Įsimintinu 1991 m. sausio dienų laisvės siekio proveržiu sužavėjome pasaulį. Beginkliai žmonės savo dvasine stiprybe laimėjo istorinį mūšį prieš brutalią tankų ir automatų okupacinę jėgą. Įrodėme filosofo Antano Maceinos prieš pusamžį išsakytą teiginį apie dvasinių jėgų pranašumą prieš materialiąsias. Šis vienybe paremtas Laisvės žygio tautos polėkis 1991 m. sausio 13-ąją padėjo laimėti lemiamą mūšį su okupantu.
1988 m. birželį susikūręs Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis išvedė Lietuvą į Europos politikos avansceną. 1989 m. pabaigoje Lietuvos komunistų partijos (LKP) atsiskyrimas nuo Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP), Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimas 1990 m. kovo 11 d., jos gynyba 1991 m. sausį laikytini reikšmingiausiais lietuvių kovos už laisvę įvykiais. Tuo laikotarpiu Lietuva buvo įvykių visoje SSRS katalizatorius. 1991 m. rugpjūtį gindami prezidentūrą Maskvoje rusai panaudojo lietuvių taktiką ginant Parlamentą. Vaidmuo griaunant SSRS yra didžiausias lietuvių tautos įnašas į XX a. Europos istoriją.
Teisininkas prof. Dainius Žalimas neabejoja, kad svarbiausias Lietuvos pasiekimas nuo nepasisekusio SSRS mėginimo sunaikinti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę 1991 m. sausį buvo taikiomis priemonėmis pavykęs sovietų agresijos sustabdymas. Todėl tų metų sausio įvykiai gretintini su tokiais istoriniais įvykiais kaip „Solidarumo“ įkūrimas Lenkijoje ir Berlyno sienos griuvimas Vokietijoje, nulėmę „soclagerio“ žlugimą.
Aplinkybės, vedusios link Sausio 13-osios
1990 m. vasario 24 d. įvyko pirmieji laisvi rinkimai sovietų okupacijos laikotarpiu, kuriuos laimėjo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, deklaravęs siekį atkurti Lietuvos Nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. ji buvo deklaruota viešai. Nuo to momento vienintelė Lietuvoje tebefunkcionuojanti SSRS institucija buvo neteisėtai dislokuotos karinės pajėgos.
Išvakarės
Vykdant SSRS Prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymą dėl jaunuolių šaukimo į SSRS kariuomenę vykdymo užtikrinimo, Pabaltijo karinės apygardos vadas Fiodoras Kuzminas 1991 m. sausio 7 d. Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui telefonu pranešė, kad SSRS gynybos ministro Dmitrijaus Jazovo įsakymu Lietuvoje pradedamas priverstinis jaunuolių ėmimas į SSRS kariuomenę ir bus panaudota speciali parašiutininkų divizija. 1991 m. sausio 8 d. prasidėjo papildomos Sovietų Sąjungos ginkluotojų pajėgų įvedimas į Lietuvą. Vilniaus Šiaurės miestelio karinė įgula buvo sustiprinta apie 100 karinių mašinų ir šarvuočių. Per dieną į Šiaulių karinį oro uostą nusileido per 30 Sovietų Sąjungos karinių lėktuvų, atgabenusių SSRS desantinių dalinių karius, o Vilniaus oro uoste 1991 m. sausio 9 d. nusileido pirmasis SSRS armijos lėktuvas IL-76, atgabenęs Pskovo divizijos desantininkus ir grupę aukštų sovietinės armijos kariškių.
Nuo pat 1991 m. sausio mėnesio pradžios prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir kitų strateginių pastatų budėjo žmonės iš visos Lietuvos, saugodami svarbiausius pastatus nuo sovietinių karių galimų bandymų juos užgrobti. 1991 m. sausio 10 d. sudarytas sąrašas, kuriame nurodyta, kokių Vilniaus rajonų ar Lietuvos miestų žmonės budės prie Lietuvos Parlamento artimiausiomis dienomis. Nuo sausio 11–12 d. iš įvairiausių Lietuvos vietų saugoti Parlamento ir kitų svarbių pastatų pradėjo vykti patriotiškai nusiteikę piliečiai, šeimos, susiorganizavę gamyklų ir fabrikų, kolūkių ir tarybinių ūkių darbuotojai, įmonių ir organizacijų kolektyvai, universitetų studentai.
1991 m. sausio 8 d. „Jedinstvos“ organizacija kartu su LKP, ir kartu su karinėmis pajėgomis surengė „darbo žmonių“ mitingą, reikalaujantį paleisti Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Parlamento rūmai buvo apginti. Nepavykus „liaudies revoliucijai“, SSRS ėmė atvirai naudoti karinę jėgą. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba buvo šantažuojama LKP (SSKP) ir paties SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo ultimatumais atkurti „konstitucinę“ tvarką. „Nacionalinis gelbėjimo komitetas“ ėmėsi įvedinėti prezidentinį valdymą: sausio 11 d. užėmė Krašto apsaugos departamento pastatus ir Spaudos rūmus, Vilniaus geležinkelio stotį. Sausio 12 d. vakare buvo pateiktas ultimatumas nedelsiant nutraukti Lietuvos radijo ir televizijos transliacijas, netrukus nuspręsta perimti radijo ir televizijos kontrolę. 1991 m. sausio 13 d. tęsė pradėtą ginkluotą puolimą prieš Lietuvą. Šiek tiek po vidurnakčio sovietų kariai, panaudodami karinę techniką ir ginklus, užgrobė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrio bazę, apie 30 buvusių Lietuvos milicininkų perėjo į priešo pusę.
Tą pačią sausio 13 d. naktį, sovietų armijos tankai, šarvuočiai ir ginkluoti kariškiai, panaudodami šaunamuosius ginklus, Vilniuje šturmavo Televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, kuriuos nuo užgrobimo saugojo civiliai Lietuvos žmonės. Šios kruvinosios akcijos metu žuvo 13 civilių gyventojų, apie 1000 buvo sužeisti. Tragiškai žuvo: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vidas Maciulevičius, Vytautas Koncevičius (nuo šautinių žaizdų mirė 1991 m. vasario 18 d.). Sovietų armijai šturmuojant Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, kulka į nugarą savųjų buvo nušautas SSRS desantininkas Viktoras Šackichas. Kolaborantų įsteigtas „Lietuvos TSR radijo ir televizijos komitetas“ ėmėsi šmeižikiškos propagandos prieš Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatus, Nepriklausomybę rėmusius ir gynusius žmones.
Poveikis
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. vasario 9 d. surengė piliečių apklausą, ar jie pritaria Lietuvos Respublikos Konstitucijos principui, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika. 84,52 proc. apklaustųjų pasisakė teigiamai. Vasario 11 d. Lietuvos Nepriklausomybę pripažino Islandija. Savo ruožtu konsolidavosi demokratinė Rusija, kuri liepos 29 d. pripažino Lietuvos valstybės suverenitetą.
Parodos partneriai:
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka;
Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija;
Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
Už specialiai šiai parodai parašytus atsiminimus, įžvalgas, pasidalintas fotografijas ir suteiktą įvairiapusišką pagalbą dėkojame:
Kovo 11-osios Akto signatarams Audriui Butkevičiui ir Irenai Andrukaitienei, 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalyvei Loretai Tručiliauskaitei-Šlekienei, bibliotekininkei Janinai Stankevičienei, Dimisijos majorui Vytautui Vaclovui Geštautui, VU socialinių mokslų docentui daktarui Rolandui Tučui, Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui, buvusiam Lietuvos šaulių sąjungos valdybos pirmininkui, pirmajam Lietuvos šaulių sąjungos vadui Gediminui Jankui, fotomenininkams Viliui Jasinevičiui, Valentinui Juraičiui, Virginijui Jociui.
