1989-ieji metai daug kuo įsiminė, bet reikšmingiausias viešas veiksmas buvo „Baltijos kelias“. Jo mastelis vargu, ar kada nors bus pakartotas. Savo nedviprasmišką poziciją dėl Baltijos šalių laisvės bylos vienu metu pareiškė milijonai žmonių.

Tais metais Lietuvos valstybės atkūrimo žygyje dalyvavo ir muzikantai.

Totalitarinės sistemos stuburas buvo įlūžęs, Nepriklausomybės atkūrimas jau nebeatrodė utopija ar neįgyvendinama svajonė, bet dar laukė ilgas kelias. Nors didžiosios baimės jau buvo praeityje, represinės struktūros dar buvo veiksnios, nebuvo aišku, kada Sistema nusimes palyginti taikią „perestroikos ir glastnost“ skraistę ir parodys savo tikrąjį veidą. Po kurio laiko nutikę Sausio įvykiai tai tik patvirtina.

Pirmasis „Roko maršas per Lietuvą“ įvyko 1987-aisiais, dar iki Sąjūdžio atsiradimo, keliavo su šūkiu „Paremkime Lietuvos kultūros fondą“. Tai galime pavadinti savotiška ir kiek užmaskuota tautinio atgimimo forma. Iš nūdienos pozicijų tokie kuklūs ir nedrąsūs žingsniai gal atrodo ir juokingi, tačiau vyresnės kartos žmonės dar atsimena, kokioje slogioje aplinkoje teko augti, tad tokie pirmieji laisvės daigai mums buvo reikšmingi. Į koncertus rinkosi dešimtys tūkstančių žmonių, tai buvo būsimųjų Sąjūdžio mitingų užuomazga.

Visos revoliucijos prasideda nuo taikių ir nekaltų kultūros projektų...

1988-ųjų Roko maršas jau išdidžiai nešė ką tik susikūrusio Sąjūdžio vėliavą ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. „Anties“ repeticijų studija buvo Architektų sąjungoje, kurios salėje rinkdavosi Sąjūdžio taryba, jos narys buvo Algirdas Kaušpėdas. Taryba delegavo Arvydą Juozaitį kartu su maršu važiuoti per Lietuvą, rėžti įžangines kalbas. Gal labai drastiškai nuskambės, bet regionuose milžiniška trispalvė plevėsavo pirmą kartą po daugelio dešimtmečių būtent „Roko maršo per Lietuvą“ koncertų metu. Vilniuje jau buvo išdrįsta ją viešai demonstruoti, o kitur dar teko aiškinti, kad „jau galima, nieko blogo“. Teisybės dėlei – nebuvo sunku įtikinėti...

Po „Roko maršo per Lietuvą“ ta pati vėliava puošė ir Vingio parko estradą, įžymiojo rugpjūčio mitingo metu.

Manau, kad ir trečiasis „Roko maršas per Lietuvą“, įvykęs jau 1989-aisiais, įnešė savo kuklų indėlį į bendrą Atgimimo chorą.

Rėmėme neseniai įsikūrusią Lietuvos invalidų draugiją, – taip tada, iš šių dienų žvelgiant, „nepolitkorektiškai“ vadinosi dabartinė Lietuvos neįgaliųjų draugija –, reikalavome likviduoti karines bazes ir karines gamyklas Lietuvoje. Dar buvome Sovietų imperijos sudėtyje, tad argumentas buvo „šis klausimas, aktualus visame pasaulyje, yra itin svarbus ir Lietuvai, kadangi katastrofos atveju, kurios Tarybų Sąjungoje yra ne atsitiktinumas, o kasdienybė, galimos labai apgailėtinos pasekmės“. Norom nenorom prisimeni Astravo AE...

Na, jau savaime suprantama, „per maršą, be abejo, bus paminėtas ir Ribentropo-Molotovo paktas, lemtinga diplomatinė akcija, kardinaliai pakreipusi Lietuvos ir pasaulio istorijos eigą“. Tada, Atgimimo laikais, politikavome visi, kaip išmanėme, nesiskirstėme pagal politines simpatijas, absoliučios daugumos tikslas buvo vienas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.

Visada bandėme pralenkti laiką, visų trijų „Roko maršų per Lietuvą“ koncepcijos buvo skirtingos. Jei pirmasis (1987) pranašavo Sąjūdžio gimimą, antrojo (1988) metu dalyvavo visų Baltijos šalių grupės, tai trečiąjį (1989), dar nei Lietuvos pilietybės neturėdami, išdidžiai anonsavome – „šį kartą Roko marše dalyvaus tik lietuviškos grupės – D. Polikaičio (JAV), E. Punkrio (Kanada), „Naujas kraujas“ (JAV), bei „Foje“ ir „Antis“. Gaila, kad referendumas dėl antros pilietybės vyko ne tada...

Tegul mus lydi atgimstančios Lietuvos dvasia!