Kiekvienais metais, minint sausio 13-osios įvykius, norom nenorom viskas sugrįžta. Jausmas toks, lyg naujais potėpiais per laiko prizmę pieštum tą patį paveikslą. Tai skaudi ir didelė visom prasmėm patirtis.

Su Loreta Asanavičiūte buvom draugės. Dirbom vienoje įmonėje „Dovana“, dainavom tos įmonės etnografiniame ansamblyje. Įmonė buvo įsikūrusi netoli Televizijos bokšto. Prasidėjus budėjimams prie strateginių objektų, jau sausio 12-ąją su kitais bendradarbiais išėjau prie bokšto. Žmonės rinkosi iš visų Lietuvos rajonų. Pavakare dar nuėjau į paštą paskambinti savo mamai į Pasvalį. Pažadėjau būti atsargi, nuraminau mamą, nes ji žinojo, kad Vilnius pilnas sovietų kareivių.

Vėl grįžau prie bokšto, žmonių buvo kiek mažiau. Tada ir sutikau savo draugę Loretą. Ji su mama ir sese būdėjo prie laužo. Taip iki vėlyvo vakaro. Susitarėm susitikti kitą rytą sutartoje vietoje. Grįžau į savo kambarėlį pavargusi ir nerimąstinga, mat prie bokšto buvo nedaug žmonių. Atsiguliau net nenusirengusi, pasidėjus kailinukus šalia ir vis klausiau radijo. Tada labai įstrigo atlikėjo V. Kernagio kreipimasis į jaunimą. Jis ragino muzikuojančius atsinešti savo instrumentus, dainuojančius atlikėjus palaikyti ir padrąsinti budėtojus.

Kadangi mokėjau groti kanklėmis, nutariau jas pasiimti. Bus smagiau. Kitą rytą apsitaisiusi šiltai ir švariai, užsidėjusi ant peties kankles, – kišenėje tik piniginė ir raktai, – išėjau į budėjimą. Ryžtas, nerimas, tikėjimas, vienybė – tokie jausmai vedė į priekį.

Žmonių jau buvo daug, bokšto prieigose rikiavosi autobusai, lengvieji automobiliai, net sunkvežimiai. Kūrenosi laužai, maisto buvo užtektinai: arbata, kava, košės, blynai, sumuštiniai, sausainiai. Žmonės dalinosi viskuo ir atmosfera buvo nepakartojama. Sutikau savo draugę. Vaikštinėjome, dainavome, net šokome, prisijungdamos tai prie vieno ar kito jaunimo būrelio. Taip visą dieną. Pavakare Loreta pakvietė į savo namus pailsėti, pavalgyti. Kiek numigusios, vėl susiruošėme prie bokšto. Išėjom dviese, jos mama ir sesė liko namie. Savo kankles palikau jos namuose. Ir vėl budėjimas, tik iš Loretos vis jaučiau nerimą... Dar nuėjom į gretimą mokyklą paskambinti jos mamai, kur galėtume susitikti. Tai buvo Loretos paskutinis pokalbis su artimaisiais... Grįžom prie bokšto. Artėjant vidurnakčiui, išgirdom per radiją, kad tankai važiuoja link Radijo ir televizijos komiteto bei bokšto. Žmonės pradėjo rinktis labai greitai iš aplinkinių namų. Kaip skruzdės bėga į savo skruzdėlyną namo, taip žmonės rikiavosi aplink bokštą, kaip prie savo namų. Ginti, nepasiduoti, viskam pasiryžę. Pasigirdo pirmieji šūviai, dundesys. Atsistojome prie pat stiklinių bokšto sienų, prieš mus 10–12 eilių žmonių grandinė. Bandom skanduoti „Lietuva“, „Laisvė“. Prasidėjo baisūs šaudymai, tamsoje matėsi bėgiojančios raudonos šviesos (kulkos), dūmų paketai, kurtinančios pabūklų salvės. Loreta kiek išsigando, bet aš ją raminau, liepiau melstis. Sakiau, kad mūsų daug ir jie mūsų nepalies. O šventas naivume... Pradėjo byrėti bokšto viršutinių aukštų stiklai ir mes atsitraukėme, kad jie nesužalotų. Prisijungėme prie gyvos žmonių grandinės. Kaip silkės bačkoje, stovėjom susispaudę, su Loreta laikėmės už rankų. Skandavom „Lietuva“, „Gėda“, „Fašistai“. Aplink šaudo, dūmai, žmonių riksmai, bet žmonės stovi. Niekada nepamiršiu to jausmo – begalinio vidinio pasipriešinimo tam, kas vyksta. Argi taip galima prieš beginklius žmones?

Tada minioje kažkas suriko: „Traukiamės, važiuoja tankas!“ Mes pradėjom iš lėto judėti. Ėjau atbula, mano kojos susipynė, už kažko užkliuvo. Aš kritau ant nugaros, dar spėjau surikti Loretai, kad duotų ranką. Mūsų rankos išsiskyrė... Daugiau aš jos nebemačiau... Aš bandau šliaužti, bet kojos neleidžia. Kažkas užgriūvo ant manęs, nesupratau ar vyras, ar moteris. Tada ir pamačiau prieš pat akis tanko vamzdį ir vikšrus. Jis iš lėto važiavo. Bandžiau pajudėti, bet negalėjau, nes pajutau, kaip vikšrai prispaudžia kojas. Pradėjau klykti iš siaubo ir skausmo, iš negalėjimo nieko padaryti. Akimirką pagalvojau, kad tai jau viskas, bet aš žinau už ką. Sąmonės nepraradau ir tik rėkiau. Tada tankas sustojo. Mačiau, kaip žmonės bando stumti tanką, kažką rodo, mojuoja. Girdžiu tik savo pačios klyksmą. Tada tankas pajudėjo atgal. Vienoje kojoje pajutau traškesį, kartu ir atlaisvėjimą. Kažkas mane staigiai patraukia už pečių ir tempia tolyn nuo tanko. Koks palengvėjimas – aš gyva.  Tik visiškai nejaučiu kojų, lyg manęs nebūtų iki pusės. O kur mano draugė? Aplink šaudo, žmonės šaukia, blaškosi. Nematau Loretos. Akimirkai viskas išplaukia...

Kažkas mane pakelia nuo žemės ir neša nuo bokšto tolyn. Kažkokiu būdu prakiša pro metalinės tvoros tarpą ir stačiu šlaitu nuneša kur saugiau. Keista, bet visiškai nejaučiu skausmo, tik drebu. Vienas mane nešęs žmogus išeina ieškoti pagalbos, kitas pasilieka su manim. Jis laiko mano galvą ir ramina mane: „Pakentėk, sesute“. Greitosios medicinos pagalbos mašinos visos užimtos. Tada kažkokia šeima pasisiūlo mane nuvežti į ligoninę savo automobiliu. Mane įkelia į mašiną ir veža į ligoninę. Žmonės geri, jie mane ramina, moteris laiko už rankos, klausinėja, ar man labai skauda. Aš bandau paliesti savo kojas, bet ranka atsimuša į bejausmę erdvę. Man baisu – aš nebeturiu kojų! Ir vis galvoju – o kaip mano draugė Loreta? Nieko nežinau... Ligoninėje mane paguldo ant grindų, galva tarpduryje. Pilna sužeistųjų, gydytojai ir seselės nespėja apžiūrėti. Pagaliau prieina, klausinėja, pasakoju, kas atsitiko, kaip sužeidė. Tada ir pajuntu savo kojų pirštus, ima begaliniai skaudėti. Čia pat nurengia, nuplešia kelnes, lyg ir gėda, prie tiek žmonių, bet nebesvarbu. Matau tik kruviną koją ir baisią kažkokią skylę joje. Nuveža į vyrų palatą, suleidžia nuskausminamųjų... Po valandos mane jau operuoja. Gydytojas, mane operavęs tą naktį, pats atėjo su lazda pasiramsčiuodamas.

Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas: atviras dešinės kojos šlaunikaulio lūžis, plėštinė žaizda ties čiurna, abiejų kojų raumenų vidinis „sumaitojimas“. Tai pagydoma, o kaip sielos žaizdos?

Apie mano draugės Loretos Asanavičiūtės žūtį man pasakė po dviejų savaičių. Toks buvo gydytojų sprendimas.

Ilgas, skausmingas gydymas, dar dvi operacijos. Buvau jauna – ištvėriau daug, neturėjau teisės pasiduoti. Išslaugė artimųjų ir draugų nuoširdi pagalba, dėmesys. Esu dėkinga begaliai žmonių.

Didžiuojuosi Lietuva, jos žmonėmis. Tą lemtingąjį sausį buvome vieningi, tvirti, viskam pasiryžę. Vardan tos, Lietuvos!

Vilnius, 2020 m. spalio 27 d.

1. Šį Loretos portretą 1990 metais nupaišė dailininkas Jonas Tiknius.
2. Prie Vilniaus televizijos bokšto Loreta nešėsi ir kankles, kad dainomis palaikytų susirinkusių žmonių dvasią. 1991 m.
3. Loreta prie Vilniaus šv. Jokūbo ligoninės, kur praleido tris mėnesius ir išgyveno daugybę operacijų. 1991 m. gegužės 8 d.
4. Loreta su gyjančia koja ir gera nuotaika. 1991 m. birželio 14 d.
5. Su likimo drauge Angele Pladyte, kuri taip pat budėjo prie Televizijos bokšto ir patyrė sunkius sužalojimus, tankui užvažiavus ant pargriuvusių žmonių, kurių tarpe buvo ir Loreta. 1991 m. liepos 12 d.
6. Sausio 13-osios gynėjų priėmimas Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Antra iš dešinės – Loreta Šlekienė. 2001 m. sausio 13 d. Fotografijos autorė – Džoja Gunda Barysaitė.

Portretas ir fotografijos – iš asmeninio Loretos Tručiliauskaitės-Šlekienės archyvo.

1. Prie savo draugės Loretos Asanavičiūtės amžino poilsio vietos Vilniaus Antakalnio kapinėse. 1991 m. Fotografijos autorius – Vaclovas Kriščiūnas.
2. Dviejų susigiminiavusių miestų organizacijos Madison-Vilnius Sister Cities prie JAV Viskonsino universiteto pirmininko Džeimso T. Saikso laiškas-padėka Loretai Tručiliauskaitei-Šlekienei. 1991 m. gegužės 15 d.
3. Loretos draugių Rūtos ir Dalios laiškas. 1991 m.
4. Apdovanojimo Sausio 13-osios atminimo medaliu liudijimas. 1992 m. sausio 9 d.
5. Pasvalio Petro Vileišio vidurinės mokyklos mokytojų telegrama. 1992 m. sausio 10 d.
6. Loreta su Sausio 13-osios gynėjais prie Vilniaus televizijos bokšto maketo. Apie 2012 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.

Prisiminkime XX a. paskutinio dešimtmečio pradžią. 1990 metų kovo 11-ąją dieną buvo atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.
„Patys svarbiausi dalykai paprasti, dažniausiai apibūdinami vienu žodžiu: laisvė, teisingumas, garbė, pareiga, viltis, gailestingumas.“

Vinstonas Čerčilis

Deja, jau 1991 m. sausio 13-osios tragiški įvykiai įrašyti į naujųjų laikų istoriją kaip svetimos valstybės kariuomenės tankų dalinio ginkluotės panaudojimas prieš beginklius žmones, atėmęs gyvybes, padaręs sužalojimų, atnešęs didelių materialinių ir moralinių nuostolių.

To meto žmonių, susirinkusių iš visos šalies saugoti ir budėti prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos bokšto, emocijos ir prisiminimai turi savo originalią ir amžiną gyvastį, įlydytą iki gyvenimo pabaigos...

Prieš tris dešimtmečius Sausio 13-ąją menantys barikadų fragmentai, daiktai tapo atminimo paminklais, eksponatais, video ir foto medžiaga, dokumentai, knygos leidžia susipažinti jaunimui, kuris užaugo ir auga. Antakalnio kapinėse ilsisi mūsų žuvusieji, kurių kapus lanko artimieji, dėkingi tautiečiai ir pasaulio šalių garbieji svečiai. Prie didvyrių kapų tėveliai atveda savo mažus vaikučius su gėlyte rankytėje.

Buvau daugelio Sausio įvykių liudininke, sugėrusi neįkainojamos patirties ir to laikmečio energijos. Dirbau parodų rengėja Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kurioje laikiausi išsamių ir turiningų parodų statuso. Medžiaga buvo renkama iš archyvų, bibliotekų, asmeninių fondų. 1991 m. sausio 13-osios tema mano širdyje ir darbuose gyva ir dabar. Likimas lėmė atsakingai dalyvauti, rengiant parodas vienerių (1992), dviejų (1993), penkerių (1996), dešimties (2001), penkiolikos (2006) ir dvidešimties (2011) metų paminėjimo sukaktims. 2011 m. parengiau dvi parodas: virtualią ir stacionarią, kuriose buvo fotografo Gintauto Gineičio eksponatai, Nacionalinės bibliotekos darbuotojų prisiminimai.

Įsimintini Nacionalinės bibliotekos dailininko Jokūbo Zovės kaligrafijos darbai, parodų plakatai Lietuvos Nepriklausomybės tema, didelis fotografo Viliaus Jasinevičiaus indėlis į atminties klodus. Tūkstančiai bibliotekos lankytojų apžiūrėjo šias parodas, važiavo ekskursijos iš įvairių Lietuvos vietovių, mokyklų. Parodų pristatymuose dalyvavo žuvusiųjų šeimų nariai, nukentėjusieji 1991 metų sausio 13-osios įvykių metu.

Ne tik bibliotekos darbuotojai, bet ir pats pastatas buvo gyvybiškai svarbus Lietuvos Nepriklausomybės saugotojams. Kardiochirurgė Ona Barysaitė (1937–2011) pirmajame bibliotekos aukšte įkūrė mobilią kliniką su reikalinga tvarsliava ir medikamentais, individualiu elektros generatoriumi. Tuoj pat pradėjo budėjimą medikų grupė. Tobulinant klinikos įrengimą, išmaniai dirbo chirurgas, dimisijos kapitonas Juozas Blonskis.

Istoriškai Nacionalinė biblioteka, ypač jos laiptai, tapo trumpo poilsio vieta budėjusiems prie Aukščiausiosios Tarybos laužų, bibliotekininkai virė jiems arbatą, ruošė sumuštinius. Bibliotekoje ypatingu greičiu buvo išmontuojamos 1918 m. Nepriklausomybės Aktos signataro Jono Vileišio ir kalbininko Jono Jablonskio parengtos jubiliejinės parodos. Jos sausio pradžioje buvo iškilmingai atidarytos. Didžiulius bibliotekos langus apklijavome sukarpyto popieriaus juostomis. Nuo to laiko labai išsigrynino bendradarbių santykiai, ryšys su skaitytojais.

Visą mano gyvenimą kamuoja klausimas, kodėl pačios žinomiausios fotografijos, dedamos į viešas vietas, knygas – be pavardžių. Kai kada pavykdavo išprašyti, kad po antro leidimo fotografija būtų dešimt kartų patikrinta ir nustatyta pavardė. Parodų rengėjai turi begalo plačią pažįstamų žmonių aplinką.

Dėkinga savo Pasvalio kraštiečių asociacijos Valdybos nariams LRT žurnalistui Antanui Šimkūnui už knygą „Kalbėsime, kol gyvi“ (2001) ir metodinę pagalbą, Loretai Šlekienei, iškentusiai rimtus sužalojimus ir operacijas bei ją globojusiai daktarei G. Jusaitienei.

Būkime drasūs, kalbėkime, kol gyvi!

Vilnius, 2020 m. lapkričio 3 d.

1. Janina Stankevičienė parodos atidarymo Nacionalinėje bibliotekoje metu. 2002 m. kovo 7 d.
2–5. Viliaus Jasinevičiaus fotoparodos „1991 m. sausis Lietuvos širdyje“ Nacionalinėje bibliotekoje akimirkos. 2001 m. sausio 13 d.

Fotografijos – iš asmeninio Janinos Stankevičienės archyvo.
Fotografijų autorius – Vilius Jasinevičius.

1. Kas Jus paskatino stoti į Lietuvos šaulių gretas?

Tėtis. Prisimenu jį su gražia šauliška uniforma ir jo pasakojimus apie laisvą Lietuvą. 1989 m. įstojau į šaulių gretas.

2. Kokiomis aplinkybėmis ir kur davėte priesaiką?

Ginti parlamentą atvykau 1991 m. sausio 8 d., kai jį atakavo „jedinstvininkai“. 1991 m. sausio 11 d. parlamente prisiekiau kario priesaiką. Priesaikai vadovavo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas prof. V. Landsbergis.

3. Kokios funkcijos įėjo į Jūsų pareigas?

Aukščiausiojoje Taryboje vadovavau Vilniaus šauliams.

4. Kokius objektus saugojote?

Saugojome savivaldybės pastatą Gedimino pr. Nr. 9, Gedimino pilį ir Katedros aikštėje badaujančius P. Ciziką ir V. Milvydą.

5. Kaip buvote pagerbtas valdžios, apgynus Nepriklausomybę?

Apdovanotas Parlamento gynėjo garbės ženklu, Sausio 13-osios atminimo medaliu, Lietuvos šaulių sąjungos žvaigždės medaliu, I laipsnio medaliu „Už nuopelnus Vilniui ir tautai“.

6. Ar dar esate Lietuvos kariuomenės struktūrų gretose?

Taip. Priklausau Lietuvos šaulių sąjungai, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungai, Nepriklausomybės gynėjų sąjungai, Atsargos karininkų sąjungai.

7. Ką Jums reiškia Sausio 13-oji?

Laisvą Lietuvą!


Vilnius, 2020 m. gruodžio 29 d.

1. Vytautas Vaclovas Geštautas (viduryje) iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo LR Seime metu. 2014 m. sausio 13 d.
2. 1991 m. gruodžio 30 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre suteikti pirmieji Lietuvos karininkų laipsniai. Iš kairės: Sigitas Vaitulionis, Albinas Palevičius, Vytautas Vaclovas Geštautas, Antanas Sirtautas ir Eugenijus Martinkus. Visi – Lietuvos šaulių sąjungos nariai. A. Sirtautas tarnavo „Geležiniame vilke“, o likusieji – Savanoriškojoje krašto apsaugos tarnyboje.

Fotografijos – iš asmeninio Vytauto Vaclovo Geštauto archyvo.
Fotografijų autorius – Alfredas Pliadis.

Kas Jus paskatino stoti į Lietuvos savanorių gretas?

Pirmiausia, be abejo, tai kaip ir daugumai to meto Lietuvos žmonių būdingas stiprus patriotinis nusiteikimas. Taip pat aktyvi veikla Sąjūdžio gretose. Atgimimo metu ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metais buvau labai susidomėjęs to meto įvykiais, jaunatviškai aktyvus studentas, todėl aktyviai į juos įsitraukiau. Dar nespėjus įsibėgėti Atgimimui, 1988 m. įsitraukiau į „Talkos“ klubo veiklą (to meto paveldosaugos problemų viešinimas, Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos archeologiniai tyrimai), tad teko bendrauti su šio klubo veikloje taip pat dalyvavusiais prof. Vytautu Landsbergiu, Romualdu Ozolu ir kt. vėliau įsikūrusio Sąjūdžio lyderiais. Šis kontekstas lėmė, kad gana anksti (dar 1988 m. vasarą) įsitraukiau ir į Sąjūdžio veiklą (Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Sąjūdžio grupė ir t.t.). Mano, kaip studento, veiklos sritis buvo mūsų fakulteto studentų – Sąjūdžio žaliaraiščių veiklos kuravimas (buvau paskirtas žaliaraiščių dešimtininku). Mūsų fakultetas buvo M. K. Čiurlionio gatvėje, greta Vingio parko, tad man ir mano grupės žaliaraiščiams (taip pat mūsų fakulteto studentams) teko ne kartą dalyvauti prižiūrint tvarką Vingio parke ir kitur vykusių Sąjūdžio renginių (mitingų ir kt.) metu.

Kartu su kitais aktyvesniais studentais dar 1988 m. rudenį vykome į savo gimtines (Vaškai (Pasvalio r. sav.), Viešvilė (Jurbarko r. sav.), Gelažiai (Panevėžio r. sav.), Rimšė (Ignalinos r. sav.) ir organizavome susitikimus su vietos gyventojais. Pvz., įdomu tai, kad tokių kelionių pasekoje Sąjūdžio iniciatyvinė grupė mano tėviškėje Vaškuose įsikūrė anksčiau, nei savivaldybės centre – Pasvalyje. Per Atgimimo laikų rinkimus vykome į agitacines keliones į Ignalinos kraštą (už Sąjūdžio kandidatą, mūsų fakulteto prof. Č. Kudabą). Buvo labai svarbus ir jaunatviškas užsidegimas kovoti ir panašiai mąstančių žmonių aplinka – tuo metu gyvenau universiteto studentų bendrabutyje, tad nuolatos buvau patriotiškai nusiteikusių bendraminčių būryje. Tam kažkiek įtakos turėjo ir vaikystės prisiminimai – mano seneliai iš mamos pusės buvo Lietuvos partizanų globėjai, senelis visuomet turėjo neigiamą nusiteikimą prieš SSRS. Tik gaila, kad jis sunkiai sirgo ir anksti mirė, tad mažai teko su juo bendrauti.

Tokia Atgimimo laikotarpio veikla, nusiteikimas ir aplinka lėmė, kad anksti susibūrėme į patriotiškai nusiteikusių aktyvių jaunų žmonių grupę – pradžioje buvome Sąjūdžio žaliaraiščiais, o po Sausio 13 d. įvykių nusprendėme suformuoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) studentų savanorių karinę formuotę. Svajojome apie kuopą, tačiau suformuoti pavyko tik maždaug 35 studentų-savanorių būrį (SKAT Vilniaus rinktinės Vilniaus kuopos sudėtyje), iš kurių aktyviais savanoriais buvo tik maždaug 15–20 žmonių. Aš tapau šio būrio vadu.

Kokiomis aplinkybėmis ir kur davėte priesaiką?

Priesaiką daviau 1991 m. kovo 11 d., karinės rikiuotės Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1-ųjų metinių proga Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje.

Kokia buvo VU studentų savanorių būrio struktūra ir veikla? Kokius objektus Jūs daugiausiai saugojote? Kokios funkcijos įėjo į Jūsų pareigas?

Dauguma būrio narių – M. K. Čiurlionio gatvės bendrabučiuose gyvenę VU Gamtos mokslų fakulteto studentai, iš kurių dauguma – geologai, mažesnioji dalis – geografai ir biologai. Iš kitų fakultetų turėjome tik 1 mediką ir 1 istoriką, taip pat būrio veikloje dalyvavo ir pora ne studentų (vėliau Lietuvos kariuomenės karininku tapęs Simas Baskas bei mano brolis, taip pat vėliau tarnavęs Lietuvos karinėse struktūrose – Vitoldas Tučas). Kadangi palaikiau glaudžius ryšius su įvairiomis to meto visuomeninėmis, taip pat jaunimo organizacijomis, karts nuo karto į pagalbą pasitelkdavome ir būriui nepriklausiusius asmenis (pvz., iš Gediminaičių jaunimo organizacijos). Taigi, dėl prastų ryšių su kitų VU fakultetų studentais bei „studentiškai chaotiško“ gyvenimo būdo, būrio „išauginti“ iki kuopos nepavyko. Maksimalus skaičius buvo pasiektas 1991 m. kovo mėn., o 1991 m. rudenį, išnykus akivaizdžiai grėsmei, būrys „susitraukė“ iki keliolikos savanorių. Tad paradoksas – kai SKAT struktūros sparčiai plėtėsi ir pildėsi naujais savanoriais (pvz., vietoj vienos Vilniaus kuopos atsirado keleta), VU savanorių būrys sunyko. Būrio vadas buvau aš, mano pavaduotojas ir pirmos grandies vadas – Vytautas Račkauskas (vėliau – Lietuvos kariuomenės leitenantas), antros grandies vadas – Sergej Jeriomenko, trečios grandies vadas – Vidas Mikulėnas.

Dar būnant Sąjūdžio žaliaraiščiu, kartu su kitais fakulteto studentais 1988–1990 m. teko budėti įvairiuose Sąjūdžio renginiuose. Pamenu, juose budėjome dar prieš 1991 m. sausio 13 d. įvykius (1990 m. metų pabaiga). 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, mūsų (žaliaraiščių studentų grupės) veikla prasiplėtė – dar kaip neformali (t.y., nepriklausanti jokioms to meto „jėgos“ struktūroms) patriotiškai nusiteikusių žaliaraiščių grupė dalyvaudavome saugant įvairius strateginius objektus (dažniausiai – Spaudos rūmus).

Po sausio 13 d. įvykių ir aš, ir visi aplinkiniai buvome sukrėsti tokio sovietų brutalumo ir fakto, kad žuvo Lietuvos žmonės. Bendrabutyje gyvenančių jaunų žmonių tarpe (pirmiausia – mūsų žaliaraiščių grupėje) kilo didžiulis noras kovoti. Tuomet kūrėme galbūt naivius karinio pasipriešinimo planus, diskutuodami, ar okupacijos atveju kovoti eisime į miškus, ar pasirinksime sau labiau įprastą aplinką – miestus. Net neabejoju, kad taip ir būtų nutikę. Tačiau, laimei, to neprireikė. Po Sausio 13 d. įvykių susirinkę žalairaiščių grupės nariai, nutarėme užmegzti kontaktus su tuo metu besiformuojančia Savanoriškąja krašto apsaugos tarnyba (SKAT). Tai ir padarėme. Dar 1991 m. sausio ar jau vasario mėn. ryšiai buvo užmegzti – aš nuvykau į tuometinę SKAT būstinę Jogailos gatvėje ir susitikęs su SKAT lyderiais (berods, Vilniaus rinktinės vadu R. Katinu), susitariau dėl Vilniaus universiteto studentų karinio dalinio sukūrimo. Svajonėse buvo kuopa (ar net dar stambesnė struktūra), tačiau suformuoti pavyko tik maždaug 35 studentų-savanorių būrį, iš kurių aktyviais savanoriais buvo tik maždaug 15–20 žmonių. Sutarėme, kad būrys bus SKAT Vilniaus kuopos (vadas – Jurgis Dapšys, Vilniaus rinktinės vadas – Romualdas Katinas) sudėtyje. Kadangi buvau aktyvus studentų savanorių grupės narys, taip pat žaliaraiščių dešimtininkas bei turėjau tarnybos sovietų kariuomenėje patirties (paimtas iš pirmo kurso 1985 m., tarnavau du metus iki 1987 m. Rytų Vokietijoje, grįžau seržantu), buvau paskirtas šio būrio vadu ir jam vadovavau beveik pusantrų metų (nuo 1991 m. vasario mėn – iki 1992 m. birželio mėn.).

1991 m. vasario mėn. suformavus SKAT Vilniaus universiteto studentų savanorių būrį – toliau saugojome strateginius objektus. Vykdžiau įvairius SKAT vadovybės nurodymus. Mano būriui buvo patikėta 1991 m. kovo 17 d. SSRS organizuoto neteisėto referendumo „Dėl SSRS išsaugojimo“ priežiūra (būriui buvo priskirta dviejų SSRS lojalistams priklausiusių pastatų stebėjimas). Mūsų būrio savanoriai (į pagalbą pasitelkę kelis Gediminaičių organizacijos narius) slapta stebėjo tuomet SSRS lojalistams priklausiusius du pastatus: Sierakausko g. 24/8 (dab. Vokietijos ambasada) ir Švitrigailos g. 4 (dab. VDU Švietimo akademijos (buvusio LEU) bendrabutis), kuriuose vyko balsavimai. Fiksavome apytikslį dalyvavusių asmenų skaičių (kad palyginti jį su sovietų pateiktu) ir turėjome užfiksuoti galimas provokacijas. Šis įvykis nepraėjo be nuotykių – karts nuo karto postus apeidamas aš, o taip pat tuo metu budėjęs vienas Gediminaičių organizacijos narių (antram pavyko pabėgti) buvome sučiupti sovietinių OMON‘ininkų ir sumušti. Tačiau netrukus – paleisti.

1991 m. kovo mėn. 17–30 d. mūsų būrys budėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Aš buvau paskirtas vieno iš Aukščiausiosios Tarybos rūmų posto apsaugos viršininku. Nebloga patirtis. Nemaža dalis būrio narių susipažino su kad ir elementaria to meto ginkluote, kitais kovos būdais.

1991 m. vasarą studentų bendrabutyje buvo mažai (dauguma išvykę į tėviškes ir pan.), tad 1991 m. rugpjūčio pučo metu nebuvo įmanoma jų sukviesti. Todėl Aukščiausiosios Tarybos rūmuose iš būrio buvau vienintelis, tačiau tuomet jau gerai pažinojau kitus Vilniaus kuopos savanorius. 1991 m. rudenį prasidėjo VU studentų savanorių būrio nykimas. Dauguma studentų neketino savo ateities sieti su kariuomene (panašiai mąsčiau ir aš), tad grįžo į studijas. Būrio likučiai (keliolika savanorių) buvo prijungti prie naujai suformuotos Naujamiesčio kuopos. 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pirmoje pusėje gerokai sumažėjusio būrio gyvybingumą dar kažkiek pratęsė studentams aktuali galimybė užsidirbti saugant Lietuvos strateginius objektus (pvz., Gerosios Vilties naftos bazę). Jų tarpe buvau ir aš.

1992 m., baigus studijas VU, išvykau gyventi į kaimą (Žeimelio miestelis, Pakruojo r. sav.), tad mano vadovavimas būriui, o kartu tarnyba SKAT nutrūko. 1993 m. pradžioje būrys buvo galutinai išformuotas.

Kai kurie buvę savanoriai tęsė tarnybą kituose kariuomenės padaliniuose, iš jų du (o gal ir daugiau) vėliau tapo karininkais: kptn. Simas Baskas ir ltn. Vytautas Račkauskas. O buvęs būrio aktyvus savanoris Rolandas Kačinskas šiuo metu yra Lietuvos Respublikos ambasadorius Graikijoje.

Kas Jums labiausiai įsiminė iš 1991 m. sausio įvykių?

Man – Televizijos bokšto šturmas. Sausio 13 d. naktį buvau prie jo. 1991 m. sausio 13 d. įvykiai mus užklupo gana netikėtai. Prieš tai kelias dienas, dažnai – ir naktis, budėję prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, tą naktį nutarėme pailsėti bendrabutyje. Tačiau tam nebuvo lemta įvykti, nes vėlai vakare visus pasiekė žinia apie padidėjusį sovietų kariškių aktyvumą. Tad gana padrikai (kaip grupei jau nebepavyko susiorganizuoti) vieni – anksčiau, kiti – truputį vėliau nubėgome prie arčiausiai fakulteto bendrabučių esančio strateginio objekto – Televizijos ir radijo komiteto (Konarskio g.). Bebūnant ten, pasklido žinia, kad sovietų karinė technika juda link TV bokšto. Dalis prie LRT pastato budėjusių žmonių (kurie buvo atvykę savais automobiliais) nusprendė vykti prie TV bokšto. Jų tarpe pamačiau pažįstamus veidus (gal iš „Talkos“ klubo ar kitos to meto visuomeninės organizacijos – dabar jau nepamenu) ir paprašiau, kad ir mane paimtų. Taip atsidūrėme prie TV bokšto. Tuo pat metu sovietų tankai jau buvo jo papėdėse. Mano prisidėjimas šiuo atveju nebuvo reikšmingas, nes grupei žmonių (kurių tarpe buvau ir aš) skanduojant priešais tanką, driokstelėjo jo šūvis (šaudoma „tuščiais“), kurio garsas (o gal ir oro banga) nuvertė mus „nuo kojų“ ir dar apkurtino. Po to, jau toks visas „apspangęs“ ir purvinas, kažkur įsimaišiau gausioje žmonių minioje, kol galiausiai sovietų kariškių palaipsniui buvome nustumti į bokšto papėdę.

Tačiau ne mažiau gilūs prisiminimai liko ir iš 1991 m. kovo mėn. įvykių, o ypač – 1991 m. rugpjūčio pučo (rugpjūčio 18–22 d.). Jei Sausio 13 d. mes dar naiviai tikėjome, kad sovietai nesiryš žudyti ir Sausio 13 d. aukos daug kam buvo staigmena, tai 1991 m. rugpjūčio pučo metu jau žinojome, kad taip tikrai gali nutikti. Tad, manau, įsivaizduojate kokius išgyvenimus tuomet patyrė Aukščiausios Tarybos rūmuose budėję savanoriai. Rugpjūčio pučo įvykiai mus užklupo nedėkingu metu – vasarą iš esmės visi studentai buvo išvykę (kas į savo tėviškes, kas į praktiką), tad Vilniuje buvau likęs tik aš. Prasidėjus pučui, nuskubėjau į Aukščiausiosios Tarybos rūmus ir prisijungiau prie kitų Vilniaus kuopos savanorių. Juos jau pažinojau – iki tol ne kartą budėjome Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kituose objektuose. Šios kelios dienos ir tikrai sunkūs psichologiniai išgyvenimai giliai įsirėžė į atmintį. Įtampa tvyrojo didžiulė, stresas. Naktį nesėkmingi bandymai užmigti ir „šokinėjimas“, gaudant radijo pranešimus. Manau, kad niekas iš mūsų tuomet nemiegojome, tik gulėjome ir laukėme, kada tai prasidės. Mūsų turimi ginklai – medžiokliniai šautuvai, mažo kalibro šautuvai („melkaškės“, biatlono sportininkų naudojami mažo kalibro šautuvai), molotovo kokteiliai – tai iš esmės viskas, ką galėjome panaudoti puolimo atveju. Ir aišku, kad vargu ar tai būtų pagelbėję prieš gerai ginkluotus sovietų karius. Perspektyva Aukščiausiosios Tarybos rūmų puolimo atveju – atsišaudant laiptais lipti iki pat stogo ir ginti ten įrengtą palydovinę anteną. Kažkodėl tai man asmeniškai 1991 m. rugpjūčio pučas yra itin svarbus įvykis. Gal todėl, kad jos metu pasijutau tikru Lietuvos laisvės gynėju (galimai kažką panašaus slėpdamiesi bunkeriuose jautė pokario Lietuvos partizanai). Galbūt todėl, kad būtent šio budėjimo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose metu pajutau gyvenimo trapumą ir nemažą tikimybę jį prarasti. Buvo slogi, perpildyta stresu ir baime nuotaika. Ir po visų šių išgyvenimų sekė stebuklas – pučas Maskvoje žlugo ir Lietuva buvo pripažinta (gal ir ne iš karto, tačiau tuo metu tapo aišku, kad mes pagaliau pasiekėme laisvę). Žinote, tuomet verkiau, mačiau ašaras ir kitų savanorių akyse. Bet dėl to nebuvo gėda. Tarsi dviguba laimė – Lietuva pagaliau nepriklausoma, o mes – gyvi.

Kaip savanoriai buvo pagerbti valdžios, apgynus Nepriklausomybę?

1995 m. buvau apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Vėliau – Kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Paprastai esame kviečiami dalyvauti įvairiuose Sausio 13-osios ir kitoms datoms paminėti skirtuose renginiuose.

Ar dar esate Lietuvos savanorių gretose?

Ne, šiuo metu nesu. Ir negalėčiau būti, nes prieš 20 metų (2001 m.) persirgau sunkia liga, man pašalinta nemaža plaučio dalis, turiu neįgalumą. Greičiausiai, tai tarnybos sovietinėje kariuomenėje (1985–1987 m.) pasekmė – teko tarnauti sveikatai kenksmingomis sąlygomis, sovietinėje kariuomenėje persirgau tuberkulioze, tad praėjus dar kažkiek laiko, vėl susirgau. Tik šį kartą rimčiau. Dar prieš grįžtant dėstyti į Vilniaus universitetą, 2002 m. domėjausi įsidarbinimo Krašto apsaugos sistemoje galimybe, tačiau dėl sveikatos būklės tuomet man buvo atsakyta. Šiuo metu priklausau tik Lietuvos kariuomės kūrėjų savanorių sąjungai (LKKSS).

Ką Jums reiškia Sausio 13-oji?

Tai itin svarbi simbolinė mūsų pasipriešinimo sovietinei sistemai data. Tuomet įvykius Vilniuje stebėjo visas pasaulis. Ir tokie įvykiai, kaip Baltijos kelias, Kovo 11-oji, Sausio 13-oji, nežiūrint akivaizdžių grėsmių, didžiulis ryžtas ginti Tėvynės ir jos žmonių laisvę 1991 m. rugpjūčio pučo metu, visam pasauliui pademonstravo mūsų siekį ir teisę susigrąžinti prarastą valstybingumą. Lietuvai, kitoms Baltijos šalims, visai Vidurio ir Rytų Europai II-asis pasaulinis karas baigėsi ne 1945 m., o tik 1991 m.

Vilnius, 2021 m. sausio 6 d.

1. Doc. dr. Rolandas Tučas.
2. Savanorių, kurių gretose yra ir Rolanadas Tučas, rikiuotė Nepriklausomybės aikštėje. 1991 m. kovo 11 d. Fotografijos autorius – nenustatytas.
3. Vilniaus rinktinės savanoriai, saugoję Aukščiausiosios Tarybos rūmus 1991 m. rugpjūčio pučo metu. 1991 m. rugpjūčio 18–22 d. Fotografijos autorius – nežinomas LR Parlamento darbuotojas.
R. Tučo pastaba: „Be abejo, dauguma savanorių man yra žinomi, tik aš dabar ne visų pavardes prisimenu. Pirmoje eilėje (guli) iš kairės – Juozas Adomas Zaremba ir Regimantas Paulionis; atsitūpę: antras iš kairės – Valentas Žilėnas. Centre (iš kairės, su karininkų uniformomis): Romualdas Katinas ir Jurgis Dapšys, toje pat eilėje toliau – Artūras Majauskas, Antanas Kanapienis. Kitoje eilėje tarp A. Majausko ir A. Kanapienio – Petras Musteikis (su barzda), o virš jo viršutiniame dešiniajame kampe – aš (R. Tučas). Gaila, bet kitų pavardžių dabar nepamenu.“
4. Savanoris Rolandas Tučas 1991 m. rugpjūčio pučo metu. 1991 m. rugpjūčio 18–22 d. Fotografijos autorius – nežinomas savanoris.
5. Nežinomas savanoris 1991 m. rugpjūčio pučo metu. 1991 m. rugpjūčio 18–22 d. Fotografijos autorius – Rolandas Tučas.
6. Nežinomas savanoris 1991 m. rugpjūčio pučo metu. 1991 m. rugpjūčio 18–22 d. Fotografijos autorius – Rolandas Tučas.

R. Tučas prisimena: „Mes, keliauti mėgstantys studentai, paprastai naudodavome Rytų Vokietijoje gamintas skaidrėms skirtas spalvotas juostas (firmos pavadinimo nepamenu (bene keturios raidės, iš kurių viena „D“), bet ji tuomet buvo bene vienintelė ir gerai žinoma). Dažniausiai darydavome skaidres ir jas žiūrėdavome per projektorių. Aš pats juostų ryškinti nemokėjau. Tad kurį laiką (net kelis metus) juosta gulėjo tarp kitų neišryškintų juostų. Po to pagaliau prisiruošiau – nunešiau į kažkurią laboratoriją ir jas visas išryškino. Ir dabar turiu tą juostą. Vėliau joje esančios nuotraukos buvo įskaitmenintos. Esu ir atspausdinęs – dalinau juose užfiksuotiems savanoriams.
Šiuo atveju darbo nesu užbaigęs ir mane, prisiminus, tai kažkiek slegia. Ne visi nuotraukose užfiksuoti žmonės jas gavo. Bendras nuotraukas daugumai atidaviau. Tačiau tie du nežinomi savanoriai... Vieno kito kolegos paklausiau – juos prisimena, bet pavardžių nežino. Būtų puiku, jei jie atsišauktų. Juk toks prisiminimas. O ir fotografavomės su tikslu, kad visi jas turėsime. Čia mano „apsileidimas“. To meto studentiški rūpesčiai ir studentiškas atidėliojimas nustūmė tai ilgam. Bet labai norėčiau šį apsileidimą ištaisyti ir kad nuotraukose užfiksuoti savanoriai jas gautų.“

1. Barikados Gedimino prospekte šalia Aukščiausiosios Tarybos ir Nacionalinės bibliotekos rūmų. 1991 m. rugpjūtis.
2. Barikados ir atminimo paminklas prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 1991 m. rugpjūtis.
3. Barikados prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 1991 m rugpjūtis.
4. Aukščiausiosios Tarybos rūmus saugojusių žmonių palikti eksponatai, liudijantys tragiškus Sausio įvykius. 1991 m. rugpjūtis.

Fotografijų autorius – Rolandas Tučas.

Mes, Parlamento gynėjai, trečiosios kartos savanoriai, šauliai, prieš 30 metų kaip priesaiką davę pokario partizanai, ryžomės ir prisiekėme bet kokia, netgi gyvybės, kaina stoti prieš iki dantų ginkluotą jėgą. Nepabūgome, nepasitraukėme, neišdavėme. Todėl šiandien galime drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis.

Jaučiu pareigą kalbėti kaip 1991 m. tragiškojo sausio įvykių dalyvis, šaulys, Parlamento gynėjas, dėl dviejų priežasčių: mūsų liudijimai turi tapti istorija, kurią kai kas mėgina perrašyti, bandydami klastoti faktus ir spekuliuoti melu.

Jau 1990 m. gruodžio pradžioje turėjome žinių, kad rengiamasi aktyviems jėgos veiksmams prieš Lietuvos nepriklausomybę. Tad jau gruodžio mėnesį visoje Lietuvos šaulių sąjunga slaptu mano, kaip tuometinio vado, pasirašytu įsakymu buvo paskelbta parengties padėtis.

1991 m. sausio 7-ąją Vilniaus šauliai pradėjo saugoti savivaldybės pastatą. Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevicius, suderinęs su manimi, nurodė pagrindines šaulių pajėgas skirti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo, Gedimino pilies ir joje plevėsuojančios valstybinės vėliavos apsaugai. Nuolat budėjo 50 vilniečių šaulių grupė.

1991 m. sausio 8-osios naktį visoms Lietuvos šaulių rinktinėms ir būriams buvo pasiųstas slaptas mano, Lietuvos šaulių sąjungos vado, pasirašytas įsakymas vykti į Vilnių, prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo. Tuomet jau žinojome, kad namo tąnakt negrįšime. Bet nežinojome, kad liksime budėti Parlamente beveik pusmetį, iki liepos. O galbūt negrįšime visai.

Iki tragiškojo sausio Lietuvos šaulių sąjunga jau turėjo savo struktūrą, išrinktą vadovybę, buvo atkūrusi žurnalą „Trimitas“, subūrusi aktyvius, pilietiškus, patriotiškai ir ryžtingai nusiteikusius narius. Daugybė šaulių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje saugojo valstybinius objektus, budėjo prie paminklų ir valstybei reikšmingų pastatų ir vykdė tuometinių Lietuvos valstybės vadovų užduotis.

Sausio 8 dieną 9 val. buvo numatytas neva taikus „Jedinstvo“ – prosovietinės organizacijos, suburtos komunistinių struktūrų, mitingas. Mitingo pretekstas – išvakarėse tuometinės K. Prunskienės vyriausybės paskelbtas sprendimas pakelti maisto produktų kainas. Mitinguotojams vadovavo ir kurstė sovietinis saugumas (KGB) bei Lietuvos komunistų partijos vadeivos Mykolas Burokevičius, Juozas Jarmalavičius ir kiti. Mitinguotojai reikalavo ne tik sumažinti kainas, bet ir paleisti Aukščiausiąją Tarybą. Buvo gauta žinių, kad jie gali šturmuoti ir įsiveržti į Parlamentą.

Jau buvo skubiai išvežiotas mano slaptas įsakymas visoms rinktinėms ir būriams nedelsiant siųsti šaulius iš visos Lietuvos ginti Parlamentą ir kitus svarbius objektus, tuo pačiu – užtikrinti situacijos kontrolę vietose. Sausio 8 d. anksti ryte prie Parlamento atvyko Šaulių sąjungos vadovybė, būrys Kauno rinktinės šaulių, Centro valdybos nariai. Šauliai stengėsi apjuosti ir apsaugoti Parlamentą nuo mitinguojančių „Jedinstvos“ aktyvistų. Aš pats paprašiau žodžio ir kreipiausi į smarkaujančius mitinguotojus, kviesdamas juos atskvošėti, suvokti dabartinės padėties rimtumą ir remti Lietuvos nepriklausomybę. Pradžioje minia klausėsi, tačiau netrukus pasigirdo švilpimas ir šauksmai, prasidėjo susistumdymai, mitinguotojai pralaužė milicininkų ir mūsų gyvą grandinę, pasipylė per vidinį kiemą prie Parlamento durų, daužė langus ir veržėsi į rūmus. Pastato viduje aktyviai kartu su rūmų apsauga veikė Vilniaus rinktinės šauliai. Panaudojus vandens čiurkšles iš priešgaisrinių žarnų, įsiveržti į vidų pasisekė tik keliems maištininkams, kurie buvo greitai išvesti iš rūmų. Išsibarsčius mitinguotojams, dar budėjome prie pastato, kiek vėliau Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevičius pradėjo šaulius, kaip ir kitus gausiai susirinkusius savanorius, skirstyti gynybai rūmų viduje. Pradėjome įrenginėti pirmąsias barikadas.

Sausio 9-ąją iš pat ryto virš Vilniaus ratus suko sovietų kariniai sraigtasparniai. Jie mėtė atsišaukimus, kuriuose buvo rašoma, kad Lietuvos Parlamentas ir Vyriausybė veda respublikos gyventojus į pražūtį. Orouoste nusileido sovietų armijos lėktuvas, atgabenęs 50 Pskovo divizijos desantininkų ir grupę sovietinės armijos kariškių. Vėliau atskrido KGB specialiosios paskirties grupė „Alfa“.

Ir vėl prie Aukščiausiosios Tarybos pradėjo rinktis jedinstveninkai, reikalavę įvesti SSRS prezidento valdymą. Kitoje aikštės pusėje Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio kvietimu susirinkę tūkstančiai vilniečių skandavo „Lietuva“, „Landsbergis“, reiškė palaikymą teisėtai Lietuvos valdžiai. TV bokštas buvo apsuptas sovietų šarvuočių, pradėti blokuoti Vilniaus tiltai.

Tad sausio 9-ąją Šaulių sąjungoje įvesta ypatingoji padėtis, Centro valdybos įgaliojimai sustabdyti, buvau išrinktas sąjungos Vadu ir paskirta Vado taryba, kuri buvo tik patariamoji institucija. Tad operatyviai vadovauti šauliams vadui buvo reikalinga sukarinto pobūdžio darinys. Tad skubiai buvo suformuotas G. Jankaus vadovaujamas Šaulių sąjungos štabas, kurio nariais tapo rinktinių valdybų pirmininkai, štabų viršininkai ir kiti šaulių aktyvistai – Vado pavaduotojas Stasys Ignatavičius, LŠS kadrų skyriaus viršininkas Albinas Caplikas, „Trimto“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, Albertas Frejeris, Antanas Sirtautas, Saulius Slavinskas, Marijampolės rinktinės vadas Antanas Karalukas bei kt.
Per kurjerius išsiuntinėtas naujas slaptas mano nurodymas visoms rinktinėms siųsti kuo daugiau šaulių į Vilnių su ginklais, nors jau tomis dienomis nebuvome beginkliai.

Tą dieną buvo sudaryta ir Aukščiausiosios Tarybos gynybos taryba, kuri paskyrė Parlamento centrinį gynybos štabą. Štabui vadovavo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevicius, viršininku paskirtas Jonas Gečas. Jo pavaduotojais – Česlovas Jezerskas ir Virginijus Česnulevičius. Be manęs nuo Šaulių sąjungos į štabo sudėtį įėjo mano pavaduotojas Stasys Ignatavičius ir Mindaugas Zakšauskas. Štabui teko rūpintis ne tik šauliams paskirto objekto gynybos bei pastate buvusių šaulių apginklavimo, maitinimo klausimais, bet ir šaulių dalyvavimo kitų svarbių objektų visame krašte apsaugos reikalais, informacija apie sovietų veiksmus.

Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II rūmuose, kur buvo sutelktos pagrindinės šaulių pajėgos. Pastate užsibarikadavę šauliai visomis tuo metu įmanomomis priemonėmis stiprino savo gynybos pozicijas. Organizacinius klausimus padėjo spręsti ir Zigmas Vaišvila, AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos vadovas, deputatai Algirdas Patackas, Jurgis Jurgelis, Kazimieras Motieka, Liudvikas Sabutis, Saulius Pečeliūnas ir kt.

Sausio 10 dieną įtampa toliau didėjo, sovietų kariuomenė pradėjo gaudyti Lietuvos jaunuolius į neva privalomą tarnybą armijoje, SSSR prezidentas M. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą Aukščiausiajai Tarybai, reikalaujantį nedelsiant atkurti SSSR konstituciją ir atšaukti visus anksčiau priimtus aktus. Vilniuje spaudos konferenciją surengė Lietuvos komunistai kolaborantai - LKP CK pirmasis sekretorius Mykolas Burokevičius ir antrasis sekretorius Vladislavas Švedas, kurie grasino naujais streikais ir demonstracijomis prieš teisėtą Lietuvos valdžią.

Vis gausiau atvykstantiems šauliams Centrinis gynybos štabas patikėjo AT II rūmų ir dalies I rūmų (IV aukšte rengiamą žvalgybinį postą) gynybą. Buvau paskirtas šių objektų gynybos komendantu. Šaulių sąjungos štabas įsikūrė II korpuse, kabinete, kurį užleido AT Pirmininko atstovas spaudai Audronius Ažubalis. Derindami su Centriniu gynybos štabu, pradėjome blokuoti silpniausias gynybos vietas, steigėme specialius kontrolės postus, padėjome gabenti maišus su smėliu, dangstėme langus, uždarinėjome praėjimus. Stebino kai kurių deputatų neslepiamas nepasitenkinimas, netgi nuskambantys reikalavimai išprašyti gynėjus iš Parlamento.

Mano, kaip komendanto žinioje buvo ir pirmieji Karininkų kursų klausytojai, vadovaujami kursų viršininko, plk. Bronislavo Vizbaro, pasieniečiai, Kauno medicinos instituto studentai, atvykę savanoriai ukrainiečiai ir baltarusiai, kurie netrukus sudarė atskirą būrį. Visi buvo paskirstyti budėjimams į įrengiamus postus. Iš Centrinių rūmų patekti į mūsų korpusą buvo galima siaura galedrija (dabar jos likusi tik dalis, o II korpuso vietoje išdygo naujieji Seimo rūmai). O korpuso pusrūsyje įrengtas uoliai saugomas ir sustiprintas praėjimas į vidinį Parlamento kiemelį. Šis postui vadovavo šaulys Antanas Sirtautas ir ginkluotų šaulių grupė. Be mano, kaip šio korpuso gynybos komendanto, rašytinio leidimo nei kas įeidavo, nei išeidavo. Kilo nepatenkintų, ypač dažnai pirmyn atgal, be jokių aiškinimų zujančių kai kurių deputatų pasipiktinimas. Netrukus buvo suderinta leidimų sistema su Centriniu gynybos štabu. Tad leidimams reikėjo Štabo viršininko Jono Gečo ir mano parašų.

Kitame pastate, III korpuse, gynybos pozicijas užėmė (dabar generolo) Česlovas Jezerskas mokomoji kuopa, būsimojo „Geležinio Vilko“ bataliono užuomazga ir pulkininko Jono Paužuolio vyrai. Centriniuose rūmuose postus Kauno savanoriai, vadovaujami Vitalijaus Stralecko, Rimanto Ruzo Afganistano karo dalyviai, Antanas Kliunka Šiaulių savanoriai bei daugybė kitų gynėjų. Neužmirštami Česlovas Jezerskas, tikro profesionalaus Vado ir stratego, patarimai, drąsinimas, ir dėmesys mums, šauliams.

Sausio 11 d. sovietų kariškiai griebėsi daugybės smurtinių veiksmų ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Šiauliuose, Alytuje. Buvo ieškoma pabėgusių ir sovietų armijos kareiviukų, užgrobiami pastatai, blokuojami keliai, o netrukus sovietų šarvuočiai apsupo ir užgrobė Krašto apsaugos departamento būstinę Viršuliškėse, išcentrinės kulkos buvo sunkiai sužeistas KAD savanoris Vytas Luksys. Vėliau užėmė ir nusiaubė KAD patalpas Kosciuškos gatvėje. Tankai ir šarvuočiai apsupo Spaudos rūmus, kareiviai šaudė, daužė žmones. Nemažai sužeistų ir sužalotų išvežti į ligoninę, rūmai buvo užgrobti, užimtas Nemenčinės TV centras.

Sovietinių pakalikų neapykanta besikuriančioms Krašto apsaugos struktūroms buvo ypatinga. Juk dar 1990 m. gruodžio vidury, artėjant šv. Kalėdoms, Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevicius savo įsakymu pervedė visą KAD į KARINĘ PADĖTĮ, įkūrė štabą. Be jo, štabo viršininko, visi KAD civiliniai skyriai tapo štabo skyriais, atsakingais už konkretų veiklos barą. A. Butkevičiaus pavaduotojais tapo dab. brigados generolas Česlovas Jezerskas, Alfonsas Bajoras, a.a. Virginijus Česnulevičius bei kt. Štabas, turėdamas duomenų apie okupacinės kariuomenės planuojamus veiksmus, ėmėsi konkrečių veiksmų, buvo ruošiamasi objektų apsaugai ir gynybai ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose. Kūrėsi pirmosios savanorių rinktinės, perimama pasienio kontrolė.

Buvo akivaizdu, kad okupantai, sukūrę kolaborantų Lietuvos SSR gelbėjimo komitetą, ryžosi nuversti teisėtą valdžią, Lietuvos laisvei iškilo realus pavojus. Pritilo ir kai kurie gynėjus nesvetingai sutikę deputatai.

Būtent sausio 11 d., mes, rūmų gynėjai, davėme Kario priesaiką Centrinių rūmuose. Daugelis savanorių ir šaulių tokią priesaiką davė antrą kartą, bet tai buvo ypatinga - Lietuvos laisvės gynimo priesaika, kovojančio Kario priesaika. Krašto apsaugos generalinis direktorius Audrius Butkevicius, informavęs apie okupantų smurtinius veiksmus, pasiūlė apsispręsti prieš ją priimant, o negalinčius likti - pasitraukti. Tą dieną, po AT pirmininko Vytautas Landsbergis kreipimosi į gynėjus, Kario priesaiką kartu su Vytautu Landsbergiu, Algirdu Patacku, Audriumi Butkevičiumi, Česlovas Jezerskas, visais Centrinio Gynybos ir Šaulių sąjungos gynybos štabų nariais, kunigu Robertas Grigas (ir su jo palaiminimu), bei kitais gynėjais savanoriais, davė net 152 šauliai. Tai priesaikai likome ištikimi, ji buvo mums visiems Lietuvos laisvės ir kovos simbolis. Vėliau atvykstantys šauliai taip pat prisiekė sausio 12, 13, 14 d. ir vėlesnėmis sausio dienomis, kai kurie – vasario pradžioje. Kario priesaikos video įrašas (saugomas Vytautas Šatavičius) pateikiamas atskirai.

Aukščiausiosios Tarybos rūmų gynyboje įvairiu laiku dalyvavo per 300 šaulių, tai ketvirtadalis visų rūmų gynėjų. O tuo pačiu metu kiti šauliai su gausiai susirinkusiais žmonėmis budėjo Kaune, Juragiuose, Sitkūnuose, saugojo svarbius objektus.

Po priesaikos, sausio 12 d. toliau stiprinome postus ir užtvaras rūmų viduje, o išorėje AT pastatą pradėjo juosti gelžbetoninių blokų barikados, sunkieji sunkvežimiai, buldozeriai ir kita technika, darbavosi nemenkas rūmų Barikadų statytojų būrys bei daugybė susirinkusių vilniečių ir atvykusių iš kitų miestų. Žmonių entuziazmas ir ir ryžtas buvo neužmirštami. Apginti Lietuvos laisvę – aidėjo visų lūpose.

O įtampa augo, okupantų siautėjimas tęsėsi – sausio 12 naktį ginkluoti kariškiai užgrobė VRM Omon (Atskirojo ypatingosios paskirties milicijos būrys) bazę Valakupiuose. Tai įvyko niekingos būrio štabo viršininko B. Makutinovičiaus (vėliau kaltintas dėl karo nusikaltimų, mirė 2015 m.) išdavystės dėka. Jis ir dar 30 buvusių Lietuvos milicininkų perėjo į okupantų pusę. Niekšiškai perbėgo, pagrobę 15 mašinų, 200 vnt. kovinių ir sportinių šaunamųjų ginklų. Naktį buvo puldinėjami ir padeginėjami laikinojo pasienio postai-nameliai, intensyviai judėjo karinė technika.

Rūmų Centrinis gvynybos štabas nuolat tarėsi, aiškinosi situaciją, informuodavo apie kariškių judėjimą ir provokacijas. Ypač buvo sekamas Vilniaus Šiaurės miestelis, kur buvo sutelktos okupacinės karinės pajėgos. Informaciją rinkome ir iš kitų miestų, ten jau buvo saugomi svarbūs objektai. Po posėdžių pateikdavau išsamius duomenis ir Šaulių sąjungos gynybos štabui. Ypač vertingi buvo Česlovas Jezerskas, Jono Paužuolio, Broniaus Vizbaro bei kitų profesionalų patarimai, kuriuos įgyvendinome – ir dėl naujų užtvarų bei jau įrengtų postų sustiprinimo, ir dėl lankstesnio budėjimo grafiko. Nuolat buvo aptarinėjama gynybos taktika su Centriniuose rūmuose pozicijas užėmusiais savanoriais.

Mus, gynėjus, nudžiugino pasiekęs "Laisvos Lietuvos" pirmasis numeris, kurį pačiu laiku išleido bene trylikos laikraščių redakcijos, smurtu išvytos iš Spaudos rūmų, skaitėme, dalinomės ir tai stiprino. Kaip ir Broniaus Čekanausko, „Kario“ žurnalo pirmojo vyriausiojo redaktoriaus, parengtas ir rusų kalba išleistas laikraštis, skirtas sovietų kareiviams – baudėjams, išsamiai aiškinantis padėtį Lietuvoje, mūsų Laisvės siekius, paneigiantis sovietinės ir kolaborantų spaudos pramanus.

Pavakarę šaulių saugomus II rūmus aplankė Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, lydimas Centrinio gynybos štabo viršininko pavaduotojo Česlovo Jezersko. Informavau apie pasiruošimą gynybai, lydėjau gynėjams Laisvės simboliu tapusį Vytautą Landsbergį, kuris apėjo ir apžiūrėjo visus postus, įtvirtinimus, kalbėjosi su šauliais – gynėjais, pasidžiaugė mūsų ryžtu, paminėjo akivaizdžią Sovietų sąjungos agresiją, nesėkmingus bandymus prisiskambinti sovietų lyderiui M. Gorbačiovui, tačiau nuteikė mus viltingai. Šis apsilankymas buvo ne vienintelis, (vėliau Pirmininkas dažnai mus aplankydavo), bet tas, pirmasis, sausio 13 išvakarėse, man tapo įsimintiniausias. Stiprinantis dvasią ir pasiryžimą. Vytautas Landsbergis niekur nesitraukė ir nesiruošė trauktis. Jis davė Kario priesaiką, kaip ir mes. Jis buvo su mumis, žinojome. kad bus iki galo.

O sausio 12 dienai baigiantis, apie 24 val. sovietų tankai, šarvuočiai, dengti sunkvežimiai iš Šiaurės karinio miestelio pajudėjo Karoliniškių link. Viename iš sunkvežimių – KGB „Alfos“ grupė.

Tragiška, kruvinoji naktis – tokia buvo sausio 13-oji. Įtampa, nežinia ir vienintelė mintis, įkyriai kalanti - laikytis, nesudrebėti, nepasiduoti. Ir – priešintis, negailint gyvasties. Žinojom ir jautėm didžiulį visų žmonių palaikymą, visų, tą tragišką naktį apsupusių Aukščiausiąją Tarybą, skubėjusių ginti TV bokštą ir RTV pastatą. Beginklė gynyba. Iš Karoliniškių pusės girdėjome tankų riaumojimą, kurtinančius šūvius, suvokėme, kad vyksta puolimas, tačiau negalėjom pagalvoti, kad sovietų kareivos siautės ir šaudys koviniais šoviniais, kad tankai traiškys žmones. Tada man atrodė, kad laikas sustojo, laukimas tapo kažkokia nerealia būsena, ypač kai pasiekė pirmosios baisios žinios apie nekaltas aukas prie TV bokšto, apie RTV rūmų šturmą ir jų užėmimą. Bolševikinės kolaborantų partijos (SSKP) vienas vadeivų J. Jermalavičius viešai skelbė, kad "nacionalistų vyriausybė nuversta". Gynėjus pasiekia žinia, kad dingo mūsų Ministras Pirmininkas Albertas Šimėnas. Pirma mintis – perversmininkai jį pagrobė, o gal net nužudė...

Užėmę TV bokštą, tankai ir šarvuočiai pajudėjo link Parlamento. Mums tada nebuvo abejonių - bus puolimas, bet mes privalome priešintis. Prisimenu kai kurių profesionalų aiškinimus, kad mus sovietų desantininkai ištaškys per 10 minučių, kad nė neverta bandyti šaudyti iš savo kuklių „šaunykų“. Esą, nesipriešindami gal išliksime gyvi... Tokios kalbos man ir bendraminčiams kėlė tik pasipiktinimą. Tuo tarpu skubiai buvo sudaryta Aukščiausiosios Tarybos Laikinoji gynybos taryba, kurios vadovu paskirtas AT pirmininkas Vytautas Landsbergis, AT kreipėsi į pasaulio valstybes ir SSSR tautas dėl sovietų agresijos, kunigas Robertas Grigas suteikė visiems esantiems rūmuose gynėjams nuodėmių atleidimą ir pakvietė išpažinties. Sovietų tankams vis artėjant, per garsiakalbius pasigirdo V. Landsbergio balsas, prašantis žmones atsitraukti nuo rūmų, nes gali būti šturmuojamas Parlamentas. Tačiau žmonės aplinkui dar labiau susitelkė, girdėjome, kaip pradėjo skanduoti „Lietuva, Landsbergis...“ Skambėjo maldos, giesmės.

Tada, apie pirmą valandą nakties, atskubėjo Centrinio gynybos štabo pasiuntinys ir svarbiausių postų vadus iškvietė į štabą. Buvo įsakyta visiems ginkluotiems ir uniformuotiems rūmų gynėjams, žinoma, visų pirma šauliams, palikti savo postus, išeiti iš rūmų ir įsimaišius į minią, laukti signalo – kelių raketų. Tada negalėjau patikėti ir suvokti tokio įsakymo prasmės. Palikti įtvirtintus postus, palikti visai beginklius gynėjus rūmų viduje, o patiems sprukti, slepiantis tarp aukotis pasiryžusių žmonių? Kilo tam tikra sumaištis ir pasipiktinimas. Vykdydami tą nelemtą įsakymą, visi ginkluoti ir uniformuoti šauliai išėjome ir išsirikiavome vidiniame kiemelyje, kurį vėliau pakrikštijome „mirtininkų kiemeliu“. Taip, būtent tokiais ir buvome. Kreipiausi į savo vyrus, pakartodamas štabo įsakymą – išsilakstyti ir įsimaišyti į minią ar kur nors kitur. Neatsirado nei vieno, panorusio palikti kovinę rikuotę. Bėgti, uniformuotiems, ginkluotiems? Palikti kovinius postus? Sulaužyti Priesaiką?

Niekada neužmiršiu savo bendražygių akių tą naktį, tomis valandomis. Neužmiršiu jų spindinčių veidų, daugelio dar visai jaunų. Visus lyg nutvieskė vidinė šviesa ir dvasios jėga. Mirti pasiryžę, tvirti ir ištikimi Priesaikai, ir būtent tada pratariau – grįžta didvyrių dvasia, naujai pražydus. Daug vėliau supratau, kad tai poeto, partizano Broniaus Krivicko posmo eilutė.

Įtemptas laukimas, nesulaukiant jokių nurodymų, tęsėsi. Jokio ryšio su Centriniu štabu nebeliko. Tada pats apgraibomis slinkau į Centrinius rūmus, į gynybos štabą II aukšte. Visos šviesos rūmuose buvo užgesintos, siekiant išvengti snaiperių kulkų, visur tvyrojo benzino garų tvaikas (buvo parengta taip vadinamų „Molotovo kokteilių“), tarp pasilikusių nežinioje beginklių (ar ginkluotų strypais) kai kurių rūmų gynėjų, likusių be vadų ir informacijos, buvo akivaizdi panika ir pasimetimas. Tada šiaip ne taip suradau Štabo viršininką Joną Gečą. Jis buvo susijaudinęs ir tiek tepasakė – „Elkis pagal sąžinę“.

Taip ir pasielgiau. Grįžęs pas savo vyrus Mirtininkų kiemelyje, daviau komandą grįžti į rūmus, vėl užmti savo postus ir pasiruošti gynybai.

Vėliau Šaulių sąjungos Vado taryba nusprendė daugiau nebepalikti šauliams nurodytų gynybos pozicijų Aukščiausiosios Tarybos rūmuose, kol parlamentui grės pavojus. Tai buvo įforminta mano įsakymu šauliams.

Tačiau baisiausios žinios dar laukė. Tik paryčiais tiksliai sužinojome beginklių aukų skaičių ir jų vardus. Visi jutome tik skausmą, gailestį ir neapykantą žudikams. Gindami TV bokštą, tą naktį žuvo du mūsų broliai šauliai – Vilniaus rinktinės „Geležinis Vilkas“ kuopos šauliai Darius Gerbutavičius ir Ignas Šimulionis. Dariaus kūnas suvarpytas 5 kulkomis, Igno – 7. Jiems buvo tik po 17 metų... Tokių jaunų šaulių gynėjų tarp mūsų buvo ne vienas... Po mirties didvyriai apdovanoti Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ir Šaulių Žvaigždės ordinais. Tą žudynių naktį prie TV bokšto žuvo ir Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vytautas Koncevičius, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Vytautas Vaitkus. Niekada neužmiršime didvyrių gyvybės aukos už Lietuvos laisvę.


Vilnius, 2021 m. sausio 13 d.

1. Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, šaulys Gediminas Jankus.
2. Krašto apsaugos departamento Garbės raštas Šaulių sąjungos vadui – už „ištvermę, pasiaukojimą organizuoiant Aukčiausiosios Tarybos rūmų ir kitų valstybinių objektų apsaugą“. 1991 m. kovo 11 d.
3. 1991 m. sausio 9 d. buvo sudaryta ir Aukščiausiosios Tarybos gynybos taryba, kuri paskyrė Parlamento centrinį gynybos štabą. Štabui vadovavo KAD generalinis direktorius Audrius Butkevičius (1 iš kairės), viršininku paskirtas Jonas Gečas (1 iš dešinės). Jo pavaduotojais – Česlovas Jezerskas (2 iš kairės) ir Virginijus Česnulevičius (3 iš kairės). 1991 m. sausis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
4. Centrinis gynybos štabas Gediminui Jankui patikėjo Aukščiausios Tarybos II rūmų ir dalies I rūmų (IV aukšte rengiamą žvalgybinį postą) gynybą. Jis buvo paskirtas šių objektų gynybos komendantu. 1991 m. sausis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
5. Šauliai savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. Iš kairės: Albinas Pelevičius, rinktinės vadas Sigitas Vaitulionis, Vytautas Geštautas, Artūras Navickas, Zenonas Stuogis, Raimondas Kairys, rinktinės štabo viršininkas Rimvydas Mintautas, Mindaugas Leleiva, Parlamento štabo narys Antanas Burokas. 1991 m. sausis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
6. 1991 m. sausio 9 d. Šaulių sąjungos vadovybė su KAD generaliniu direktoriumi, Aukščiausiosios Tarybos Centrinio gynybos štabo vadu Audriumi Butkevičiumi. Fotografijos autorius – nenustatytas.

Fotografijos – iš asmeninio Gedimino Jankaus archyvo.

1–2. Gediminas Jankus su kitais šauliais savanoriais. 1991 m. sausis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
3. Šauliai savanoriai Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. 1991 m. sausis. Fotografijos autorius – nenustatytas.
4. Šauliai savanoriai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. 1991 m. Fotografijos autorius – nenustatytas.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 4, l. 62–64.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 5, l. 36–37, 40.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 4, l. 10–12.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 5, l. 1–3.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 5, l. 8–9.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 5, l. 45–46.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 5, l. 59–60.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 3, l. 19–20.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 3, l. 21–22.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 52, l. 1–3.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 52, l. 4–6.

LVNA, f. 10, ap. 1, b. 127, l. 9.

LVNA, f. 9, ap. 1, b. 54, l. 2.