Pratarmė
Tėviške mano, mano gimtasis kaime, aš pusiaukelėj - leisk man ant tavo slenksčio prisėst pailsėt
Leisk man iš tavo svirtinio šulinio pasisemti vandens atsigert, leisk nusiaut kojas, pasišildyt prieš saulę
Tiek toli aš ėjau laimės sau susirasti ir sustojau pusiaukelėj apmąstyt, apsispręsti
Čia medelį sodinęs, aš lygiai mažas buvau, o dabar į jo kamieną atsiremti galiu
Juk vaikystę paženklinęs išėjau neilgam, o dabar tik pusiaukelėj aš prisėsiu trumpam
Tik prisėsiu, vėl kelsiuos, vėl šaukia šauklys, ir kažin, ar sugrįšiu amžinai amžinai
Ipolito Užkurnio skulptūros darbų ekspozicija