Šių metų kovo 22 d. minėsime 150-ąsias filosofo, rašytojo, dramaturgo, publicisto, žymaus Mažosios Lietuvos veikėjo Vydūno gimimo metines. Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais ir parengė švietimui, mokslui ir istorinei atminčiai svarbios sukakties minėjimo programą. Šia proga archyvas pristato parodą.
Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė 1868 m. kovo 22 d. Jonaičiuose, Šilutės apskrityje, tuometinėje Prūsijoje. Augdamas valstiečių kilmės evangelikų misionieriaus, mokytojo Anskio Storostos ir turtingų ūkininkų dukros Marijos Ašmontaitės šeimoje Vydūnas įgijo tvirtus religinius pagrindus. Namuose, kur dar vaikystėje pradėjo formuotis Vydūno tautinės pažiūros, visada buvo juntama lietuviška dvasia.
Literatūros tyrinėtojai, istorikai pastebi, kad gyvendamas Rytų Prūsijoje Vydūnas nuo pat ankstyvos jaunystės turėjo galimybę stebėti ir vertinti sudėtingus vokiečių ir lietuvių tautų santykius. Nutautėjimo ar netgi tautos išnykimo grėsmė turėjo įtakos Vydūno sprendimui išskirtinį dėmesį skirti lietuvių, ypač gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinės savimonės ugdymui.
Svarbiausia vertybe laikydamas žmogiškumą, Vydūnas daug dėmesio skyrė žmogaus dvasiniam tobulėjimui, doroviniam ugdymui.
Vydūnas propagavo sveiką, asketišką gyvenimo būdą – paauglystėje tapo vegetaru, bėgiojo, užsiiminėjo joga, rūpinosi ne tik kūno, bet ir sielos sveikata. Knygoje „Sveikata, jaunumas, grožė“ išdėstė sveikos gyvensenos principus.
1888 m. baigęs Ragainės mokytojų seminariją, tuomet dar dvidešimtmetis Vydūnas Kintų pradinėje mokykloje ėmė mokyti lietuvių ir vokiečių kalbų, istorijos, geografijos, kūno kultūros. 1892–1912 m. Tilžės gimnazijoje dėstė anglų ir prancūzų kalbas. Vėliau, pasitraukęs iš pedagoginio darbo, dėmesį skyrė kūrybinei ir kultūrinei veiklai.
Greifsvaldo, Leipcigo ir Berlyno universitetuose mokėsi filosofijos, literatūros istorijos, meno, religijos, kultūros, gamtos, sociologijos mokslų, anglų, prancūzų ir sanskrito kalbų. Įgytas žinias panaudojo dėstydamas humanistinę filosofiją.
Domėdamasis tautos autentiškumo klausimu Vydūnas gilinosi į klasikinę Europos tautų filosofiją. Studijų Leipcigo universitete metu jis pradėjo gilintis į teosofiją, senąją indų filosofiją, paskatinusią plačiau rašyti lietuvių tautos moralinio atsparumo tema.
1895 m. Vydūnas įkūrė Tilžės giedotojų draugiją, kuriai ilgus metus pats vadovavo. Draugijos nariai rengdavo dainų šventes, lietuvių liaudies dainų koncertus, vaidindavo Vydūno statomuose spektakliuose. Rašytojas, filosofas aktyviai įsitraukė į Rytų Prūsijos lietuvių ir Klaipėdos krašto draugijų ir organizacijų veiklą. 1931 m., įkūrus Prūsų lietuvių draugijų tarybą, tapo jos pirmininku. 1935 m. buvo uždrausta visų lietuvių kultūros draugijų ir organizacijų veikla.
Vydūnas sukūrė daugiau nei trisdešimt dramos kūrinių. 1899 m. Tilžės giedotojų draugija suvaidino pirmąją žinomą Vydūno dramą „Pasiilgimas veldėtojo“. 1908 m. pasirodžius draminei trilogijai „Probočių šešėliai“ dramaturgas pripažintas moderniu rašytoju, tapusiu pavyzdžiu lietuvių istorinės dramos kūrėjams.
Parašė dvylika filosofinių veikalų ir daugybę straipsnių įvairiomis temomis. Leido žurnalus jaunimui „Šaltinis“, „Jaunimas“, „Darbymetis“, „Naujovė“. Pagrindiniai Vydūno filosofines idėjas atskleidžiantys darbai yra „Mūsų uždavinys“, „Tautos gyvata“, „Sąmonė“ ir „Žvilgsniai į gyvenimo esmę“.
1932 m. vokiečių kalba buvo išleistas Vydūno istorinis veikalas „Sieben Hundert Jahre Deutsch – litauischer Beziehungen“ („Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“). Nacistinė Vokietijos valdžia prieštaringai vertino knygą apie dviejų tautų santykius ir 1934 m. ją uždraudė.
Nepriklausomoje Lietuvoje Vydūnas buvo palankiai įvertintas už mokslinės, kultūrinės ir visuomeninės veiklos sričių darbus. 1925 m. tapo pasaulinės rašytojų sąjungos PEN klubo garbės nariu, 1928 m. – Lietuvos universiteto (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) filosofijos garbės daktaru. Nuo 1933 m. išrinktas Lietuvių rašytojų draugijos garbės nariu.
1938 m., prasidėjus nuolatiniams nacistinės Vokietijos valdžios persekiojimams, Vydūnas buvo uždarytas į Tilžės kalėjimą. Lietuvos ir Vokietijos kultūros veikėjams susivienijus ir išreiškus nepasitenkinimą dėl Vydūno kalinimo, rašytojas paleistas į laisvę.
1944 m. rašytojas pasitraukė iš Antrojo pasaulinio karo metu niokojamo Tilžės miesto.
Nuo 1946 m. Vydūnas apsigyveno Detmoldo mieste (Šiaurės Vokietija), kur praleido likusius gyvenimo metus. Rašytojas toliau užsiėmė kultūrine veikla, tvarkė savo rankraščius. 1953 m. vasario 20 d., nesulaukęs 85-ojo gimtadienio, mirė. Rašytojas palaidotas Detmoldo kapinėse. Vėliau, 1991 m. spalio 19 d., Vydūno palaikai amžinojo poilsio atgulė Bitėnų kapinėse prie kadaise jo pamėgto Rambyno kalno.
Parodoje eksponuojami Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomi dokumentai, liudijantys Vydūno visuomeninę, kultūrinę, pedagoginę veiklą. Šie dokumentai susiję su knygų vertimu ir leidimu, mokytojavimu Telšių gimnazijoje, dalyvavimu įvairių draugijų ir organizacijų veikloje, Lietuvos studentų ir moksleivių švietimu mokymo įstaigose. Lankytojų dėmesiui pristatomi dokumentai, atspindintys rašytojo kūrybos kelią, gyvenimo vertybes, pagrindinius filosofinius principus, požiūrį į žmogų ir lietuvių bei vokiečių tautas. Nemažai dokumentų yra rašyti ranka paties Vydūno. Parodoje eksponuojami Vydūno portretai, rašytojo nuotraukos su svarbiais Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjais, taip pat nuotraukos, primenančios Vydūno, kaip dramaturgo, veiklą.
Kviečiame apžiūrėti parodą.