Sausio 21 d. minėsime bekompromisės kovos už bažnyčią, tikinčiųjų teises ir katalikišką dorovę simboliu tapusio monsinjoro Alfonso Svarinsko 100-ąsias gimimo metines. Gyvenimą kovai pašventęs, tris kartus sovietų valdžios teistas, 22 metus lageriuose kalintas kunigas ne vienam atrodė rūstus, griežtas, fanatiškas, lyg laiko mašina būtų atkeliavęs iš gūdžių viduramžių, tačiau ar tikrai jis buvo toks?
„Kas jūs, kunige Svarinskai?“
Išskyrus Kulautuvos, Betygalos, Miroslavo, Kudirkos Naumiesčio, Igliaukos, Viduklės tikinčiuosius, dėmesingesnius radijo stočių „Vatikano radijas“, „Amerikos balsas“ ar „Laisvosios Europos radijas“ klausytojus, Šiluvos, Žemaičių Kalvarijos bažnyčiose vykusių atlaidų maldininkus, ilgą laiką kunigas Alfonsas Svarinskas nedaug kam buvo žinomas.
Kunigą žinomu padarė po 1987 m. rugpjūčio 23-osios mitingo Vilniuje prie A. Mickevičiaus paminklo atsakomąjį smūgį „nacionalistams“ ir „ekstremistams“ nusprendę suduoti sovietiniai ideologai, nurodę sukurti dokumentinį filmą apie A. Svarinską. Ir jie kaip reikiant apsiskaičiavo. 1988-ųjų pradžioje parodytas filmas išpopuliarino kunigą A. Svarinską ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nors filmo kūrėjai nėrėsi iš kailio, stengdamiesi apjuodinti lageryje kalintą kunigą, tačiau žiūrovai pamatė ne „antipatišką juodaskvernį“, o tvirtą, gyvybingą žmogų, net ir lageryje nepamirštantį pajuokauti: „Mano galva didelė, ausines galiu sugadinti, vėl uždarys į lagerį dešimčiai metų“; „dirbu virėju, ne per sunku, bet žinote, jokio kūrybinio darbo nėra: druska, vanduo ir kruopos, o kokia tvarka supilsi – ne taip jau svarbu“.
„Nejaugi šitas pagyvenęs žmogelis gali sugriauti tokią galingą valstybę, kad jį reikia laikyti už grotų?“ – tokių retoriniu klausimu dažnam baigdavosi filmo peržiūra.
Dvi versijos
Atsiminimuose monsinjoras rašė, kad jį nuo mažens traukė kariuomenė. Kunigystę pasirinkti nusprendė Antrojo pasaulinio karo metais, pamatęs negyvą raudonarmietį ir suvokęs karo beprasmybę. Deja, gyvenimas susiklostė taip, kad į kunigus A. Svarinską įšventino GULAG’o lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas. Sovietiniai propagandininkai vėliau ne kartą linksniavo seminarijos nebaigimo faktą, bandydami visuomenei įbrukti mintį, kad nepasitenkinimą „tobula“ santvarka reiškia ne tik „reakcingas ekstremistas“, bet ir „kunigas apsišaukėlis“. „Tarnavo banditams uoliai ir stropiai, net metė mokslus kunigų seminarijoje, kurios, beje, lig šiol taip ir nebaigė.“ – 1978 m. vasarą laikraštyje „Tiesa“ publikuotame straipsnyje „Šmeižtai iš sakyklos“ akcentavo specialusis korespondentas Vytautas Žeimantas.
Seminarijos nebaigusio klieriko dalyvavimas Lietuvos laisvės kovose vienaip nušviestas baudžiamojoje byloje, iškeltoje sovietų saugumo, kitaip paties A. Svarinsko atsiminimuose. Baudžiamojoje byloje nurodyta, kad nuo 1946 m. vasaros A. Svarinskas buvo Šarūno partizanų būrio, veikusio Ukmergės apskrityje, ryšininku, slapyvardžiu Laisvūnas. Pats monsinjoras tvirtino, kad Vyčio apygardos partizano, slapyvardžiu Šarūnas niekada nebuvo sutikęs, priklausė Didžiosios Kovos apygardos 5-ajam batalionui, vadovaujamam Broniaus Jakubonio-Stiklo, ir buvo ne ryšininku, o veikiančiu partizanu, tačiau apie tai, nors tardomas buvo mušamas ir kankinamas, neprisipažino. Jo neišdavė ir tardyti bendražygiai bei apie tai žinoję pažįstami. Įdomu ir tai, kad A. Svarinsko tvirtinimu, baudžiamojoje byloje užfiksuoti jo parodymai neatitinka tikrovės ir tėra emgėbistų „sukurtos pasakos“.
Už dalyvavimą ginkluotame antisovietiniame pasipriešinime A. Svarinskas 1948 m. kovo 27 d. buvo nubaustas 10 m. laisvės atėmimu ir iki 1956 m. pavasario kalėjo Abezės lageryje Komijos ASSR, kur buvo įšventintas į kunigus.
„Chruščiovinis atšilimas“ ir Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“
Stalininio režimo pasmerkimu, masinių represijų nutraukimu, politinių kalinių ir tremtinių išlaisvinimu, tam tikru kultūrinio gyvenimo liberalizavimu pasižymėjęs, „atšilimu“ arba „atlydžiu“ vadinamas Sovietų Sąjungos komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Nikitos Chruščiovo valdymo laikotarpis sovietinių saugumiečių požiūrio į kitaminčius nepakeitė.
Šiandieniniams istorikams šypseną kelianti 1936 m. išleista Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“, kurioje anot kagėbistų užsakymu ekspertizę atlikusio literatūros kritiko Zakarijaus Grigoraičio: „Buržuazijos viešpatavimo laikotarpis piešiamas labai šviesiomis, ružavomis [būtent toks žodis įrašytas 1958 m. balandžio 2 d. literatūrinės ekspertizės akte] spalvomis, užtušuojami visuomeninio-politinio gyvenimo prieštaravimai, vykusi aštri klasių kova“, tapo vienu svarbiausių įkalčių kunigui A. Svarinskui iškeltoje antroje baudžiamojoje byloje.
Praėjus vos dvejiems metams po paleidimo iš pirmojo įkalinimo, pradžioje Kulautuvos, vėliau – Betygalos parapijose kunigo altaristos pareigas ėjęs A. Svarinskas vėl buvo suimtas. „Antitarybinės literatūros laikymas“, o jeigu tiksliau – per kratą saugumiečių rastos kelios tarpukariu išleistos knygos, Vokietijos okupacijos metais leisto laikraščio „Ateitis“ iškarpa ir kunigui Stanislovui Kiškiui paskolinta A. Šapokos „Lietuvos istorija“ tapo svarbiausiomis sulaikymo priežastimis. Atsirado ir „pilietiškų“ bažnyčios lankytojų, saugumui pranešusių, kad per pamokslus kunigas „šmeižė tarybinius organus“, ragino jaunimą „nepasiduoti komunistų partijos įtakai“.
Prie santvarkos prisitaikiusiems inteligentams džiaugiantis pozityviomis „chruščiovinio atlydžio“ permainomis, mėgaujantis literatūriniuose žurnaluose publikuota gaivesne jaunų rašytojų kūryba, stebint kino salėse naujus nebe bukai ideologizuotus sovietinius, o kartais net ir cenzūros palaimintus prancūziškus ar itališkus vaidybinius filmus, kunigas A. Svarinskas, pagal tą patį „stalininį“ 58-ąjį straipsnį, buvo nubaustas 6 metų laisvės atėmimu ir išvežtas į lagerį Mordovijoje.
Ypatingai pavojingas recidyvistas „Akmeniniame maiše“
Dar didesnis „chruščiovinio atšilimo speigas“ paspaudė 1962-ųjų vasarį, kai Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija pripažino jau du kartus baustą kunigą A. Svarinską „ypatingai pavojingu recidyvistu“. Pataisos darbų lagerį, kurio gyvenimo sąlygas kunigas apibūdino kaip pakenčiamas, pakeitė politiniams ir kriminaliniams recidyvistams skirtas „Akmeniniu maišu“ vadintas 10-ojo lagerių punkto kalėjimas Mordovijoje.
„Žiemą kameras šildydavo tik kas antrą dieną. – apie kalinimą „Akmeniniame maiše“ atsiminimuose rašė monsinjoras, – Dienai duodavo pusę litro vandens. Jei nevaro į darbą – tai dar gali tverti, bet jei į darbus varo – labai troškindavo. <···> Labai blogai buvo su maistu – jo maža ir labai prastas. Buvom labai nusilpę. Pablogėjo regėjimas – negalėjome skaityti laikraščių, spausdinamų mažu šriftu. Ant narų gulėdavo daug žmonių. Per tą daugumą negalėdavai pasiversti. Kaliniai versdavosi pagal komandą. Gultai buvo labai trumpi – kojos išlįsdavo nuo vidurio blauzdų. Dėl to jas labai skaudėjo. Turėdavai miegoti sulenktomis kojomis. Tai labai vargino.“
Nepaisant nežmoniškų gyvenimo sąlygų ir sekinančiai griežto „Akmeninio maišo“ režimo, kalėjimo viršininką majorą Linkiną monsinjoras prisiminė šviesiai, apibūdindamas kaip „labai simpatišką“ žmogų, turėjusį gerą humoro jausmą bei nestokojusį „sąžinės ir meilės kaliniams“.
Po antro kalinimo į Lietuvą kunigas grįžo 1964 m. balandžio mėnesį. „Pamačiau, kad žmonės čia labai pasikeitę. – prisiminė savo sugrįžimą, – Dauguma prasigyveno, praturtėjo. Klestėjo korupcija ir spekuliacija. Visų mintys sukosi apie rublį. Tuo tarpu dvasinėje plotmėje buvo visiškas skurdas, prisitaikymas, pesimizmas ir apatija.“
Miroslavas, Kudirkos Naumiestis, Igliauka, Viduklė
Dvidešimt mėnesių kunigas gyveno neregistruotas ir negalėjo eiti dvasininko pareigų. Dėka sovietų valdžios deportuoto, drauge kalėjusio Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios Lvivo arkivyskupo Josifo Slipyj (1892–1984), kunigo reikalais susidomėjo Romos kurija. Sovietų valdžia, vengdama tarptautinio skandalo, leido A. Svarinskui eiti kunigo altaristos pareigas Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčioje.
1965–1970 m. Miroslavo (Alytaus rajonas), 1970–1971 m. Kudirkos Naumiesčio (Šalių rajonas), 1971–1976 m. Igliaukos (Kapsuko (dabar – Marijampolė) rajonas), 1976–1982 m. Viduklės (Raseinių rajonas) parapijose jis darbavosi negailėdamas jėgų, dėjo visas įmanomas pastangas, kad bažnyčią lankytų kuo daugiau žmonių, ypač – jaunimo. Nepaisydamas teisinių apribojimų, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai, rengė valdžios nesankcionuotas religines procesijas. Nuosekliai ir įnirtingai kovojo su plačiai paplitusiu girtuokliavimu, per pamokslus nevengė aštrios kritikos tikinčiųjų teises varžiusiems sovietiniams pareigūnams, vadindamas juos „bedieviais“.
Energinga veikla, drąsūs, emocingi pamokslai (net kagėbistų spausdintuose jų tekstuose rasime pastabas „ašaroja“, „susigraudina“) traukė į bažnyčią tikinčiuosius ir smalsuolius. Neapleido kunigo ir budrios KGB akys bei ausys. „Galite įjungti magnetofonus, pradedu pamokslą“, – ne kartą iš sakyklos ironiškai jis kreipėsi į agentus, informatorius ir kitus „atsitiktinai“ bažnyčioje apsilankiusius asmenis. Žinodamas, kad yra sekamas, suprasdamas galimas grėsmes, neieškojo kompromisų, nešvelnino retorikos, nebandė taikytis. „Šiandien kunigui mirti lovoje sarmata ir nemadinga, – ne kartą jis pareiškė iš sakyklos, – jeigu jau mirti – tai Mordovijoje ant antrųjų narų“.
„Lageryje išmokau pasidirbti pinigų“
Kaip galėjo ne vieno žmogaus atmintyje religinio fanatizmo įsikūnijimu išlikęs „viduramžiško sukirpimo“ dvasininkas anuomet būti toks populiarus, o ypač – tarp jaunimo? Kodėl jam atvykus į naują parapiją, ji bematant atgydavo, o bažnyčią lankančių žmonių skaičius išaugdavo taip, kad ne visada visi norintys sutilpdavo?
Kunigo veiklumą, jo nesavanaudiškumą matė visi ir šios savybės negalėjo nežavėti. Motoriniu dviračiu, motociklu, vėliau – automobiliu jis apvažiuodavo atokiausius parapijų kampelius, stengėsi asmeniškai pabendrauti su kiekvienu apylinkių gyventoju. Lydėdavo į paskutinę kelionę mirusius be atlygio, bet su viena sąlyga: kad per gedulingus pietus nebūtų vartojami svaigalai. Rūpinosi bažnyčių remontu, pats darbavosi drauge su darbininkais. Net į kunigo kompromitavimui skirtą dokumentinį filmą prasiskverbė faktai apie tai, kad sudegus vieno Viduklės gyventojo namams, vietos valdžios atstovai niekaip nereagavo, o klebonas operatyviai surinko pinigų ir parėmė žmogų.
Žmonės žinojo, kad kunigas surenka nemažas aukas, tačiau matė, kad savo reikmėms nepasilieka beveik nieko. Būdamas altarista Kulautuvos bažnyčioje, vasarą jis vaikščiojo basas, juokaudamas, jog „batams neuždirba“. Matydamos, kad žiemą kunigas avi vasariniais batais, Miroslavo parapijietės nusprendė jį paremti. Atsisakydamas priimti paramą, jis pareiškė, jog pinigų turi pakankamai ir pajuokavo taip, kad vėliau tik per plauką išvengė rimtų nemalonumų. Dėl gandais virtusio juokelio „Lageryje išmokau pasidirbti pinigų. Daug nedarau, bet savo reikalams truputį pasidarau.“ KGB operatyvininkai net apklausė keletą žmonių dėl galimo pinigų padirbinėjimo.
„Aš dažnai kagėbistus nuramindavau juokais“
Humoro jausmas, gebėjimas šmaikštauti bet kokioje situacijoje buvo svarbi kunigo A. Svarinsko savybė. Juokavo jis ir su kolegomis dvasininkais, ir su tikinčiaisiais, ir net su savo amžinais priešais. „Aš dažnai kagėbistus nuramindavau juokais.“ – pažymėjo atsiminimuose.
„Priešiškai tylėjau ir antisovietiškai šypsojausi.“ – rusiškai „pacitavo“ prokuroro neva pateiktas savo dviejų teistumų priežastis KGB įgaliotiniui Alytuje Albinui Gurbininkui.
Į „Akmeniniu maišu“ vadinto kalėjimo viršininko, inteligentiško, istoriją studijavusio majoro Liniovo klausimą „Ar Lietuvoje yra religijos laisvė?“ atsakė „Yra“ bei pridūrė: „Ir kadangi ji yra, būdamas kunigu sėdžiu kalėjime. Nebūtų laisvės – būčiau Lietuvoje ir dirbčiau kunigu.“
Kudirkos Naumiesčio mokyklos komjaunimo sekretorę, su kuria užmezgė draugiškus ryšius ir kartais susitikęs padiskutuodavo įvairiais klausimais, įspėjo būti atsargia, pridurdamas: „Nes tavo komunistinės davatkos yra daug piktesnės nei mano.“
„Jei niekam nesakysit, pasakysiu. Sniečkus – man dėdė.“ – paaiškino žmonėms, kai Miroslavo apylinkės pirmininkas, nepajėgęs garbingai kovoti su augančiu kunigo populiarumu, tarp žmonių pradėjo skleisti gandą, kad nelabai ką gali nuveikti, nes kunigas A. Svarinskas neva turi artimų pažįstamų Vilniuje, Lietuvos komunistų partijos centro komitete, kurie blokuoja rimtesnius veiksmus.
„Parapijiečiai bažnyčią jau neblogai lanko ir kiekvieną sekmadienį kiekvienas vyras kišenėje atsineša cemento. Per sekmadienį susidaro maždaug pusė tonos.“ – teisinosi aukštam partiniam veikėjui, susirūpinusiam dėl „savavališko“ Igliaukos Šv. Kazimiero bažnyčios remonto.
„Norėčiau, kad merginos, kurias siunčiat šnipinėti į Viduklę ir užrašyti mano pamokslų, bažnyčioje žegnotųsi ne kaire ranka, o dešine.“ – paprašė Raseinių kagėbistų, pasiteiravusių ko jis pageidautų? – Nes mokyklinio amžiaus vaikai man sako: „Kokios didelės mergos, o žegnotis nemoka“.
„Buvo tokia įdomi šachmatų partija, aš ir pamiršau. – atsakė į Lietuvos SSR prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojo Egidijaus Bičkausko pasiūlymą prieš filmavimo kamerą pripažinti klaidas bei pažadėti „nelaužyti tarybinių įstatymų.“– Gal dar galėčiau tris dienas pabūti ramiai ir pagalvoti?
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas
Sovietų Sąjungos konstitucijos 52 straipsnis skelbė, kad „SSRS piliečiams užtikrinama sąžinės laisvė, tai yra teisė išpažinti bet kokią religiją arba neišpažinti jokios“. Apie tai, kad tikintiesiems suteiktos plačios teisės, nuolat trimitavo ir sovietiniai ideologai, tačiau realybė buvo kitokia. Valdžia ramiai reagavo tik į besimeldžiančius garbaus amžiaus žmones. Bažnyčią lankantis jaunimas buvo persekiojamas, vaikų katechizavimas – uždraustas. Už maldos namų lankymą bet kuris praktikuojantis katalikas ar kitos religinės konfesijos narys rizikavo prarasti darbą, jau net nekalbant apie karjerą.
Informuoti pasaulį apie tikinčiųjų teisių pažeidimus pradėjo 1972 m. kovo mėnesį pasirodęs pogrindžio leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Per 17 leidybos metų Kronikoje buvo paskelbta informacija apie daugiau kaip 5 tūkst. tikinčiųjų teisių pažeidimo, dvasininkų persekiojimo, priverstinės vaikų ir jaunimo ateizacijos, kitų žmogaus teisių pažeidimų faktų.
Prieš tikinčiųjų diskriminavimą aktyviai kovojo 1978 m. lapkričio 13 d. kunigų A. Svarinsko, Juozo Zdebskio, Sigito Tamkevičiaus, Jono Kaunecko, Vinco Vėlavičiaus įsteigtas Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitetas, paskelbęs 53 tikinčiųjų diskriminavimo faktus atskleidusius dokumentus, adresuotus Lietuvos katalikų bažnyčios vadovybei, Sovietų Sąjungos ir Lietuvos SSR vadovybėms, Romos popiežiui, UNESCO, JAV Prezidentui, kitoms institucijoms bei politiniams veikėjams.
„Tarp mūsų nebuvo dalykinių nesutarimų. – rašė monsinjoras apie komiteto narius, – Nors buvome penkiese, bet visi vienos minties. Charakteriu skyrėmės: vienas – flegmatikas, kitas – cholerikas, bet visi gerai sutarėme.“
„Žemino TSRS tarptautinį prestižą“
„Buvau net eilę metų lageryje, buvau su kriminalistais, kurie yra užmušę bent 20 žmonių, bet nemačiau, kad jie muštų žmogų surištom rankom... O pas mus bedieviai bažnyčią surišo ir muša. Ir sako, kad tai ideologinė kova. Ne! Daiktus vadinkime savo vardais – tai ideologinis chuliganizmas, kuris tęsiasi keturis dešimtmečius Lietuvoje“. „Chuliganizmas ir girtuoklystė auga“. „Bedieviams patinka neblaivi tauta“. „Jeigu mūsų tauta bus ištisinė „trezvilka“, tai mes nieko nepadarysim... Jeigu lietuviai bus blaivūs, jie pradės galvoti ne apie rašalą, bet apie dvasines vertybes“. „Mes, kunigai, nesitrauksim ir tylėt netylėsim, nes čia paliečia patį Dievą. Ir mes jeigu Dievo neginsime, tai būsime ne tik blogi katalikai, bet būsime išdavikai“.
Tai tik kelios citatos iš kunigo A. Svarinsko 1979–1982 m. sakytų pamokslų. Bažnyčios persekiojimą, tikinčiųjų teisių varžymą, opias socialines problemas akcentavęs kunigas trečią kartą buvo suimtas 1983 m. sausio 26 d. Tiesius, kovingus jo pamokslus, dalyvavimą leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platinime, aktyvią veiklą Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitete sovietinis teismas įvertino kaip veiksmus, kuriais jis „sistemingai žodžiu ir raštu šmeižė tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, ragino prieš ją kovoti, žemino TSRS tarptautinį prestižą“.
1983 m. gegužės 6 d. paskelbtame nuosprendyje rasime ir tipišką kagėbistinę išvadą, kad „tariamas religijos, bažnyčios ir tikinčiųjų teisių gynimas teisiamajam A. Svarinskui buvo paranki priedanga savo antitarybinei veiklai, nukreiptai susilpninti Tarybų valdžią, maskuoti.“ Septyni metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant griežtojo režimo pataisos darbų lageryje su trejų metų nutrėmimu 59 metų amžiaus kunigui turėjo reikšti visišką eliminavimą iš Lietuvos gyvenimo.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ duomenimis, kreipimąsi į Lietuvos SSR prokuratūrą, kuriame buvo reikalaujama paleisti iš įkalinimo kunigą A. Svarinską, pasirašė daugiau kaip 30 tūkst. Lietuvos žmonių. Atsižvelgiant į tai, kuo rizikavo pasirašiusieji, skaičius tikrai didelis.
Nesant nusikaltimo sudėties
Kunigui kalint pataisos darbų lageryje Permės srityje Čiusove, SSRS pradėjo keistis politinis klimatas. 1988 m. Maskvoje lankęsis JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas pareikalavo SSRS vadovybės išlaisvinti kunigą A. Svarinską ir kelis kitus politinius kalinius. Prezidentas R. Reiganas vėliau susitikęs su monsinjoru, jam papasakojo, kad Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas į jo reikalavimą atsakė „Чёрт с ним, пусть едет“ (lietuviškai „Velnias nematė, tegul važiuoja“).
1988 m. liepos mėn. kunigas A. Svarinskas buvo paleistas iš lagerio, tačiau jam nurodyta išvažiuoti gyventi į Vakarų Vokietiją. Į Lietuvą jis grįžo tik atkūrus Nepriklausomybę.
Vykstant pertvarkai, keitėsi ir sovietų valdžios retorika. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1989 m. gegužės 26 d. nutarime konstatuota, kad kunigas „ne visada tinkamomis formomis ir metodais gynė krikščioniškąją ideologiją, tikinčiųjų ir kulto tarnų interesus, kovojo su ateizmu, neteisėta valstybės organų antireligine veikla, dorovinio gyvenimo negerovėmis. Šioje veikloje būta ir kai kurių perlenkimų, aštresnių pasisakymų. Tačiau jie nebuvo tiek pavojingi Tarybų valstybei, kad susilpnintų valdžią“.
Po penkerių su puse metų kalinimo sovietinis teismas nusprendė, kad kunigo A. Svarinsko veikoje, vis dėlto, nebuvo nusikaltimo sudėties ir 1983 m. gegužės 6 d. nuosprendį panaikino.
„Niekam nejaučiu pykčio“
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, kunigas A. Svarinskas sutiko kai kuriuos savo kaltintojus bei tardytojus, bendravo su jais. „Tu ant manęs nepyk, mano tokia tarnyba buvo.“ – atsiprašė daugeliui antisovietinio pasipriešinimo dalyvių kaltinimus teikęs prokuroras Jurgis Bakučionis, kunigo apibūdintas kaip „kažkada buvęs geras žmogus, bet su sąžine padaręs kompromisą“.
Būdamas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu, eidamas Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas, kunigas ne kartą susidūrė ir su savo tardytojais Egidijumi Bičkausku ir Kazimieru Motieka. „Pasisveikindavome, – prisiminė tuos susitikimus, – Ateidavo mintis – kaip būtų buvę gera, kad tie veikėjai tada būtų buvę objektyvesni, būtų leidę man ir daugeliui kitų nekliudomai žadinti Tautą, jos veidas šiandien būtų kitoks. Niekam nejaučiu pykčio. Priešingai, kaip paklydusiems broliams linkiu susimąstyti ir atlikti atgailą.“
Amžinas kovotojas
„Pažiūri, pasiklausai ir supranti, kad būtent tokie dvasininkai viduramžiais degino ant laužų „raganas“, laisvamanius ir eretikus“. „Nueičiau į bažnyčią, bet kai pamatai tokius kunigus, apima siaubas ir norisi kuo didesniu lanku ją apeiti“. „Gal ir teisūs buvo sovietiniai ideologai, juos vadindami religiniais ekstremistais“. „Ačiū Dievui, kad šiandien tokių baisių kunigų nebėra“. Tai tik nedidelė dalis monsinjorui adresuotų replikų, kurios skriedavo jo adresu iš įvairaus amžiaus žmonių. Nenuostabu, kad kunigui pranešus apie savo vizitą į Lietuvos ypatingojo archyvo skaityklą, darbuotojai iš anksto nuogąstavo dėl galimo konflikto, tačiau išvydo šviesią šypseną ir buvo švelniai pavadinti „archyvų bitelėmis“.
Gal ir šiek tiek teisūs teigiantys, kad didelei daliai aktyvių antisovietinio pasipriešinimo dalyvių svarbiausia buvo pati kova ir labiau rūpėjo kovos procesas negu rezultatas. Didelė dvasios energija, kompromisų nepripažinimas, principingumas neleido nurimti, todėl Lietuvai tapus nepriklausoma, jie nesiliovė kovoti bei protestuoti. Juolab, kad užteko trūkumų ir piktžaizdžių.
Nors ir nepasirinko kariškio kelio, monsinjoras buvo ne tik dvasininku, bet ir kovotoju. O jeigu pomirtinis gyvenimas yra, tai gali būti, jog tame gyvenime jis visą amžinybę kovos už tai, kad į rojų patektų tik tie, kurie yra tikrai to verti, protestuos, kad įleidžiama per daug nuodėmingų, menkai tikėjusių, retai besimeldusių, piktinsis, kad jaunesni angelai gieda per daug šiuolaikiškai. Nepamiršdamas šauniai pašmaikštauti ir nepripažindamas jokių autoritetų, išskyrus Viešpatį Dievą.
Juokai juokais, tačiau už mūsų šiandien turimą laisvę pirmiausiai turime dėkoti nuoširdžiai tikėjusiems, nepalaužiamiems, kompromisų nepripažinusiems kovotojams. Tarp jų ir monsinjorui Alfonsui Svarinskui, kurį kagėbistai taikliai pavadino „Nepataisomuoju“.
Šaltinių ir literatūros sąrašas:
Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap, 58, b. 17697/3, 44611/3, P-14241; ap. 61, kartoteka 20, kortelė 33969; ap. B/n-3, b. 1073; f. K-6, ap. 1, b. 5825.
Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 1 dalis, Vilnius, 2014.
Nepataisomasis. Monsinjoro Alfonso Svarinsko atsiminimai. 2 dalis, Vilnius, 2018.
