Kiek Sovietų Sąjunga, atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Lietuvoje turėjo kariškių, tikslių duomenų nėra, tačiau Rusijos Federacijos Šiaurės vakarų grupės pateiktais duomenimis, 1992 m. sausio 1 d. buvo 34,6 tūkst. karių. Iš viso galėjo būti apie 7,3 tūkst. karininkų, 3,6 tūkst. praporščikų, 22,2 tūkst. kareivių ir seržantų, daugiau kaip 1,4 tūkst. kursantų, apie 1000 tankų, apie 180 lėktuvų, 1901 šarvuotis. Iš tikrųjų kariškių galėjo būti kokiais 10 tūkst. mažiau. Tai penkios divizijos, o turint omenyje įvairių kariuomenės rūšių pavaldumą, iš viso buvo 295 atskiros kovinės bei aptarnaujančios dalys, daliniai ir padaliniai. Be minėtų Gynybos ministerijai pavaldžių dalinių, Lietuvoje dar buvo dislokuota KGB priklausę 6 pasienio apsaugos daliniai, Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės junginys bei Federalinės Vyriausybės ryšių ir informacijos agentūros prie Rusijos Federacijos Prezidento 6-oji radijo žvalgybos bazė, dislokuota Linksmakalnyje, Kaune. Sovietinės karinės dalys Lietuvoje užėmė 68 000 ha, arba 1,2 %, Lietuvos teritorijos. Jos buvo dislokuotos visuose didžiuosiuose miestuose ir sostinėje Vilniuje. Vilniuje buvo dislokuoti 32 stambūs kariniai objektai ir net sprogmenų sandėliai tankiai apgyvendintuose Vilniaus rajonuose. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę vienu iš svarbiausių naujos valstybės uždavinių buvo pasiekti nepriklausomos valstybės pripažinimą, o tam viena iš pagrindinių kliūčių buvo okupacinės kariuomenės buvimas Lietuvos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės vienu iš svarbiausių tikslų buvo pasiekti, kad iš Lietuvos būtų išvesta okupacinė kariuomenė. Tai buvo labai sudėtingas ir sunkus uždavinys, nes Sovietų Sąjunga iš pradžių nė neketino pripažinti Lietuvos nepriklausomybės, juo labiau – išvesti sovietinės kariuomenės. Lietuvos vadovybė, siekdama paskatinti Sovietų Sąjungą pradėti derybas dėl kariuomenės išvedimo, priėmė sprendimą atsieti Lietuvos resursus, tiek materialinius, tiek žmogiškuosius, nuo sovietinės kariuomenės.