuose kalėjo 162 žmonės, iš jų beveik pusė – politiniai kaliniai, jau pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis dėl antisovietinės veiklos sulaikyti Telšių, Kretingos ir Plungės apskričių gyventojai. Dauguma jų – Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvių tautininkų sąjungos, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ ir kitų organizacijų nariai, valstybės tarnautojai, karininkai, policijos pareigūnai. Socialinė kilmė, aktyvi politinė, visuomeninė, karinė veikla tarpukario Lietuvoje sovietinių okupantų buvo vertinama kaip nusikaltimas. Kaltinamosiose išvadose visiems suformuluoti kone identiški kaltinimai: „fašistinės organizacijos narys“, „vykdė kontrrevoliucinę veiklą, nukreiptą stiprinti buvusį Smetonos režimą ir slopinti revoliucinį judėjimą Lietuvoje“. Sovietų valdžios požiūrį į politiškai ir visuomeniškai aktyvius nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnautojus atspindi vieno iš kaltinamųjų – Augusto Gaudučio – baudžiamojoje byloje suformuluotas teiginys: „buvo aktyvus tautininkas, šaulys ir valsčiaus viršaitis, tai yra, žmogus tiesiogiai vykdęs fašistinę politiką vietoje tiesiogiai kontaktuodamas su kriminaline ir politine policija“.

Kai kurie Telšių kalėjimo kaliniai buvo sulaikyti remiantis žmonių skundais ir pranešimais už antisovietinę veiklą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą. Nemažą dalį kalinių sudarė tie, kurie išdrįso viešai palankiai atsiliepti apie tarpukario Lietuvą ir prezidentą Antaną Smetoną, išreikšti neigiamą nuomonę apie Raudonąją armiją, sovietų valdžios vykdomą politiką, rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą, įvairias būdais žlugdyti priešrinkiminius mitingus ar agituoti neiti balsuoti. Tokia veikla buvo vertinama kaip „sistemingas kontrrevoliucinės agitacijos“ prieš sovietų valdžią, rinkimus, kolūkinę santvarką vedimas, „šmeižikiškų gandų apie sovietų valdžią ir Raudonąją armiją“ skleidimas. Keturi Telšių kalėjimo politiniai kaliniai buvo kaltinami nepriklausomoje Lietuvoje kovoję su komunistiniu judėjimu ir saugumo policijai išdavę Lietuvoje nelegaliai veikusios komunistų partijos Kretingos ir Telšių apskričių kuopelių narius.

1940 m. pabaigoje Telšių kalėjime buvo įkalinta grupė Telšių amatų mokyklos ir Plungės gimnazijos mokinių, kurie Kretingos bei Telšių apskrityse mėgino kurti pogrindines antisovietines organizacijas ir organizuotai priešintis sovietų valdžiai. Šių organizacijų tikslas buvo atkurti laisvą Lietuvą, palaikyti tautinę savimonę ir išsivaduoti iš sovietų okupacijos. Vienas iš suimtųjų – Zenonas Tarvainis – rašė: „Aš nuo 1930 m. buvau skautų sąjungoje. Skautų sąjunga ir mokykla manyje išauklėjo gilią savo krašto meilę. Todėl, įžygiavus sovietų kariuomenei, valdžiai perėjus į svetimtaučių rankas, matydamas, kad lietuvius išstumia iš tarnybų ir tas vietas užima svetimtaučiai, su jaunuolišku užsidegimu norėjau tam užkirsti kelią ir stojau dirbti prieš svetimtaučius“. Areštai ryžto priešintis sovietų okupacijai nenuslopino. 1941 m. vasario mėn. buvo išaiškintos dar keletas grupių asmenų, mėginusių kurti pogrindines antisovietines organizacijas Telšių ir Kretingos apskrityse, jų nariai suimti. Slapti susitikimai, antisovietinių lapelių rengimas, dauginimas ir platinimas, Lietuvos trispalvės vėliavos Vasario 16-osios proga iškėlimas, atliekant kratas pas kai kuriuos įtariamuosius rasti ginklai ir nedideli kiekiai sprogstamųjų medžiagų sovietų saugumui leisdavo konstatuoti apie „kontrrevoliucinės pogrindinės diversinės-teroristinės organizacijos“ veikimą, kurios tikslas nuversti sovietų valdžią, agituoti gyventojus sukilti, rengimasis „vykdyti diversinius-teroristinius aktus“.

Įrodyti antisovietinę veiklą ir parengti baudžiamąją bylą ilgai netrukdavo: suėmimo dokumentai, keletas kaltinamojo apklausos protokolų, liudininkų parodymai, kaltinamoji išvada – ir byla jau buvo paruošta perduoti svarstyti Ypatingajam pasitarimui arba Kariniam Tribunolui. Tai, kad kaltinamasis, nepaisant žiaurių tardymo metodų, dažniausiai visus ar bent jau didesnę dalį jam pateiktų kaltinimų neigdavo, buvo nesvarbu. Skirti bausmę užtekdavo kelių liudininkų, parodžiusių, kad kaltinamasis tikrai veikė prieš sovietų valdžią. Dviejų Telšių kalėjimo kalinių – Jono Telšinskio ir Antano Montvydo baudžiamosios bylos pasiekė ir Ypatingąjį pasitarimą prie SSRS NKVD. 1941 m. gegužės 24 d. jie buvo nubausti 5 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose, tačiau į bausmės atlikimo vietas jų išvežti nesuspėta.

Prasidėjus Vokietijos-SSRS karui visi Telšių kalėjimo kaliniai turėjo būti išvežti į Sovietų Sąjungos gilumą, bet negavus transporto, to padaryti nepavyko. Sparčiai artėjant frontui, birželio 24 d. rytą Telšių apskrities sovietinė ir partinė vadovybė kartu su Raudonosios armijos karine įgula traukėsi iš Telšių. Besitraukiantys Lietuvos SSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB) darbuotojai nusprendė nepalikti Telšių kalėjime kalėjusių kalinių, kad jie neišeitų į laisvę. Tryškių miške, kur dislokavosi besitraukiantys Raudonosios armijos daliniai, buvo nutarta likviduoti Telšių kalėjime paliktus politinius kalinius. Tos pačios dienos vakare NKGB darbuotojai, lydimi 8-osios armijos karių, grįžo į Telšių kalėjimą ir ėmėsi parengiamųjų darbų. Jiems vadovavo Lietuvos SSR NKGB Kretingos apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas Jermolajevas ir 8-osios armijos 123-iosios divizijos dalinio va­das Doncovas. Egzekucijai buvo pasirinktas netoli Telšių esantis Rainių miškelis, kur specialiai tam buvo iškastos duobės. Birželio 25 d. naktį į Telšių kalėjimą atvykę Specialiosios komisijos nariai: Telšių apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas Domas Rocius, Lietuvos SSR NKGB Telšių apskrities skyriaus viršininkas Petras Raslanas, jo pavaduotojas Ždanovas, Lietuvos SSR NKGB Kretingos apskrities skyriaus viršininko pavaduotojas Jermolajevas, 8-osios armijos bataliono komisaras M. Kompanijecas (Kompanecas), peržiūrėjo kalinių bylas ir nutarė kaip pavojingus sovietų valdžiai mirties bausme pagal RSFSR BK 58-10 str. nubausti 76 kalinius. Mirties bausme nubausti kaliniai buvo surišti, suguldyti į karinius sunkvežimius ir išvežti į Rainių miškelį. Ten, žiauriai kankinat, nužudyti. Kadangi frontas jau buvo priartėjęs prie pat Telšių, egzekucijos vykdytojai nužudytųjų kalinių palaikus skubiai užkasė čia pat miškelyje ir pasitraukė. Specialiosios komisijos nuosprendžius dėl mirties bausmės skyrimo P. Raslanas išsivežė su savimi ir vėliau perdavė SSRS NKVD Molotovo srities valdybai. Į Rainių miške nužudytųjų baudžiamąsias bylas jau vėliau buvo įsegtos tik pažymos arba padaryti įrašai tikrinimo pažymose apie nubaudimą aukščiausia bausme ir įvykdytą mirties bausmę.

Nepaisant egzekutorių pastangų nuslėpti nusikaltimo pėdsakus, apie žudynes sužinota beveik iš karto. Jau birželio 28 d. Rainių miškelyje buvo surasti ir atkasti 73 nužudytųjų palaikai. Trijų nužudytųjų palaikai buvo užkasti atskirai, du iš jų – raudonarmiečiai Georgijus Kirilcevas ir Georgijus Michejevas. Žudynių aplinkybėms ištirti 1941 m. birželio 28 d. buvo sudaryta komisija, kurios darbe dalyvavo Telšių apskrities prokuroras, apskrities viršininkas, gydytojai ir kiti pareigūnai, kviestiniai asmenys. Aukų palaikus apžiūrėjusi gydytojų komisija apžiūros duomenis surašė į specialų protokolą, kuriame tiksliai aprašė kūno sužalojimus, padarytus vykdant egzekuciją. Tuomet ir paaiškėjo, kad visos aukos buvo žiauriai nukankintos, sušaudyti tik 10 kalinių. 46 aukų palaikai nebuvo identifikuoti tiek dėl patirtų sužalojimų, tiek dėl to, kad dalis jų buvo Kretingos apskrities gyventojai, į Telšius perkelti iš Kretingos kalėjimo. Visų nužudytųjų vardai ir pavardės buvo nustatyti pagal Telšių kalėjime rastą 76-ių politinių kalinių sąrašą. Artimieji apie jų nužudymą sužinojo tik po laidotuvių.

Iškilmingos Rainių aukų laidotuvės Telšiuose įvyko 1941 m. liepos 1 d. Atsisveikinimo ceremonija vyko Telšių katedros šventoriuje. Gedulingas mišias aukojo Telšių vyskupas Pranciškus Ramanauskas, apeigose dalyvavo vyskupas Vincentas Borisevičius, Telšių kunigų seminarijos profesorius, kunigas Kazimieras Olšauskas, Telšių gimnazijos kapelionas Jonas Kučinskas, Telšių vyskupijos valdytojas, vyskupas Justinas Staugaitis, Telšių stačiatikių dvasininkas Juozas Pilipavičius, Telšių kunigų seminarijos rektorius, profesorius, kanauninkas Justinas Juodaitis, Telšių vyskupijos kurijos kancleris kanauninkas Rapolas Kuodis ir daug iš Telšių ir kitų apskričių atvykusių dvasininkų, Telšių kunigų seminarijos klierikai. Po beveik tris valandas trukusių gedulingų mišių karstai, lydimi dvasininkų ir apeigose dalyvavusių žmonių, buvo nuvežti į Telšių kapines. „Žmonėmis buvo užpildytos visos gatvės nuo bažnyčios iki kapinių“. Beveik visi Rainių kankiniai buvo palaidoti bendrame kape Telšių kapinėse. Dešimties kankinių palaikus artimieji palaidojo Kelmės, Plungės, Telšių ir Rietavo valsčių teritorijose esančiose miestelių ir kaimų kapinėse. Raudonosios armijos karių palaidojimo vieta nežinoma. 1942 m. žudynių vietoje Rainių miškelyje pastatytas medinis kryžius, pradėta statyti architekto Jono Virako suprojektuota koplyčia. Telšiuose buvo atidaryta Raudonojo teroro Lietuvoje paroda, kurios dalis buvo skirta Rainių miškelyje nužudytųjų atminimui. Iki antrosios sovietų okupacijos Telšiuose kasmet buvo organizuojamas Rainių žudynių metinių minėjimas.

Pirmą kartą viešai apie žudynes Rainiuose 1941 m. liepos mėn. paskelbė laikraščiai „Žemaičių žemė“ ir „Į laisvę“. 1942 m. Rainių tragedija plačiai nušviesta knygoje „Lietuvių archyvas: bolševizmo metai“ ir sulaukė didžiulio atgarsio Lietuvoje bei užsienyje. Didelio susidomėjimo sulaukė surengta Raudonojo teroro Lietuvoje paroda, kurioje buvo eksponuojami dokumentai, nuotraukos, daiktai, liudiję sovietų valdžios Lietuvoje vykdytą terorą, tarp jų ir Rainių žudynes. Paroda nuo 1942 m. sausio 26 d. iki spalio 14 d. buvo eksponuojama Kaune, Vilniuje, Telšiuose, Šiauliuose, Panevėžyje, Ukmergėje. Ją aplankė apie 500 tūkst. žmonių.

Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje Rainių žudynes išnaudojo antisemitinei propagandai, priešiškumui tarp lietuvių ir žydų skatinti. Jau 1941 m. birželio 27 d. Telšių žydai buvo suvaryti į už kelių kilometrų nuo Telšių esantį Rainių dvarą. Jame buvo įsteigtas laikinas sutelkimo punktas, žmonės apgyvendinti mažuose dvaro nameliuose. Holokaustą išgyvenusio, Telšių žydo Jehošua Šochoto pasakojimu, Telšių žydams vyrams buvo nurodyta rankomis iškasti Rainių miškelyje surastus politinių kalinių palaikus, juos nuplauti ir paruošti perlaidojimui. „Laidotuvės rengtos su antižydišku prieskoniu – buvo teigiama, kad kalinius žudė žydai. Kai juos laidojo kapinėse, buvo išrikiuota jaunų vyrų eilė, kiekvienas galėjo jaunam vyrui trenkti antausį. Buvo baisi antižydiška agitacija“, – prisimena J. Šochotas. Apie Telšių žydų patirtą žiaurų elgesį liudijo ir vėliau sovietų saugumo dėl dalyvavimo Rainiuose nužudytų politinių kalinių laidotuvėse apklausti suimtieji: atvaryti iš Rainių dvaro jauni žydų tautybės vyrai Telšių kapinėse buvo priversti ne tik iškasti duobę bendram kapui, bet ir keletą valandų klūpėti ant kelių į viršų pakeltomis rankomis. Neatlaikę nuovargio ir nuleidę rankas buvo mušami. Vos po mėnesio šalia Rainių miškelio, kitoje kelio pusėje buvo nužudyta daugiau kaip tūkstantis Telšių bei aplinkinių miestelių žydų – moterų, vyrų, vaikų.

1941 m. birželio 26 d. Telšius užėmus Vokietijos kariuomenei, Telšių kalėjimas vėl prisipildė. Jame buvo įkalinti nespėję evakuotis sovietiniai-partiniai aktyvistai. Sovietų saugumo po karo suimtas ir tardomas Telšių apskrities prokuroras Bronius Antanėlis, į šias pareigas paskirtas 1941 m. birželio mėn. pabaigoje, parodė, kad „per keletą dienų patikrinau dvi grupes suimtųjų, daugiau kaip 700 žmonių“. Tarp jų buvo 19 sovietinių aktyvistų, kaltintų prisidėjus prie 76 politinių kalinių nužudymo Rainių miškelyje. 1941 m. liepos 17 d. įvykusiame teismo posėdyje 16 iš jų buvo nuteisti mirties bausme. Nuosprendis jiems buvo įvykdytas liepos 19 d. naktį, netoli Telšių miesto, prie geležinkelio pylimo.

Sovietų Sąjunga iš pradžių ignoravo įvykius Rainiuose ir tik 1942 m., jiems įgavus rezonansą, susirūpino dėl savo įvaizdžio, ėmė aiškintis aplinkybes ir neigti sovietų valdžios vaidmenį juose. Kaip tik tada egzekucijos organizatoriai D. Rocius ir P. Raslanas parašė paaiškinimus Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) centro komiteto pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui, kuriuose mėgino pateisinti kalinių likvidavimą. „Visi 75 pasiųstieji į aną pasaulį turėjo kontrrevoliucinio pobūdžio nusikaltimus, dėl ko ir buvo kvočiami arba kvotos užbaigtos ir perduoti teismui. Aš esu įsitikinęs, jog ten nebuvo nei vieno nekalto“. Taip savo pasiaiškinime 1942 m. spalio mėn., praėjus daugiau nei metams po Rainių miškelyje įvykdytų žudynių, rašė vienas iš jų organizatorių ir vykdytojų P. Raslanas. Jam savo pasiaiškinime antrino ir D. Rocius: „Dalis tokių išdavikų kontrrevoliucionierių teroristų, gyvenusių Telšių ir Kretingos apskrityse, buvo areštuota ir laikoma Telšių kalėjime. Karui iš pasalų užklupus mus, buvome priversti tuoj pat evakuotis. Jokiu būdu negalėjome paleisti atgal į laisvę kraugerių fašistų žudyti mūsų brolius“. D. Rocius teigė: „Sušaudymą vykdė raudonarmiečiai. Iš mūsų ten buvo: NKGB viršininkas Raslanas Petras, oper. įgaliotinis Galkinas ir kalėjimo prižiūrėtojas Pocevičius“.

Maskva greitai sureagavo į Lietuvoje 1941–1942 m. plačiai pasklidusias žinias apie Rainių žudynes ir 1942 m. gruodžio 2 d. išleido atsišaukimą „Kas tie „bolševikų kankiniai?“, kuriame buvo rašoma: „jie gabeno iš Vokietijos ginklus, iš kurių šaudė Lietuvos patriotus, jie šnipinėjo hitlerininkams ir gabeno sprogstamąją medžiagą lietuviškoms įmonėms sprogdinti. Tai jie ir jų sėbrai, Hitlerio gaujoms įsiveržus, padėjo vokiškiems budeliams šimtais šaudyti mūsų brolius“, „šis pavyzdys aiškiai rodo, ko vertas visas vokiečių melas apie tariamus žiaurumus Tarybų Lietuvoje“.

Lietuvoje prasidėjus sovietinei reokupacijai, sovietų valdžia dėjo visas pastangas, kad Rainių žudynės būtų ištrintos iš atminties: nugriauta 1942 m. žudynių vietoje pradėta statyti koplyčia, Rainių miškelis iškirstas. Už žvakės uždegimą ant kankinių kapo grėsė rimti nemalonumai ir persekiojimai, o dalyvavimas 1941–1943 m. minint ir įamžinant Rainių kankinių atminimą buvo įvardijamas kaip nusikaltimas. 1949 m. rugsėjo mėn. sovietų saugumas sulaikė Igną Peckų, per karą dirbusį Telšių gaisrinės komandos viršininku ir Telšių amatų mokykloje instruktoriumi. Jis 1941 m. birželio 28 d. Rainių miškelyje surado nužudytų kalinių palaikus ir parašė straipsnį „Pasakoja gaisrininkas Peckus“, 1942 m. publikuotą leidinyje „Žemaičių kankiniai“. Vienas iš jam pateiktų kaltinimų buvo „dalyvavimas išleidžiant fašistinę brošiūrą „Žemaičių kankiniai“, kur buvo įdėtas jo straipsnis aštriai antisovietinio turinio su šmeižikiškais prasimanymais“. 1951 m. balandžio mėn. sovietų saugumas už dalyvavimą įamžinant Rainių kankinius suėmė muziejininką, poetą, fotografą Praną Genį, 1931–1932 m. Telšiuose įsteigusį kraštotyros draugiją „Alka“ bei „Alkos“ muziejų ir iki 1945 m. dirbusį jo vedėju. Jam buvo pateikti kaltinimai, kad 1941 m. išleido „antisovietinio turinio“ eilėraščių rinktinę „Rūpintojėlis“, dalyvavo redaguojant ir rengiant „fašistinę brošiūrą“ „Žemaičių kankiniai“, bendradarbiavo su laikraščio „Žemaičių žemė“ redakcija leidžiant „antisovietinį“ kalendorių, kuriame buvo publikuotas jo eilėraštis „Lietuva“, „antisovietinių“ eilėraščių skaitymą literatūros vakaruose.

Praėjus beveik dvidešimčiai metų po žudynių Rainių miškelyje, nužudytųjų artimieji kreipėsi į sovietinę teisėsaugą dėl žinių apie mirties aplinkybes ar reabilitavimo. Lietuvos SSR prokuratūra peržiūrėjusi kelias Rainių miškelyje nužudytiesiems iškeltas baudžiamąsias bylas, išdėstė nekintančią sovietų valdžios poziciją: „su 8 armijos 1941-06-25 sprendimu byloje sutikti“; „nuteistas teisingai“ ir pan.

Vėl apie Rainių tragediją viešai prabilta tik prasidėjus Atgimimui. 1988 m. spalio 20 d. savaitraštyje „Gimtasis kraštas“ buvo paskelbtas rašytojo Stasio Kašausko straipsnis „Rainiai“, kuriame pirmą kartą po daugelio metų vėl buvo atskleisti faktai apie žiaurų nusikaltimą Rainių miškelyje. Straipsnis taip sukrėtė visuomenę, kad valdžia buvo priversta imtis veiksmų. Lietuvos SSR prokuratūra 1988 m. spalio 24 d. kreipėsi į Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininką V. Astrauską dėl vyriausybinės komisijos nusikaltimų, įvykdytų 1941 ir pokario metais aplinkybėms bei priežastims ištirti, sudarymo. 1988 m. lapkričio 4 d. buvo priimtas Lietuvos komunistų partijos centro komiteto, Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo ir Lietuvos SSR Ministrų Tarybos nutarimas dėl komisijos 1941 m. bei kitų įvykių aplinkybėms ištirti sudarymo. Nutarime konstatuota, kad „pastaruoju metu [...] gaunama piliečių laiškų, respublikos spaudoje, televizijos bei radijo laidose pateikiama nemažai informacijos apie žmonių nužudymus 1941 metais (Telšių rajono Rainių miške, Kaišiadorių rajono Pravieniškių gyvenvietėje, Panevėžyje). Siekiant visapusiškai ištirti šių bei kitų įvykių aplinkybes [...]“, sudaryta vyriausybinė komisija, kurios pirmininku paskirtas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Juozas Šerys. Kartu su komisija, lygiagrečiai turėjo dirbti prokuratūros tardytojų grupė, „kuriai pateikiamos komisijos išvados ir sukaupti dokumentai dėl tiriamų įvykių aplinkybių.“

Komisija nagrinėjo su žudynėmis susijusius dokumentus, ieškojo gyvų liudytojų, fiksavo jų parodymus, bandė gauti informacijos iš archyvų, tarptautinių organizacijų, kitais įmanomais būdais stengėsi nustatyti įvykių eigą ir kaltininkus. Būtent komisija išsiaiškino, kad prie žudynių Rainiuose prisidėjo P. Raslanas, D. Rocius, Ždanovas, Jarmolajevas, Kampanecas. Taip pat, Komisijai pavyko rasti ir apklausti J. Šapalą, kuriam vieninteliam pavyko išgyventi Rainių žudynes. Jis papasakojo, kaip buvo vežamas į Rainius, kad „kariškiai turėjo rankose medžioklinius peilius ir kažką su jais darė kaliniams apie lytinius organus ir burnas. Padarė išvadą, kad gali būti pjaustomi liežuviai ir lytiniai organai. Po kankinimo kariškiai šautuvų buožėmis smūgiais į galvos sritį pribaigė kalinius. Tai pamatę kiti kaliniai pradėjo sklaidytis, jis tuo metu atsilaisvino surištas rankas, pastūmė sargybinį ir pabėgo. Vėliau sužinojo apie atkasamus kalinius, atvyko į Rainių miškelį, kur pamatė subjaurotus lavonus“.

Lietuvos SSR prokuratūra 1988 m. iškėlė baudžiamąją bylą dėl tyčinio nužudymo 1941 m. birželio 25 d. Rainių miškelyje, kuri 1992 m. buvo perkvalifikuota į bylą dėl genocido vykdymo. Svarbiais įrodymais byloje tapo D. Rociaus ir P. Raslano 1942 m. parašyti pasiaiškinimai.

2001 m. Šiaulių apygardos teismas nuteisė P. Raslaną kalėti iki gyvos galvos už Lietuvos gyventojų genocido vykdymą, tačiau nuosprendis nebuvo įvykdytas, nes dar 1991 m. P. Raslanas išvyko gyventi į Rusiją, kuri atsisakė jį išduoti Lietuvai. Tiriant bylą dėl žudynių Rainiuose nustatyta, kad D. Rocius buvo išsiųstas į Baltarusijos miškuose veikiantį sovietinių partizanų būrį, žuvo 1943 m. spalio 17 d., jo palaikai 1954 m. perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. 8-osios armijos bataliono komisaras Michailas Kompanijecas (Kompanecas) 1941 m. rugpjūčio 20 d. žuvo Leningrado srityje. Duomenų apie Ždanovo, A. Galkino ir Jermolajevo likimus rasti nepavyko.

Rainiuose 1991 m. buvo pastatyta koplyčia, kurią pagal architekto Jono Virako 1942 m. sukurtus eskizus, suprojektavo architektas Algirdas Žebrauskas. Koplyčioje įrengtas memorialas Rainių kankinių ir visų sovietinio teroro aukų atminimo įamžinimui.

 

DĖMESIO!!! Parodoje eksponuojamos nuotraukos, kuriose užfiksuoti žiaurūs vaizdai. Nerekomenduojame žiūrėti jaunesniems nei 18 metų ir silpnų nervų žmonėms. 

 

PANAUDOTA LITERATŪRA

Arvydas Anušauskas. Raudonasis teroras: Rainių žudynių byla ir Dušanskio pėdsakas, 2020.06.23; https://www.lrt.lt/naujienos/pasaulyje/6/1191078/raudonasis-teroras-rainiu-zudyniu-byla-ir-dusanskio-pedsakas

Arvydas Anušauskas. Juozo Senkaus liudijimas apie raudonojo teroro muziejaus veiklą. Genocidas ir rezistencija, 2007, Nr. 2(22); http://www.genocid.lt/centras/lt/588/a/

Pamirštas SSRS karo nusikaltimas. Rainiai 1941 06 24-25, sudarė ir parengė: Agnė Šiušaitė, Jonas Urbanavičius, Vytautas Landsbergis. Vilnius 2007; http://partizanai.org/failai/html/rainiai-1941-06-24-25.htm

Rainių žudynės: prisiminti verta vien tam, kad nekartotume praeities klaidų, 2020-04-07; https://www.lrytas.lt/kultura/istorija/2020/04/07/news/rainiu-zudynes-prisiminti-verta-vien-tam-kad-nekartotume-praeities-klaidu-14384406/

Rainių tragedija. 1941 m. birželio 24-25 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2000; http://www.partizanai.org/failai/html/rainiu-tragedija.htm

Mindaugas Jackevičius. Atviras lietuvių išgelbėto žydo Jehošua pasakojimas: kaip viskas vyko ir kas buvo budeliai, 2019.10.15; https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1106640/atviras-lietuviu-isgelbeto-zydo-jehosua-pasakojimas-kaip-viskas-vyko-ir-kas-buvo-budeliai

Mindaugas Nastaravičius, Irmantas Gelūnas. 100 Lietuvų. #39 Rainiai; https://www.15min.lt/media-pasakojimai/100-lietuvu-39-rainiai-156

Lt En