Lietuvos Respublikos Seimas 2023 metus paskelbė Šventojo Juozapato metais.

Iš dabartinės Ukrainos kilęs Juozapatas (Ivanas Kuncevičius), Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje ir Bazilijonų vienuolyne subrendęs kaip iškilus dvasininkas, 1623 m. lapkričio 12 d. Vitebske mirė kankinystės mirtimi. 1643 m. jis buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1867-aisiais – šventuoju. Jo viso gyvenimo moto – Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Tegul visi bus viena“.

Minint Šv. Juozapato kankinystės 400 metų sukaktį, Lietuvos valstybės istorijos archyvas parengė dokumentų parodą „Bazilijonai Lietuvoje“.

Bazilijonai (lotynų k. Ordo Sancti Basilii Magni) – tai graikų (Rytų) apeigų katalikų vienuolių ordinas, kuris laikosi Romos imperijos krikščionių vyskupo Šv. Bazilijaus Didžiojo sudarytos Regulos. Ordino herbe pavaizduotas liepsnojantis krūmas, simbolizuojantis dieviškosios ir žmogiškosios prigimties jungtį.

Sąlygas Bazilijonų ordinui įsikurti Lietuvoje sudarė 1596 m. spalio 9 d. Lietuvos Brastos bažnytiniame susirinkime (sinode) priimtas nutarimas dėl ATR stačiatikių susijungimo (unijos) su Romos katalikų bažnyčia. Stačiatikiai pripažino popiežiaus valdžią ir svarbiausias katalikų tikėjimo dogmas bei apeigas. Atsirado nauja krikščioniška konfesija – unitai, kuriuos vėliau imta vadinti graikų apeigų katalikais. Bazilijonai, iš pradžių išpažinę stačiatikybę, priėmė Brastos bažnytinę uniją ir tapo vieninteliu graikų unitų vienuolių ordinu. Unitų bažnyčia tapo pavaldi Kijevo metropolitui, kuris XVII a. savo rezidenciją perkėlė į Vilnių.

Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino įsikūrimo Lietuvoje pradžia laikomi 1617 metai. Unitų dvasininkų Juozapo Benjamino Rutskio ir Juozapato Kuncevičiaus iniciatyva Naugarduke buvo sušaukta bazilijonų vienuolynų kapitula, kurioje dalyvavo penkių vienuolynų – Vilniaus, Bytenės, Žyrovičų, Minsko ir Naugarduko – atstovai. Kapitula įkūrė Švč. Trejybės kongregaciją su centru Vilniuje. Vilniuje bazilijonai įsikūrė iš stačiatikių perimtuose Švč. Trejybės cerkvėje ir vienuolyne. Čia pradėjo veikti vyrų ir moterų vienuolynai.

Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma daugiau nei 3000 bylų, susijusių su graikų katalikų bažnyčios bei Bazilijonų ordino veikla ir istorija. Parodoje pristatomi XVI–XX amžių dokumentai.

Pirmoji parodos dalis skirta bendrai Bazilijonų ordino istorijai bei veiklai Vilniuje ir LDK nuo Brastos unijos (1596 m.) iki Bazilijonų ordino panaikinimo (1839 m.). Verta pasidžiaugti, kad po daugelio paieškos metų tarp įvairių 1863–1864 m. sukilimo laikotarpio dokumentų, sukilimo vadovybės instrukcijų, atsišaukimų ir patriotinių dainų pavyko rasti (kol kas vienintelį!) paveikslėlį su Palaimintojo Juozapato kankinio atvaizdu. Šv. Juozapatas vaizduojamas su kankinystės simboliu – kirviu ir kryžiumi rankose. Prasidėjus 1863 m. sukilimui, patriotiškai nusiteikę lenkai, ukrainiečiai ir baltarusiai garbino Palaimintąjį Juozapatą, laikydami jį savo globėju.

Bene daugiausiai eksponuojamų dokumentų susiję su Vilniaus Švč. Trejybės šventove ir Vilniaus Švč. Trejybės bazilijonų vienuolynu. Vienuolyno ir šventovės architektūros ansamblis pradėtas formuoti dar Konstantino Ostrogiškio laikais. Tai jis 1614 m. fundavo  dabartinę mūrinę bažnyčią po skambios pergalės Oršos mūšyje. Be karalių ir LDK didžiųjų kunigaikščių privilegijų ir raštų, Istorijos archyvo fonduose saugoma daug ir įvairių Švč. Trejybės bažnyčios ir vienuolyno statybos bei remonto dokumentų – planų, brėžinių, pastatų, patalpų ir netgi bažnyčios altorių detalių aprašymų. Šiame kontekste negalime nepaminėti vieno žymiausių XVIII a. architektų – Jono Kristupo Glaubico. Šis iš Vakarų Europos į Vilnių atvykęs liuteronas čia sukūrė šeimą, gyveno ir dirbo – projektavo ir statė įvairių konfesijų kulto pastatus. Po 1760 m. Vilniaus gaisro pagal jo projektus buvo perstatytas Švč. Trejybės vienuolynas ir bažnyčia bei daug kitų įvairių religinių pastatų Vilniuje ir visoje LDK teritorijoje. J. K. Glaubicas suprojektavo Vilniaus simboliu tapusius bazilijonų vartus, būtent jam turime būti dėkingi už išskirtinį ir lengvai atpažįstamą Vilniaus baroko stilių ir dvibokščių bažnyčių Vilniaus vaizdą.

Parodos lankytojai turės galimybę susipažinti su kasdieniu vienuolyno vidaus gyvenimu. Daug informacijos apie jį pateikia vienuolyno dienoraštis, kuriame galime rasti žinių ir apie Vilniaus miesto viešąjį gyvenimą.

Atskiras parodos skyrius skirtas pirmajai bazilijonų spaustuvei. Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas nusipirko ją iš Mamoničių ir 1628 m. čia išspausdino pirmąjį leidinį. Bazilijonų spaustuvė naudojosi LDK valdovų privilegijomis, o 1768 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas Poniatovskis spaustuvei suteikė Jo Karališkosios Didenybės spaustuvės titulą. Bazilijonai buvo vieni aktyviausių knygų leidėjų Abiejų Tautų Respublikoje. Dokumentai liudija, kad jie buvo įsigiję tiems laikams gana pažangią įrangą ir šriftus.

Spaustuvė su pertraukomis veikė kone 200 metų – iki 1839 m. Čia buvo spausdinama religinio, filosofinio ir pasaulietinio turinio literatūra, maldaknygės, katekizmai – ir netgi natos bei ikonos. Per visą savo gyvavimo laikotarpį spaustuvė išleido per 400 leidinių įvairiomis kalbomis – lenkų (296), lotynų (3), lietuvių (žemaičių) (57), prancūzų, rusų kalbomis. Viena knyga išleista ir latvių kalba. Nemažai šių leidinių išlikę iki šių dienų ir saugomi garsiausiose Lietuvos bei pasaulio bibliotekose. Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose saugomi spaustuvėje išspausdintų knygų sąrašai bei keli originalūs leidiniai.

Bazilijonai turėjo spaustuves ir prie kitų vienuolynų. Neretai tiesiai iš spaustuvės knygos keliaudavo tiesiai į vienuolynų, mokyklų ar gimnazijų bibliotekas. Jų būta įvairių – turtingesnių ir kuklesnių. Tarkim, Vilniaus vienuolyno biblioteka galėjo pasigirti turinti apie 6000–7000 įvairių leidinių.

Knygų leidybą skatino ir jų poreikis mokyklose, nes Bazilijonų ordinas daug dėmesio skyrė visuomenės edukacijai ir švietimui. Dauguma bazilijonų vienuolių buvo kilmingi ir išsimokslinę – būtent jie sudarė nemažą dalį Vilniaus universiteto studentų. Dokumentai ir amžininkai liudija, kad it kovarniai juodais abitais jie pasklisdavę po Vilniaus senamiestį. Prie universiteto buvo įkurta pirmoji unitų Popiežiškoji dvasinė seminarija, vadinta Alumnatu. Prie jos veikė seminaristų bendrabutis – konviktas. Tėvai vienuoliai rūpinosi nepasiturinčiais studentais – vieniems apmokėdavo mokslą, o kitiems – ir pragyvenimo išlaidas.

Prie vienuolynų veikė įvairių pakopų mokyklos, kuriose dėstė patys vienuoliai arba samdyti mokytojai. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi mokyklų, mokytojų ir mokinių sąrašai, pažangumo žurnalai, ugdymo programos, pamokų tvarkaraščiai, mokyklų baigimo atestatai – puošnūs, su originaliais antspaudais.

Lietuvoje bazilijonai buvo įsikūrę ne tik Vilniuje, bet ir Padubysyje, Kruonyje, Kėdainiuose, Vilūnuose, Merkinėje. Padubysio kaimas (Šiaulių raj.) Bazilionys – vienintelė vietovė pasaulyje, gavusi pavadinimą nuo ordino vardo. Miestelio bendruomenė brangina ir puoselėja savo istoriją – Bazilionių mokykloje-daugiafunkciniame centre įkurtas turtingas krašto muziejus.

Paskutinė parodos dalis skirta unitų ir bazilijonų  paveldui buvusioje LDK teritorijoje. Daug turtingų, įspūdingos architektūros bazilijonų vienuolynų ir bažnyčių buvo pastatyta dabartinėse Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose. Dauguma jų Rusijos caro įsaku XIX a. pirmoje pusėje buvo uždaryti, paversti stačiatikių cerkvėmis arba – dar blogiau – tapo ligoninėmis, kalėjimais. Liūdną unitų architektūros paveldo likimą Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje liudija Istorijos archyve saugomos Barūnų, Berezvečės, Bytenės (Bycenio), Gardino, Žyrovičų ir kitų bažnyčių bei vienuolynų nuotraukos. Parodos lankytojai turės galimybę susipažinti su žymių XX a. pirmos pusės fotografų, restauratorių  J. Kloso, J. Bulhako, St. Lorenco, Z. Zdanovičiaus ir kt. darbais. Jie fotografavo dar gyvą, nykstantį ar jau sunaikintą kultūrinį paveldą. Didžioji dalis fotografijų iki šiol niekur nebuvo publikuotos.

Bazilijonų ordino veikla paliko gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Nepaisant persekiojimų, tiek Rusijos imperijos, tiek Sovietų valdžios metais vienuoliai bazilijonai veikė pogrindyje. Jų veikla kėlė ukrainiečių ir baltarusių tautinę savimonę, padėjo išsaugoti kalbą ir kultūrą. Vienas iš ordino įkūrėjų Juozapatas tapo pirmuoju graikų katalikų šventuoju bei pirmuoju popiežiaus kanonizuotu ukrainiečiu. Po ilgų klajonių Šv. Juozapato palaikai ilsisi Romoje, Šv. Petro bazilikoje. Šv. Juozapatas itin svarbus šiandienos geopolitinių realijų kontekste – jis tiesiogiai visiems laikams susiejo Lietuvą ir Ukrainą, Kijevą ir Romą, primindamas Graikų apeigų katalikų bažnyčios istorinę ištikimybę Europai.

Parodoje eksponuojami Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonduose: Lietuvos Metrika (LM), Senieji aktai (f. 8, 23, 25, 46), Vilniaus Švč. Trejybės stačiatikių vienuolynas (f. 1178), Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolynas (f. 610), Lietuvos unitų vyskupystės dvasinė konsistorija (f. 634), Vilniaus stačiatikių vyskupystės dvasinė konsistorija (f. 605), Vilniaus mokslo bičiulių draugija (f. 1135) ir kt. Dokumentai rašyti lotynų, rusėnų, lenkų, rusų kalbomis.

Dalis dokumentų išversti į lietuvių kalbą.

Kviečiame apžiūrėti parodą!

Parodos rengėjas – Lietuvos valstybės istorijos archyvas

Parodos kuratorė – Lietuvos valstybės istorijos archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė