BALTIJOS KELIU – Į LAISVĘ

Baltijos kelias. Kas jis buvo mums, Anykščių krašto žmonėms – kas išliko atmintyje, emocijose, ką kalba anų laikų dokumentai, ką liudija tuometiniai mitingai, kaip jį pristato ano meto spauda – ir Sąjūdžio, ir oficialioji. Trisdešimties metų senumo įvykiai vėl iškyla prieš akis.

Baltijos kelio pradžia – 1989 m. Lietuvos laisvės lygos inicijuota parašų rinkimo akcija po reikalavimu, kad „TSRS likviduotų Molotovo-Ribentropo pakto pasekmes – išvestų iš Pabaltijo valstybių savo okupacinę kariuomenę ir leistų šių valstybių tautoms pačioms nustatyti politinę-socialinę santvarką Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje.“

1989 m. liepos 11 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis priėmė sprendimą įsitraukti į šią parašų rinkimo akciją. Ji vyko iki 1989 m. rugpjūčio 23 d.

Baltijos Tarybos posėdyje, kuris vyko 1989 m. rugpjūčio 12 d. Cėsiuose (Latvija), Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Latvijos ir Estijos Liaudies frontų vadovai pasirašė dokumentą dėl masinės politinės akcijos organizavimo. Ji pavadinta BALTIJOS KELIU.

Šiame posėdyje dalyvavęs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, LPS Anykščių Tarybos atsakingasis sekretorius Audrius Vingrys telefonu informavo mus, Anykščių Tarybos narius, apie būsimą akciją ir iškart aptarėme būtiniausius darbus.

Per Sąjūdžio rėmimo grupes tuoj pat išplatinome šią žinią, raginome rengtis akcijai, ruošti tautinę atributiką, tartis dėl nuvykimo, ieškoti transporto, burti ekipažus, nepamiršti tranzistorių, nes radijas Baltijos kelio metu transliuos specialią laidą.

Sąjūdžio Anykščių Taryboje nutarta rugpjūčio 22 d., prieš Baltijos kelią, surengti mitingą. Kaip įprasta, buvo parengtas prašymas rajono valdžiai dėl leidimo mitingą organizuoti (Dok. Nr. 1). Didelių kliūčių nebuvo (kaip kad pirmųjų Sąjūdžio mitingų laikais), leidimas buvo gautas greitai, organizatoriai nebuvo kviesti į Anykščių kompartijos komitetą (kaip tekdavo ankstesniais atvejais) aiškinti – kodėl rengiame, kokie tikslai, kas kalbės, kokie svečiai bus, o gal išvis nereikia to mitingo ir pan.

Nedelsiant reikėjo paskleisti informaciją apie rengiamą mitingą, dar kartą pristatyti istorinę tiesą apie Molotovo-Ribentropo paktą ir slaptuosius protokolus.

Rugpjūčio 17 d. rajoniniame laikraštyje „Kolektyvinis darbas“ Sąjūdžio Anykščių tarybos pirmininkė Irena Andrukaitienė straipsnyje „Juodojo kaspino diena“ pristatė mitingo eigą pabrėždama svarbius jo akcentus – gedulingą Sąjūdžio vėliavos nuleidimą miesto centre, Kančios vainikų padėjimą prie sovietinio saugumo rūsių bei rezistentų niekinimo vietose miesto aikštėje ir prie Nepriklausomybės ąžuolų. Toliau ji rašė: „Savo parašais prieš Molotovo-Ribentropo paktą mes pareiškėme, kad nenorime būti okupuoti. Pasaulis tai jau išgirdo, o Gyvybės žiedą – Baltijos kelią – tolimesnę mūsų protesto išraišką – ir pamatys. <...> Baltijos kelias – tai mūsų nepalaužiamas noras būti laisvais.“

Rugpjūčio 21 d. išėjo Sąjūdžio Anykščių Tarybos leidinys – laikraščio „Žiburys“ (redaktorė – I. Andrukaitienė) devintas numeris, skirtas Baltijos keliui (Dok. Nr. 2). Beje, tai buvo pirmas spaustuvėje spausdintas Anykščių Sąjūdžio laikraščio numeris.

Rubrikoje „Tiesos žodis“ išspausdintas Sąjūdžio istoriko Aloyzo Kvedaro analitinis straipsnis „50 nelaisvės metų“, kuriame kalbama apie Molotovo-Ribentropo paktą Europos kontekste, apie šio pakto padarinius Lietuvai ir įvertinama artėjančių apsisprendimų ir pasirinkimų svarba: „Lietuvos laisvės lygos pradėtas parašų rinkimo vajus parodys, kokia tautos dalis morališkai pasiruošusi tęsti kovą už Lietuvos laisvę ir pasiryžusi imtis atsakomybės už savo ateitį.“ Kreipdamasis į skaitytojus autorius ragino: „Rugpjūčio 23 d. dar kartą nebesidairykime į šalis, o susikaupkime savyje. Mes turime būti pasiruošę atsakyti už save ir už savo tautą. Jeigu ir dabar paliksime teisę savo likimą spręsti kitiems – pasmerksime save visiems laikams.“

Šiame „Žiburio“ numeryje LPS Anykščių Tarybos atsakingasis sekretorius A. Vingrys straipsnyje „Mūsų pozicija“ rašė: „Į pabaigą eina parašų rinkimo akcija dėl Molotovo-Ribentropo pakto ir su jais susijusių politinių Lietuvos įvykių įvertinimo. Respublikoje iki rugpjūčio 20 d. surinkta apie 1,5 mln. parašų. Anykščių rajone iki rugpjūčio 20 d. – 18.600 (rajone yra apie 28.000 rinkėjų). Daugiau nei pusė rajono rinkėjų supranta šios akcijos svarbą.“

Matyt, kad ne visus rajono gyventojus pasiekė parašų rinkėjai, nes, kaip minėtame straipsnyje teigia A. Vingrys, „buvo ir taip, kad žmonės kreipėsi į LPS Seimo Tarybą su skundu, kad į jų fermą neatėjo rinkti parašų.“ Gal su šypsena šiandien skaitytume tokį susirūpinimo laišką, bet tuomet tai reiškė ypatingą Sąjūdžio laikų žmogaus pilietinę poziciją – būtinybę dalyvauti pačiam tuose procesuose, kur sprendėsi istorinės svarbos klausimai.

Kaip pastebi A. Vingrys, sulaukta ir kitokių reakcijų: „Deja, dalis gyventojų į šią akciją žiūri skeptiškai arba net agresyviai. Troškūnuose trys jaunuoliai, kurių asmenybės nenustatytos, suplėšė keletą lapų su parašais. Vienas žmogus savo parašo atsisakė (po anoniminio vyriausybės kreipimosi).“ Sąjūdžio laikais jaunimo tarpe tokia fanatiška ištikimybė sovietiniam režimui buvo sunkiai įsivaizduojama. Matyt, jie buvo paakinti tokiam išpuoliui tų, kurie iš bejėgiškumo prieš vykstančius pokyčius griebėsi tokių beviltiškų „priemonių“.

Daug vietos šiame „Žiburio“ numeryje buvo skirta istorinėms temoms, susijusioms su Molotovo-Ribentropo pakto padariniais – partizaninei kovai, tremties atsiminimams.

Rugpjūčio 22 d. mitingas, skirtas Molotovo-Ribentropo pakto įvertinimui, prasidėjo centrinėje miesto aikštėje istoriko Arūno Liogės įžanginiu žodžiu ir tęsėsi Kančios vietų atminimo pagerbimu. Tuometinė rajono spauda mitingo eigą aprašė jau pagal pasikeitusią retoriką – ji kaip diena nuo nakties skyrėsi nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų ir kitos jo veiklos vertinimo, nes šių temų ėmėsi jauni žurnalistai. „Kolektyvinio darbo“ korespondentė Gražina Latvelienė straipsnyje „Kodėl?“ rašė: „Žiedai pagarbiai nugula rezistentų niekinimo vietas, su priekaištu paženklina saugumo rūsius, ištikimybę idealams patvirtina ties Nepriklausomybės ąžuolais“. Vainikai ir gėlės čia išgulės keletą dienų, niekas nedrįs jų liesti, nors šnairai žiūrinčių ir besipiktinančių – iš senosios idėjiškų komunistų gvardijos – buvo ne vienas.

Mitingo eisenai stabtelėjus ties miesto kapinėmis esančiu Tremtinių kryžiumi, – be šurmulio, kalbų įsižiebia žvakutės prie tremtinių, savimi patvirtinusių pakto pražūtingumą, atminimui iškilusio kryžiaus –, minėtame straipsnyje rašė žurnalistė.

Mitingas tęsėsi Anykščių šilelyje esančiame Dainuvos slėnyje. Dalyvius tautiška daina pasveikino tuo metu Anykščiuose viešėjęs Toronto (Kanada) jaunimo ansamblis „Atžalynas“.

Mitinge kalbėjo LPS Seimo nariai Algimantas Čekuolis, Arvydas Juozaitis, Sąjūdžio Anykščių Tarybos pirmininkė I. Andrukaitienė, LKP Anykščių rajono komiteto III sekretorė (ideologiniam darbui) Tamara Božok.

Mitingo dalyviai akivaizdžiai nepalaikė LKP atstovės kalbos. Gal tai suerzino vienos nemažos Anykščių įstaigos vadovą, idėjinį komunistą, kuris pasipiktinęs metė repliką, koks čia, girdi, ekstremistų išmislas, nėra reikalo važinėti į jokius Baltijos kelius, jis neduosiąs įstaigos autobuso savo darbuotojams. Tuomet A. Čekuolis, atskubėjęs prie mikrofono, pasakė, kad Baltijos kelyje stovės ir Algirdas Brazauskas. Reikėjo matyti, su kokiu įkarščiu tas pats vadovas, po A. Čekuolio žodžių pripuolęs prie mikrofono, sukeldamas tarp mitingo dalyvių juoko bangą, žadėjo ir autobusą, ir garantiją, kad „mes visi būsim“ tame Baltijos kelyje.

Po mitingo Baltijos kelio žinią žmonės perdavinėjo vieni kitiems, Anykščių Sąjūdžio Taryba parengė skelbimą (Dok. Nr. 3) ir išplatino per Sąjūdžio rėmimo grupes. Skelbimai buvo iškabinti mieste, visuose rajono miesteliuose bei stambesnėse gyvenvietėse.

Vilniuje Sąjūdžio būstinėje vykusiame pasitarime Anykščiams akcijos organizatoriai siūlė paimti keturis magistralės kilometrus, bet mes, žinodami žmonių nusiteikimą, nusprendėme, kad galėsime užpildyti ir visus penkis. Buvo parengta ir platinama maršruto schema, kurioje nurodyta atvykimo kryptis ir anykštėnų stovėjimo vieta Baltijos kelyje (Dok. Nr. 4).

Anykštėnų kolona – lengvųjų automobilių ir autobusų virtinė – išsitęsė per aštuoniolika kilometrų. Kai pirmosios mašinos pasiekė Troškūnus, nedidelį miestelį Panevėžio kelyje, paskutiniosios dar nebuvo pajudėję iš Anykščių. Paskaičiavome, kad mūsų galėjo būti apie penkiolika tūkstančių, nes lengvųjų mašinų ekipažai buvo užpildyti, o dalis autobusų buvo pilni stovinčių.

Šiandien ši kolona atrodytų egzotiškai – „Žiguli“, „Moskvič,“ garsusis „Zaporožec,“ autobusai GAZ, KAG-1, KAG-3, legendinis PAZ, paskutinis tų laikų technikos žodis – LAZ dabar dažnam nei girdėti, nei matyti.

Bet tuomet ši kolona, papuošta tautine atributika, su plevėsuojančiomis trispalvėmis ir juodais kaspinais atrodė jaudinančiai. Mes vykome kurti istorijos.

Anykščių Sąjūdžio fotografas Alfredas Motiejūnas pirmas atvažiavo į Baltijos kelio trasą ir laukė mūsų, kad galėtų įamžinti istorines akimirkas: mūsų atvykimą, išsidėstymą per visus penkis kilometrus. Jis siekė, kad kuo daugiau žmonių pakliūtų „į kadrą“ ir liktų istorijai, kad būtų užfiksuotos mūsų nuotaikos, šypsenos, jaudulys ir džiugesys.

Anykštėnų trasa buvo nuo 305 iki 310 kilometro, tarp kupiškėnų ir panevėžiečių. Sustojome petys petin, susikibome rankomis, iškėlę Trispalves ir savo pačių pagamintą Anykščių miesto vėliavą, kurioje buvo pavaizduotas istorinis Anykščių herbas – šv. Jonas Nepomukas, stovintis ant trijų arkų mūrinio tilto per Šventąją.

Tik dvidešimt minučių truko didžioji rankų jungtis, suvienijusi trijų okupuotų valstybių žmones, sujungusi jų sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną. Taikus protestas, priminęs visiems, kad II pasaulinis karas dar nepasibaigęs, kad Europoje XX a. pabaigoje tebėra agresoriaus užgrobtos šalys. Ir kad jos nori išsilaisvinti.

Reakcijos ilgai laukti nereikėjo. 1989 m. rugpjūčio 26 d. pasirodė TSKP CK pareiškimas „Apie padėtį tarybinėse Pabaltijo respublikose.“ Tai buvo atviras grasinimas. Jis skelbė: „Nueita per toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslų, padariniai gali būti katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl paties jų gyvybingumo.“ Skambėjo grėsmingai ir grėsmė iš tiesų buvo reali, nes praktikos grasintojai jau turėjo.

1988 m. rugsėjo 29 d. Vilniuje, Gedimino aikštėje (dab. Katedros) per Lietuvos laisvės lygos surengtą taikų mitingą, skirtą Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimui, įvyko pirmas viešas brutalus susidorojimas su taikiais žmonėmis. Milicija ir SSRS vidaus kariuomenės daliniai jėga išvaikė mitingą, jo dalyvius spardė, daužė kumščiais, guminėmis lazdomis – „bananais“. Per šį „bananų balių“ buvo sužeista daug žmonių, apie 30 areštuota.

1989 m. balandžio 9 d. Tbilisio centre, prie Parlamento, vyko taiki akcija, reikalaujanti Gruzijos nepriklausomybės. Joje dalyvavo apie 10 000 žmonių. SSRS desantininkų ir vidaus kariuomenės daliniai, vaikydami susirinkusius, surengė „kastuvėlių balių“ – desantiniais kastuvėliais daužė beginklius žmones, taikydami į galvą. 16 akcijos dalyvių žuvo vietoje, 5 ligoninėje mirė nuo sunkių sužalojimų, daugiau nei 100 sužeista.

Tai buvo tik pradžia, po trejų metų ateis 1991 m. Sausio 13-oji su aukomis Vilniuje, Sausio 20-oji Rygoje.

Tačiau tuo metu, taikaus Baltijos kelio sukurtoje dvasinio pakilimo atmosferoje, sunku buvo patikėti, kad TSKP CK pareiškimas galėtų būti vykdomas paraidžiui.

Bet viešas to grasinančio teksto įvertinimas ir Sąjūdžio pozicijos išsakymas turėjo atsirasti. Rugpjūčio 29 d. paskelbiamas trumpas LPS Seimo Tarybos pareiškimas, kuriame sakoma, kad „pilnas dezinformacijos ir bauginimo tekstas, parašytas TSKP CK vardu, yra blogas atsakymas į šiuos taikingus mūsų tautos valios pareiškimus. <...> LPS Seimo Taryba yra įsitikinusi, kad Tarybų Sąjungos ir Lietuvos santykių politinės problemos turi būti sprendžiamos teisinio dialogo būdu.“ (Dok. Nr. 5)

CK pareiškimas nors ir nepajėgė užgožti Baltijos kelio euforijos ir pojūčio, kad pasaulis mus pamatė ir išgirdo, kad mes dabar ne vieni, bet visgi pasėjo žmonėse tam tikro nerimo ir reikėjo Sąjūdžio žodžio tautai.

VII Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo sesijoje, vykusioje 1989 m. rugsėjo 5 d., priimamas Seimo kreipimasis į Lietuvos žmones, kuriame aptariamas Lietuvos kelias į nepriklausomybę dviejų politinių įvykių akivaizdoje: platų atgarsį ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir tarptautinėje erdvėje sukėlusių rugpjūčio 23-osios renginių bei po jų sekusio TSKP CK pareiškimo. Konstatuota, kad Lietuvos ryžtas taikiomis priemonėmis siekti tikslo susiduria su teisės normas paminančiomis TSRS nuostatomis, kuriomis paneigiama visuotinai pripažinta tautų apsisprendimo teisė, deklaruojama net ir TSRS Konstitucijoje. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys, kad politiniai procesai Lietuvoje turi taikingą ir demokratišką pobūdį ir kad tai yra pripažinusi TSRS vadovybė. Sustoti Nepriklausomybės kelyje nežadama. Kreipimesi sakoma: „LPS Seimas pareiškia: „Baltijos kelias tapo mūsų susitelkimo ir nepriklausomybės simboliu, todėl ir toliau sieksime didžiojo tikslo.“ (Dok. Nr. 6)

Įvardindamas Baltijos kelio prasmę Anykščių „Kolektyvinio darbo“ korespondentas Tautvydas Kontrimavičius rašė: „Ši akcija pareikalavo didesnio apsisprendimo ir pasiryžimo. Bet ir ji – tik repeticija, savotiškas nuomonių tyrimas, ar jau išaugome tiek, kad galėtume sąmoningai lemti savo krašto ateitį, ar jau pajėgtume taip pat vieningai, petys į petį, savo darbu kurti Lietuvą?“

Po Baltijos kelio Sąjūdis rengėsi tolimesniems politiniam žingsniams Nepriklausomybės susigrąžinimo kelyje, iš kurių svarbiausias buvo artėjantys rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą ir tuomet dar nesama, tik numanoma – istorinė Kovo 11-oji.

BALTIJOS KELIAS

Čia – apie Jus! Apie Jus – pražudytus, išėjusius, esančius ar išblaškytus! Apie Jūsų akis gražiąsias ir širdis karštąsias!

Kokia jėga, sakom, pakėlė Jus, nuvedė, kokia galybė traukė ranką prie rankos? Kodėl vienu ritmu plakė tada širdys, ir visos jos aliai vienos buvo – tik jaunos? Kodėl Jūs čia šiandien vėl ateinate pasibelsti į mūsų sielas ir sąžinę – ir kodėl mes nepaliaujame stebėtis Jūsų žygdarbiui? Negi ir mums – nevertiems – teko prie jo prisiliesti? Kodėl tada nebūta – mano, o tik – mūsų visų?

Todėl, kad čia – TAUTA. Ir jos skrydis gyva grandine nuo Gedimino bokšto iki Saločių, Latvijos pasienyje, į SAVO VALSTYBĘ, į savo LAISVĘ. Todėl, kad čia – rečiausia akimirka tūkstantmetėje istorijoje, kada TAUTA PATI KURIA ISTORIJĄ, ir tai vyksta visai Lietuvai suvažiavus, suėjus, susitelkus draugėn savo ir viso apstulbinto, sužavėto pasaulio akivaizdoje.

Dabar jau nebesiaiškinkime, ar Sąjūdyje, ar broliams latviams ir estams pirmučiausia kilo idėja apsikabinti, parodyti savo ryžtą. Kas drįs dabar savintis autorystę. Juk didysis demiurgas ir autorius mums – TAUTA, o bendro likimo broliams nuo Baltijos krantų galbūt – Kalevipoego ir Lačplėsio mitai. Neregimas, liudijame, bet tikrai ir tvirtai stovėjo su mumis Herkus Mantas – kaip priekaištas ir priminimas: neišnykti, nepalikti vien savo vardą.

Šis žygdarbis – nefinansuotas, be dosniai remiamų projektų ir be modernių skaitmeninių technologijų! Tik IDĖJA, tik tūkstančiai entuziastų – ir visa, žiūrėk, jau kruta, kibirkščiuoja, lekia, visa sukasi žaibiškais, stačiai kosminiais greičiais, visa – rodos, be trikdžių, visa – sustyguota, kol išsilieja į pasaulyje dar neregėtą akciją. Tau, sese broli mano, laimė, jog kruopelyte prisidėjai prie žmonių išsirikiavimo konkrečiuose maršruto kilometruose. Laimė ir Jums, įstrigusiems spūstyse, tačiau jautusiems pasiekus didįjį tikslą. Laimė ir Jums, tada dar negimusiems, juk ir Jūs gimėte, kad būtumėt šiandien mūsų viltis.

Žemai lenkiamės Jums, didieji mūsų fotomenininkai ir eiliniai fotografijos mylėtojai! Čia vaizdinis brangiausių akimirkų kaleidoskopas, čia METRAŠTIS, prilygstantis vertingiausiems mūsų istorijos metraščiams – ir už tai ačiū Jums, brangieji, Jūsų nemiegotoms naktims, Jūsų aistrai visur suspėti, viską užfiksuoti! Ir net Jūsų nesudūrimui galo su galu, kad tik suspėti su kiekviena istorijos akimirka – dėkui!

Su trisdešimtmečiu ir – šventai tikime! – būsimu tūkstantmečiu, kai vėlės apglėbs ainius šventa šviesa. Nebereikės žodžių.

Švies BALTIJOS KELIAS. Ir bus Mūsų Tėvynėje šventa.

BALTIJOS KELIO 30-ČIUI

1989 m. rugpjūčio 23 d. kartu su rašytoju Saulium Šalteniu pirmininkavome VI LPS Seimo sesijos rytiniam posėdžiui. Jis vyko valstybiniame dramos teatre.

Posėdžio metu buvo priimtas Pareiškimas pasaulio tautoms, valstybių vyriausybėms ir visiems geros valios žmonėms apie okupacinio Lietuvos statuso pripažinimą ir svetimos kariuomenės išvedimą. Už tai savo parašais jau buvo pasisakę 1400000 žmonių.

Dar buvo pasiųsta telegrama Chartijai 77, kurioje pasmerkėme 1968 m. rugpjūčio 21 d. Sovietų Sąjungos agresiją prieš Čekoslovakiją.

Buvo patvirtintas 1989 m. rugpjūčio 12 d. Baltijos Tarybos posėdyje Cėsyje priimtas dokumentas „Baltijos kelias“, numatyta jo trasa, ruožai, jų koordinatoriai.

Prisimenu „Baltijos kelio“ paskutinius žodžius: „Mes jau pasiruošę, mes einame.“

19 val. stovėjau susikibęs rankomis beveik milijono žmonių grandinėje Ukmergės plente, kažkur netoli Maišiogalos.

Ištrauka iš asmeninio dienoraščio:
„<...> vos neverkiau: pajutau, kokia milžiniška jėga srovena per susikibusias rankas, aš ištirpau, virtau tik viena iš milijono tos energijos dalelių. Tada vėl patikėjau, kad įveiksime visas kliūtis, kad tiesos ir šviesos lydimi nugalėsime <...>. <...> degė žvakelės mūsų rankose, virš galvų skraidė lėktuvas ir mėtė gyvas gėles. Daug gėlių...“

Tuo metu užbaiginėjau vaidybinį filmą „Žolės šaknys“. Po posėdžių, mitingų važiuodavome į filmavimo aikštelę, o ten tvyrojo ta pati dvasia: filme pasakojome 1863 metų sukilimo istoriją, kalbėjome apie savo laisvės, namų, kalbos atgavimą... Atsimenu V. Masalskio, kuris vaidino kunigą, su ašaromis akyse „sukilėliams“ – masinėje scenoje besifilmuojantiems žmonėms – sakomus žodžius: „Ir jei atims tau namus, kalba bus tavo namai <...>“

Paskui, jau atstačius Nepriklausomybę, kartu su Neringos turizmo ir informacijos centru „Agila“ bei Latvijos ir Estijos kinematografininkų sąjungomis sugalvojome kino festivalį „Baltijos banga“, kurio atidarymas visuomet vykdavo rugpjūčio 23 d. skambant dainai „Bunda jau Baltija“ lietuvių, latvių ir estų kalbomis. Festivalį visuomet sveikindavo trijų Baltijos valstybių premjerai.

Tada buvome įsitikinę, kad ir toliau laikysimės už rankų...

BALTIJOS KELIAS ZALCBURGE

„Sąjūdžio“ priešaušryje Zalcburgo, su kuriuo Vilnius, o ir visa Lietuva, jau daug metų sėkmingai draugauja bei bendradarbiauja, teatras „Elisabehtbuhne“ Vilniuje parodė Peterio Arpo pastatytą garsiąją J. Sobolio pjesę „Getas“. Atsakomosiose gastrolėse Austrijoje buvo parodyti ir 2 mano režisuoti spektakliai, o aš buvau pakviestas pastatyti spektaklį „Elisabethbuhne“ teatre. 1988 m. liepos 1-ąją dieną buvau paskirtas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi ir tuoj pat aktyviai įsitraukiau į „Sąjūdžio“ veiklą Šiaurės Lietuvoje, o teatras tapo vienu iš svarbiausių „Sąjūdžio“ židinių šiame regione. 1989 m. rugpjūčio pradžioje pagal anksčiau pasiektą susitarimą, apgailestaudamas, kad tokiu svarbiu momentu tenka išvykti, Zalcburge pradėjau statyti A. Camus pjesę „Caligula“. Susidomėjimas įvykiais Lietuvoje, jų prasme, istoriniu kontekstu Austrijoje buvo didžiulis. Interviu didžiausiems šalies laikraščiams pasakojau apie Lietuvos žmonių laisvės troškimą ir kovą už ją, „Sąjūdžio“ tikslus, bręstantį Nepriklausomybės siekį. Kolegos teatre, Zalcburgo žmonės, jau bendravę su Lietuva, tokie kaip pavyzdžiui Zalcburgo miesto Kultūros skyriaus vedėjas dr. Peteris Kronas, palaikė šiuos mūsų siekius ir jautėsi įpareigoti padėti bei prisidėti visomis išgalėmis. Tomis dienomis, o ir per vėlesnę blokadą, paskelbus Nepriklausomybę, Lietuva susilaukė veiksmingos pagalbos iš Zalcburgo žemės bei visos Austrijos. Prisiminkime vien Europos parlamento nario Otto Habsburgo atgabentus didelius medikamentų kiekius. Man asmeniškai didelė moralinė parama pasirinktame kelyje buvo Zalcburgo žemės Vyriausybės pirmininko dr. Hanso Katschthalerio ir jį lydinčių asmenų apsilankymas Šiaulių dramos teatre per jo oficialų vizitą Lietuvoje.

Tačiau grįžkime į 1989-ųjų rugpjūtį. Artėjant Molotovo-Ribentropo suokalbio metinėms, mano minėtasis Peteris Arpas, kuris reiškėsi ne tik kaip teatralas, bet ir kaip žurnalistas, vyko į tada dar Vakarų Berlyną paimti interviu iš garsaus socialdemokratų politiko Villy Brandto. Aš primygtinai prašiau kolegos įtakingo politiko paklausti, ką jis mano apie Baltijos šalių Nepriklausomybę. Arpas tai ir padarė. Atsakymas buvo pakankamai aptakus, tačiau klausimas viešai buvo iškeltas. Su didžiausiu susidomėjimu bei įtampa sekiau įvykius Lietuvoje ir labai pergyvenau, kad negalėsiu dalyvauti istorinėje lietuvių, latvių, estų tautų manifestacijoje už Laisvę ir Nepriklausomybę – Baltijos kelyje. Likimas pasiūlė netikėtą ir garbingą išeitį. Tą vakarą su nemaža „Elisabethbuhne“ aktorių grupe buvome kavinėje ant uolos virš Salsacho upės. Aš jiems pasakojau,kas dabar vyksta Baltijos šalyse ir kokia ši valanda reikšminga visų 3-jų šalių ateičiai. Dabar neatsimenu kuris iš aktorių atsistojo ir paprašė visų kavinės lankytojų solidarumo su Baltijos šalimis vardan susiimti už rankų... Taip nedidelė Baltijos kelio atkarpėlė nusidriekė ir tolimąjame Zalcburge.

BALTIJOS KELIAS – MINTIES IR TAUTOS RYŠIŲ ĮSIKŪNIJIMAS

Nuo 1989 m. rugpjūčio 23 dienos – Baltijos kelio dienos – jau praėjo trys dešimtmečiai. Nebegaliu atmintyje susieti to kelio ruožo, kuriame stovėjome, su dabarties plento atkarpa – daug naujų statinių, didelių gabaritų, keičiančių kraštovaizdį ir nuo kelio regimo horizonto piešinį. Važiavome su Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto autobusiuku iš Vilniaus miesto Ukmergės plentu, matyt, turėjome pasiekti kelio atšaką į Dūkštą, bet iki nurodytos vietos neprivažiavome – mašinų grūstis neleido laiku pasiekti numatytos vietos. Suradę laisvesnę vietą grandinėje, išlipome ir 19 val. jau stovėjome su žvakelėmis, susikibę rankomis.

Trijų dešimtmečių atokumas kai ko nepajėgia išblėsinti. Patirtas išgyvenimas atmintyje stiprėja, įgauna tvirtus kontūrus, lyg kylant į paukščio skrydžio aukštumas, galėtum aprėpti didesnę savo ir Lietuvos gyvenimo erdvę. Ta diena tapo gyvenimo kelio riboženkliu. Neatsimenu su kuo stovėjau susikibusi už rankų. Žinojau, kad kažkur stovi Mama, brolis Rimtis, sesuo Giedrė su maža dukryte Marija, brolio žmona Dalia, su visa savo tremtinių šeima. Šalia ir kaž kur toli stovėjo mano skyriaus bendradarbiai, tuo metu labai artimi žmonės, jie išsiskirstė po įvairias organizacijas arba važiavo su tais, kurie pasiūlė kartu važiuoti mašinomis (mes patys jų neturėjome). Žinojome, kad artimieji stovi tame kelyje. Daugelis nepajėgė privažiuoti paskirtų vietų – užvirė motorai slenkant sraute pėsčiojo žingsnio greičiu važiuojančių į Baltijos kelią. Dabar atrodo, kad nebuvo svarbu būti šalia artimo žmogaus – buvome didelės visumos dalimi, visi buvo artimi, ir tas visumos jausmas buvo labai stiprus, iki šio laiko neišblukinamas. Barstomos gėlės iš lėktuvo, radijo informacija, kad jos suneštos žmonių iš savo darželių, radijo tvarkdarių, tikslingai ir darniai patariančių, pranešimai jį stiprino. Veikė ir grožis, ir lakūnų ryžto, ir radijo darbuotojų atsidavimo jėga.

Dabar iš laiko atstumo Baltijos keliui suvokti jau galime pritaikyti daug raktų. Beveik visiems – tai vienybės manifestacija ar pamoka, ypatingas veiksmas... Bręstant Persitvarkymo Sąjūdžiui 1987–1988 m., jo ankstyvuoju laiku, kai jis buvo pilietinė iniciatyva, bet dar nebuvo tapęs pilietine institucija, veikiantiesiems kildavo esminis klausimas, ar skelbiamos mintys, idėjos gali būti ir yra savos daugumai Lietuvos visuomenės. Kai dar tik vyko bandymai įsiūbuoti visuomenės grupelėse, organizacijose kritišką požiūrį į sovietinės valstybės veiklą, viešai jį suformuluoti, formuoti tikslą keisti sovietinio gyvenimo realybę, kai dar tik tarp eilučių slypėjo Lietuvos nepriklausomybės siekiai, ir kai dar buvo labai svarbu nugalėti baimės ir doktrinos formuojamus barjerus, tai pasitikrinti buvo svarbu iš esmės. Susikūrus Sąjūdžiui, jam intensyviai ieškant būdų ir kelių taikiu būdu pasiekti nepriklausomybę nuo vienos iš stipriausių pasaulio militarinių valstybių – SSSR, tų idėjų, lūkesčių ir įvairių išeivijos, Lietuvos visuomeninių organizacijų lyderių suformuluotų dokumentų poveikio gyvybiškumas Lietuvos visuomenėje buvo būtina sąlyga sėkmingai veiklai. Jau paskelbtų ir vis naujai teikiamų idėjų gyvastį liudijo vienas po kito organizuoti mitingai, juose dalyvaujančių piliečių gausa. Dar prisimename 1988 m. rugpjūčio 23 d. mitingą Vingio parke, kuriame 250 000 tūkstančių žmonių pritarė Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimui, t.y. viešam pareiškimui, kad to pakto pasekmės esančios neteisėtos tarptautinės teisės požiūriu.

Nuo 1989 m. vasario 16 d., kai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis Seimo sesijoje Kaune paskelbė, kad Sąjūdžio siekis yra Lietuvos suverenitetas, iki 1989 m. rugpjūčio 12 d., kai Baltijos Taryboje Cėsyje buvo priimtas dokumentas „Baltijos kelias“, buvo nueitas didelis minties ir formuluojamų siekių kelias. Baltijos Tarybos Cėsyje dokumentas jau buvo ne vienos kurios šalies, bet trijų – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – viešas ir vieningas pareiškimas. Kiek anksčiau Baltijos asamblėjose buvo priimtos deklaracijos apie tautinės valstybės, kultūros, gimtosios kalbos svarbą, apie teisę laisvai apsispręsti, kokią politinę sistemą ir valstybingumą šios šalys renkasi. Tad 1989 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio pareiškimas, kad Molotovo-Ribentropo paktas buvo svetimų valstybių agresijos aktas, kad trijų Baltijos valstybių aneksija yra neteisėta ir prievartos aktas, laukė į Baltijos kelią susirinkusių trijų valstybių žmonių patvirtinimo. Ir du milijonai Lietuvos, Latvijos, Estijos žmonių – Baltijos kelias, t.y. žmonės susiėmę už rankų ir sudarę 600 km. vieningą grandinę nuo Vilniaus pilių iki Ilgojo Hermano bokšto Taline, patvirtino, kad institucijų pareiškimai, sprendimai yra ir jų siekiai bei viltys, kad nugalėta sovietų valdžios įdiegta baimė, kad žmonės pasiryžo veikti ir įgyvendinti savo lūkesčius, kad tai yra jiems gyvybiškai svarbu.

Per tuos  tris dešimtmečius neišdilo matyti vaizdai: susikaupę ir ramūs veidai, tvirtas ryžtas, pasitikėjimas, tvarkingas rikiavimasis į grandinę, virtinės visokiausių automobilių, visur matoma tarpusavio pagalba išėjus motorui iš rikiuotės, kilometrų kilometrai tvarkingai sustatytų ar dar slenkančių tolyn automobilių, dviračių. Atrodė, kad iš savo vietų pakilo visa Lietuva: darniai stojosi į vieną gretą miestai, miesteliai, kaimai ir gyvenvietės. Kokia jėga pakėlė žmones? Tokio veiksmo negalėjo padaryti joks įsakymas. Ta galingoji jėga tai buvo mintis, idėjos, tikėjimas, kad galime būti laisvi, kad galime patys spręsti savo ateitį. Trijų tautų siekiai Baltijos kelyje buvo įkūnyti, jie virto regimu vieningu kelių milijonų žmonių veiksmu. Trijose šalyse tos pačios mintys, išgyventa istorinė patirtis ir jos pamokos veikė kaip vieninga jėga, visus suburianti į visumą. Tai buvo labai galingas tarpusavio ryšys, jungiantis žmones, siejantis išgyventą istoriją ir tikėjimą kitokia ateitimi. Tie lūkesčiai buvo jėga, susiejanti atskirus asmenis į bendruomenę, kuri kaip visuma norėjo lemti savo ateitį.

Toje grandinėje nebuvo vienišumo pojūčio – užplūdęs saitų, ryšių su dalyvaujančiais jausmas buvo realus, tiesiog fiziškai jaučiamas. Jėga, pakėlusi žmones iš namų, vienybės jausmas, bendri siekiai, lūkesčiai ir viltys, bendras istorinis patyrimas ir išgyvenimai buvo galingi saitai, buriantys žmones į tautą, tiksliau į tautas. Menami, įsivaizduojami, anot kai kurių istorikų, ryšiai Baltijos kelyje įsikūnijo, materializavosi, jie buvo akivaizdūs, apčiuopiami, matomi ir jaučiami. Tauta buvo ir šalia, ir tolumoje besidriekiančioje galingoje žmonių grandinėje. Mintis, viltis, siekiai ir lūkesčiai būrė mus tada į bendriją – tautą, parodė, kad ji yra regima, jaučiama realybė, ir todėl to jausmo ilgesys mus lydi iki šiol.

„BALTIJOS KELYJE” PATIKĖJOME NEPRIKLAUSOMYBĖS IDĖJA

Lietuvos Sąjūdžio gimimas pagrįstai siejamas su Mokslų Akademija. Tikrasis akademinės bendruomenės vaidmuo ilgame tautos ir valstybės atgimimo procese dar bus nagrinėjamas įvairiais aspektais. Būtų labai keista, jei tokiais ypatingais tautos raidos etapais kūrybinė inteligentija liktų nuošalėje. Minėdami „Baltijos kelio” trisdešimtmetį turime gerą progą atgaivinti prisiminimus apie to meto atmosferą, pažadinusią mūsų viltį atkurti nepriklausomą valstybę.

1989 metų rugpjūtį mintis apie nepriklausomybės siekį buvo subrandinta plačiuose visuomenės sluoksniuose, o tai tapo įmanoma tik Sąjūdžio ir Liaudies frontų intensyvaus darbo su partinėmis valdžios struktūromis dėka. Lietuvos mokslų akademija (LMA) ir jos prezidiumas taip pat buvo valdžios struktūros sudėtinė dalis, nes praktiškai valdė visus respublikos mokslo institutus ir konsultavo kitas valdžios grandis mokslo klausimais. Ypatingas  LMA vaidmuo išryškėjo, kai prieš pat Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtmečio minėjimą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos komisija 1939 metų Vokietijos-TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti paskelbė savo išvadas. Komisijai, kuri rėmėsi mokslininkų darbais, vadovavo pats LMA prezidentas Juras Požėla. Išvadose buvo aiškiai suformuluota, kad 1939 metų Vokietijos ir TSRS nepuolimo sutarties Slaptasis papildomas protokolas ir vėlesni susitarimai prieštaravo visuotinai pripažintiems pagrindiniams tarptautinės teisės principams ir yra absoliučiai negaliojantys nuo jų pasirašymo dienos, o visi tolimesni TSRS veiksmai Lietuvos atžvilgiu tiesiog yra okupacija, kurios pasekmių ištaisymas yra Europos bei viso pasaulio valstybių bendrijos reikalas.

Šios komisijos darbas ir išvados daug paaiškina apie reiškinio, kurį visas pasaulis vadina „Baltijos keliu” visuotinumą. Tai tapo įmanoma tik pasiekus bent dalinį visų valdžios grandžių ir visuomenės informavimo priemonių įsitraukimą į Sąjūdžio ir Liaudies frontų paskelbtą bendrą, pasaulio istorijoje dar neregėtą pilietinę akciją. Atsirado ilgai laukta galimybė išskleisti tik tolimiausiame širdies kampelyje puoselėtą nepriklausomybės viltį. Didžiausi skeptikai visuotino dvasinio pakilimo veikiami negalėjo atsisakyti dalyvauti neregėto masto renginyje.

Valdžios struktūrų įsitraukimas gali būti paaiškinamas ir tuo, kad TSRS vykdė pertvarkos eksperimentą, o Baltijos respublikos tapo tos pertvarkos svarbiausia laboratorija. Maskvoje tikrai nebuvo vieningos nuomonės dėl pertvarkos mąsto ir kelių. Įtampa ten ypatingai išryškėjo rugpjūčio 26 dieną po TSKP CK pareiškimo dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose, kuriame „Baltijos kelio“ organizatoriai apkaltinti tikros nacionalistinės isterijos kėlimu. Kliuvo trijų respublikų vyriausybėms, partinėms vadovybėms, liaudies judėjimų lyderiams ir visų pakraipų visuomeninėms organizacijoms. Visi buvo kaltinami separatizmu, ekstremizmu, antisocialistiniu, antitarybiniu, antirusišku kryptingumu. Masinės informacijos priemonės apkaltintos pažeidusios konstitucinę spaudos laisvę. Tai liudija, kad aukščiausioje TSRS vadovybėje taip pat vyko kova dėl šalies tolimesnės raidos kelių.

Mes, jaunesnioji LMA mokslo institutų karta, labai atidžiai sekėme politinius įvykius, buvome aktyvūs LPS grupių steigėjai ir organizatoriai, galima drąsiai teigti, kad daugeliu klausimų turėjome skirtingą nuomonę nei Akademijos vadovai. Puikiai supratome, kad atgimimo ir pertvarkos banga, gaivinanti visą visuomenę, negali aplenkti ir mokslo, skatina jį atgimti normaliai plėtotei. Jau nuo 1989 metų pradžios kūrėme planus sutelkti Lietuvos mokslininkus atkuriamajam darbui, rugpjūčio mėnesį pradėjome leisti Lietuvos mokslininkų sąjungos organizacinio komiteto informacinį periodinį leidinį „Mokslo Lietuva”. Ši iniciatyva buvo išplėtota ir spalio 7 dieną įvyko Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) steigiamasis suvažiavimas. Naujos mokslininkų organizacijos steigėjus vienijo Sąjūdžio dvasia ir tikėjimas tautinės savarankiškos demokratinės valstybės perspektyva. Niekam tada nebuvo abejonės, kad tinkamiausias mokslininkus vienijančios organizacijos simbolis turi būti stilizuoti Gedimino stulpai.

Lietuvos mokslininkų sąjunga greitai tapo kryptingai veikiančia naujos tvarkos kūrėja akademinėje bendruomenėje. Demokratiškai diskutuodami labai plačiame mokslininkų rate sukūrėme visą atsikuriančios valstybės mokslo ir studijų sistemos teisinio reguliavimo tvarką. 1991–1993 metais, LMS delegavus, teko kurti ir vadovauti Vyriausybės institucijoms atsakingoms už mokslo, studijų ir technologijų plėtrą. Tai buvo neįkainojama patirtis ir galimybė prisidėti prie atsikuriančios valstybės stiprinimo. Be „Baltijos kelio” fenomeno tokią įvykių eigą ir tokį platų kūrybos žmonių įsitraukimą labai yra sunku įsivaizduoti. Neturiu jokios abejonės, kad visose mūsų gyvenimo srityse permainos vyko didžiulėje „Baltijos kelio” dvasios įtakoje. Mokslininkų sąjungos taip pat buvo sukurtos Latvijoje ir Estijoje. Visos trys sąjungos labai kūrybingai bendradarbiavo, įgyvendindamos savo šalių mokslo ir studijų pertvarkas.

Pats „Baltijos Kelio” organizacinis darbas vyko sklandžiai Lietuvos radijo dėka, kuris kelias dienas prieš tai ir rugpjūčio 23 d. labai detaliai informavo dalyvius apie rekomenduojamas vietas įsijungti į akciją, teikė informaciją apie transporto srautus ir padėjo juos nukreipti optimaliausiomis kryptimis. Todėl Sąjūdžio grupių vaidmuo darbovietėse ženkliai supaprastėjo: pakako papildomai išplatinti informaciją apie rekomenduojamus kelio ruožus, padėti bendradarbiams susitarti dėl efektyvesnio asmeninių transporto priemonių panaudojimo.

Mūsų šeima į Baltijos Kelią vykome asmeniniu zaporožiečiu, lėtai judėdami bendrame sausakimšame transporto sraute. Mažame automobilyje sugebėjome tilpti net dvi šeimos. Nuotaika buvo neįtikėtinai pakili, o ją palaikė trispalvių ir gėlių jūra bei viltį įkvepianti Lietuvos radijo transliacija „Bunda jau Baltija”. Vaikus papuošėme tautine atributika, kuri puikiai derėjo prie dar niekada nepatirtos tautinio atgimimo ir bendrumo nuotaikos. Sustojome ir išlipome iš automobilio Ukmergės kelio ruože, kur atsišakoja išvažiavimas į Dūkštas. Ta vieta tapo viso tolimesnio mūsų gyvenimo dalimi, nes vėliau prie Vilnojos ežero įkūrėme savo sodybą, o dabar nuolat vykstame tuo keliu į savo namus. Tuo metu ten driekėsi pievos, nebuvo jokių statinių, o dabar išaugo didžiulis logistikos centras, kyla nauja biologinio valymo įmonė.

Šiandien Lietuva tęsia „Baltijos kelią” į tautinio atgimimo svajonę. Nors pagal daugelį ekonominių rodiklių esame sėkmingiausia regiono valstybė, visi pasigendame to tautinio pakilimo, kurį išgyvenome „Baltijos kelyje”. Mūsų svajonė įgavo daugybę skirtingų pavidalų, kiekvienas turime savo asmeninę valstybės viziją, o tai trukdo susitarti net ir pačiais svarbiausiais klausimais. Nuomonių ir požiūrių įvairovė yra natūrali kiekvienos visuomenės būsena, tos įvairovės netrūko ir „Baltijos kelyje”, mūsų laimei, staiga įsižiebusi nepriklausomybės viltis stipria srove tekėjo mūsų susikibusiomis rankomis ir širdimis. Šiandien mus vienija ir išskiria kitų tautų tarpe tautinio kultūrinio tapatumo unikalumas ir naujų jo formų paieškos, kurios yra vienintelis realus buvusio nepriklausomybės siekio pakaitalas. Naujų paskatų toliau stiprinti savo valstybę turime ieškoti neišsenkamuose tautiniuose kultūriniuose kloduose, kurių neišdildoma sudėtine dalimi jau tapo ir „Baltijos Kelias”.

BALTIJOS KELIAS

Baltijos kelias! Vaizdas ir išgyvenimai nepakartojami.

1988 metais Lietuvos gyvenime pasirodė pirmieji ženklai apie artėjantį laisvės atgavimą. 1989 m. Lietuva jau alsavo laisvės siekiu, atvedusiu į Nepriklausomybę. Bet dar reikėjo įrodyti, kad laisvės siekiu gyvena visos Baltijos tautos – lietuviai, latviai, estai. Geriausias laikas atkreipti pasaulio dėmesį į Baltijos šalių likimą buvo Molotovo-Ribentropo pakto penkiasdešimtosios metinės – 1989 metų rugpjūčio 23 diena. Žmonių grandinės idėją nuo Lietuvos per Latviją iki Estijos iškėlė Lietuvos Sąjūdžio taryba.

Ta diena atėjo. Beje, išvakarėse per radiją buvo prašoma, kad žmonės, kas tik gali, atneštų gėlių, suskintų iš savo darželių, į Sąjūdžio būstinės patalpas Gedimino pr. 1 – jų prireiks Baltijos keliui. Priskyniau didžiausią glėbį gėlių ir nunešiau, kur buvo liepta. Pirmame aukšte, kur tebėra Sąjūdžio būstinė, jau stovėjo kibirai primerkti gėlių, o žmonės vis nešė. Vaizdas nuostabus!

Rugpjūčio 23 diena. Viskas koordinuojama per radiją. Tam tikri Baltijos kelio ruožai buvo paskirstyti įvairių organizacijų ar specialybių atstovams, pavyzdžiui, nuo katedros iki Žaliojo tilto buvo paskirta tremtiniams. Mano mama tremtinė, tad galime keliauti į nurodytą vietą, bet mes važiuojame į Šeškinę pasiimti mano sesers dukrelės, taip pat Kornelijos, kuriai tuo metu – 11 metelių. Ji labai troško sudalyvauti  šiame nekasdieniškame  įvykyje su mumis drauge. Pasiėmę ją, keliaujame ties Šeškine ant plento. Žmonės čia renkasi kas važiuotas, kas pėsčias, o kas žolėje prie kelio sėdi su vaikais ar pažįstamų būreliais. Bendrumo ir laimės pojūtis! Visi pakylėti dvasia! Susikimbame rankomis. Tokia vienybė!

Ir štai iš tolo pasirodo malūnsparnis. Iš jo ant žmonių galvų pasipila gėlės, kaip palaiminimų lietus! Vyko tarsi dangaus ir žemės misterija – tos gėlės iš dangaus, žmonės susikibę rankomis ir žvilgsniai nukreipti aukštyn – tarytumei visos tautos susikalbėjimas su Dangum... o džiaugsmo ašaros – akyse!

Baltijos kelias, kaip ir Sausio 13-ios naktis – tai įvykiai, kurių metų pasijutau neatsiejama savo tautos dalele. Niekados nei anksčiau nei vėliau tokio stipraus jausmo nebuvau patyrusi. Jaučiau didelį pasididžiavimą savo tauta, jos sutelktumu, romumu ir stiprybe. Lietuvos dvasia yra nenugalima. Lietuvos valstybei būti visada!

Baltijos kelias tai – diena, atvedusi Lietuvą į Nepriklausomybę. Man tai daug reiškia.

Praėjus porai savaičių po Baltijos kelio, išvykome su mama į Ameriką. San Franciske, per patikros kontrolę amerikiečiai muitininkai pavartė mūsų pasus – ten parašyta, kad mes Tarybų Sąjungos pilietės. Aiškinu, kad mes iš Lietuvos. Bet jie tik nusijuokia ir sako, kad tai vis vien Tarybų Sąjunga. Prasideda klausimai: pas ką atvykome, kokios mūsų profesijos, kiek būsime Amerikoje? Ir žiūri įžūliai, nepatikliai; visi jau praėjo, o mus vis dar kamantinėja, varto, čiupinėja mūsų daiktus ir nei galo nei krašto nematyti – tiesiog tyčiojasi... Tai todėl, kad mes vienintelės keleivės iš Tarybų Sąjungos... Mano nervai nebeatlaiko – skruostais ima riedėti ašaros... Pagaliau liaujasi.

Los Andžele susipažįstu su garsiąja archeologe Marija Gimbutiene ir su disidentu Vladu Šakaliu. Pasidalinu su jais Baltijos kelio įspūdžiais. Jiems, dideliems savo tėvynės patriotams ir gyvenantiems toli nuo Lietuvos, didžiausia laimė dabar visa tai išgirsti.

Priminsiu, kad disidentas Vladas Šakalys drauge su Julium Sasnausku ir Antanu Terlecku 1978 m. inicijavo ir parengė 45 pabaltijiečių memorandumą dėl Molotovo-Ribentropo pakto (jie pirmieji ir iškėlė į viešumą Molotovo-Ribentropo pakto egzistavimo faktą), kurį pasirašė Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Rusijos disidentai, jų tarpe ir Nobelio premijos laureatas ir disidentas Andrejus Sacharovas. Disidentas Vladas Šakalys, daugelį metų už politinę veiklą atsėdėjęs kalėjime ir toliau persekiojamas KGB struktūrų, buvo nusprendęs palikti Tarybų Sąjungą ir 1980 m. pėsčias, rizikuodamas gyvybe, perėjo Tarybų Sąjungos-Suomijos sieną. Taip jis atsidūrė Amerikoje.

Gyvenau Amerikoje penketą metų. Bet tėvynės ilgesys niekuo nenuslopinamas; apsisprendžiau ir grįžau į Lietuvą. Čia, žinau, yra mano namai, čia – man Dangaus duotas žemės lopinėlis gyventi po saule.

Kai 1989 metų rugsėjo pradžioje keliavau į Ameriką, Lietuva buvo tik Tarybų Sąjungos dalis ir Lietuvos kaip valstybės niekas dar nežinojo. Dabar Lietuva yra laisva ir daugiau ar mažiau, bet žinoma pasaulyje valstybė. Ir, kai jau šiais laikais skrendu į bet kurią Europos ar pasaulio šalį, ir visur tave priima kaip saviškį, o dar nusišypso pasų kontrolės pareigūnai, jaučiu didelį dėkingumą už Lietuvos laisvę, kad galiu laisvai keliauti, jaustis žmogum...

O grįžtant prie Baltijos kelio, tai galiu pasakyti, kad japonai jį šiandien prisimena gal net geriau už kai kuriuos lietuvius. Tenka nemažai gidauti japonų grupėms, tad atvedus juos į katedros aikštę, visi iš karto klausia, nuo kur konkrečiai prasidėjo Baltijos kelias ir, kai išgirsta, kad nuo Gedimino kalno ir ėjo per katedros aikštę, jie reaguoja labai emocingai – veidai nušvinta, tampa laimingi, kad visa tai mato savo akimis… 

Tenušvinta mūsų veidai prisiminus Baltijos kelią. Lietuva gyva!

RANKŲ  NEPRITRŪKO, 
ARBA SĄJŪDŽIO KELIO AKIMIRKA

... „Žigulis“ su 3 suaugusiais ir 4 mažamečiais lėtai kilo Ukmergės gatve link užmiesčio, link Širvintų pusės. Savadarbė žmonos siūta trispalvė plaikstėsi mašinos dešinio lango šone. Gatvės abiejose pusėse visos mašinos judėjo tik viena kryptimi – iš Vilniaus miesto. Sąjūdžio kelias prasidėjo, minios rankomis susikibę, važiuojame tolyn, kol rasime kokį tarpelį patiems atsistoti. Sustojome autostradoje prie Bartkuškio-Jauniūnų viaduko. Lėktuvas žemai praskrido, mėtė gėles, žmonės rimti, susikaupę, susikibę grandine tolyn link Rygos, link Talino.

Aš, kaip fotokorespondentas, su rimta aparatūra puoliau fotografuoti, bet sustojau, nedrįsau pažeisti žmonių susikaupimo rimties...

Aišku, po pusvalandžio akcija baigėsi, žmonės sveikino vienas kitą. Žiūriu – gi močiutė senutytė ašarą braukia. Tai Jos ir paklausiau, iš kur atvykusi. – Iš kaimo prie Kelmės, sūneli, – atsakė. – Tai ar nebijojai tokį ilgą kelią važiuoti, sveikata rizikuoti?, – paklausiau. – Ne, sūneli, pamįslijau, kad gal ir vienų rankų pritrūks, pasiryžau...

Kaip žinia, rankų tikrai nepritrūko. SĄJŪDŽIO KELIAS triumfavo.

Ir mistika – tūkstančiai mašinų „ropojo“ autostradoje ir šono keleliuose, rytojaus dieną autoinspekcija per radiją pranešė, kad jokio autoįvykio neatsitiko.

BALTIJOS KELIO JUBILIEJINEI PARODAI

1989 m. rugpjūtį darbavausi Vilniaus Elektrografijos mokslinio tyrimo institute (MTI), dalyvavau ir jame įsikūrusiame folkloriniame ansamblyje „Sadauja“. Elektrografijos MTI tuomet buvo stambi Maskvos priklausomybės „pašto dėžutė“, nemaža jo darbų dalis siejosi su gynybine pramone, tad svarbų svorį jame turėjo saugumo kuruojamas „pirmasis skyrius“, turėjęs užtikrinti visuotinį slaptumą. Beveik pusė instituto darbuotojų buvo rusakalbiai. Todėl daug kas stebėjosi, kad būtent šioje organizacijoje susikūrė vienas pirmųjų Vilniuje folklorinis ansamblis. 1988 m. čia įsikūrė ir aktyvi Sąjūdžio grupė. 

Į „Baltijos kelio“ akcijai paskirtą vietą daugumą instituto darbuotojų, norinčių joje dalyvauti, tuomet vežė įmonės autobusas. Aš dar užvažiavau pakeliui į Šeškinę, kur gyvenome, pasiimti šeimos. Tuo metu turėjau seną zaporožietį (kupriuką), kuris dažnokai gedo, bet vis vien suteikė mūsų šeimai daugiau judrumo. 

Mums paskirta vieta buvo nelabai toli nuo Vilniaus – ties Ukmergės plento Bukiškių kryžkele (įdomu, kad visai netoli tos vietos mes šiuo metu gyvename). Nuo Šeškinės tai tik kiek daugiau nei 6 km, bet važiuoti teko ilgokai, nes transporto buvo gausybė. Aktyviai darbavosi kelių milicija. Porą valandų prieš akciją transportas abejomis eismo juostomis buvo nukreiptas išvažiavimo iš miesto link (pasibaigus akcijai – į priešingą pusę). Daug žmonių į sau paskirtas vietas gyvojoje grandinėje ėjo pėsčiomis. Kai kas nešėsi radijo imtuvus ir pakeliui klausė Vilniaus radijo, kuris koordinavo visus veiksmus.

Žmonių ties Bukiškių kryžkele buvo labai daug. Keliaguba grandinė rangėsi abiejose plento pusėse. Virš kelio skraidė lėktuvai, mėtė gėles, matyt, filmavo. Mes, „Sadaujos“ ansambliečiai, vilkėjome tautiniais rūbais. Ansamblis užvedė kelias patriotines dainas, kurių mokėjome daug, buvome paruošę specialią programą. Greta stovėję žmonės aktyviai prisijungė, dainavo kartu. Buvo uždegtos žvakelės. Nustatytu laiku visi susikibome rankomis. Bendrumo jausmas tikrai buvo visuotinis...

Aš šią akciją, kaip ir kitus to laikotarpio Sąjūdžio įvykius, daug fotografavau.

BALTIJOS KELIAS – ISTORINĖ VIENYBĖS PAMOKA

Įspūdžiai, patirti dalyvavus Baltijos kelio renginyje, nedyla, bet stiprėja, skleisdami vis daugiau prasmių šiandieniniame gyvenime.

Tuo metu, 1989 m. rugpjūčio 23 dieną, buvau apskaičiavusi savo turimo laiko ir kitas asmenines galimybes (sirgo mano mama), su dukrele atvykau į Arkikatedrą, iš kurios, baigiantis mišioms, visi išėję žmonės sudarė kelio pradžią. Greit susikibę rankomis pajutome gerumo, pasitikėjimo, vilties pliūpsnius. Suskambėjo varpai ir giesmės, su procesija išėjęs monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pašventino ir palaimino visus, esančius Baltijos kelyje čia ir iki paskutiniojo. Šiuo metu eina šiurpuliukai per kūną, pagalvojus apie tą neįtikėtiną vyksmą, suorganizuotą dar neegzistuojant šiuolaikinėms medijoms.

Per tuos tris dešimtmečius ne kartą žiūrėjau Baltijos kelio fragmentų fotografijas, skaičiau daugybę liedinių, varčiau albumų, sekiau filmuotą medžiagą, o taip pat rengiau eksponatus personalinėse bei teminėse parodose Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Latvijos, Ukrainos, Suomijos bibliotekose.

Baltijos kelias, kuriame rankomis susikibo Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai, buvo galingas impulsas tų šalių Nepriklausomybės atkūrimui ir priesaika ją išsaugoti visomis išgalėmis. 

Jauniems žmonėms, gimusiems ir augusiems šios ir kitų svarbių istorinių datų, kurioms įvykti buvo įdėta daug pastangų, paliūdys Baltijos kelio akcijos amžininkų, istorikų, menininkų sukauptas archyvas. Tuo metu neegzistuojant šiuolaikinėms medijoms, tą stebuklingą viešinimo darbą atliko Lietuvos radijas, žurnalistai, operatoriai ir fotografai iš Lietuvos ir užsienio šalių. 

Išlikime vieningi dabartyje ir ateityje. Istorija mus visus ir visada moko.

BALTIJOS KELIAS – VISOS MŪSŲ TAUTOS ISTORIJA

Mes dar niekad nebuvom tokie dideli.
Niekada mūmyse nebuvo tiek laisvės.
Ji tekėjo mūs rankom,
iš manęs į tave ji liejos,
iš manęs į tave sroveno.
Laisvės upė! Mes gėrėm iš jos,
nepajėgdami
numalšinti savo troškulio.

                    Justinas Marcinkevičius

BALTIJOS KELIAS – TIKRA VAIVORYKŠTĖ ŠIRDŽIŲ,
JUNGUSI RANKA RANKON, ŠIRDĮ PRIE ŠIRDIES

Šios dienos laukėme su nerimu, ilgesiu ir džiugesiu. Mums, mūsų patriotiškoms šeimoms, tai buvo tarsi vilties kibirkštėlė – bundančios iš ilgo priespaudos, tamsos, baisybių, netiesos tunelio, kuris buvo siaubingai nusitęsęs su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Baltijos kelias mums buvo tarsi laimės žiburys. Su Širvintų Sąjūdžio aktyvistais, mes, gal septyniese (aš dar tuomet buvau paauglė), platinome „Atgimimo“ dienraštį ir ruošėmės šiam reikšmingam įvykiui. Sąjūdžio žmonės rūpinosi transporto priemonėmis, su kuriomis būtų pasirengę nuvežti visus norinčius į kelio ruožą prie Širvintų. Mano šeima labai džiaugėsi šiuo įvykiu. Tėveliai (tėtis – partizanas, mama – partizanų ryšininkė) vyko transporto priemone, mes, jaunimas, bėgome. Jausmas buvo nepakartojamas – vienybė, tikėjimas, džiaugsmas kartu su bundančiomis sesėmis, laukiant išauštančio laisvės rytojaus.

Buvome pavargę nuo persekiojimų, bausmių, artimųjų ir asmeninės kančios. Tada svetimų nebuvo, stovėjome susikibę su vėliavėlėmis, su šypsenomis, kupini džiaugsmo. Stovėjome autostradoje Vilnius-Panevėžys, 46 kilometre. Netoli mūsų stovėjimo vietos dabar stovi paminklinis akmuo šiam įvykiui atminti. Skrendantis viršum galvų lėktuvas barstė ant galvų žiedlapius, skambėjo Trijų Baltijos Sesių, bundančių laisvės rytojui, daina. To jausmo ir būsenos papasakoti neįmanoma, tai reikia pajusti kiekvienam asmeniškai. Aš šį bendrumo jausmą skaudžiai patyriau Sausio 13-ąją, tik jau buvo viskas kitaip...