Kelias į Lietuvos Respublikos nepriklausomybę buvo ilgas: partizaninis karas, disidentinė veikla, Romo Kalantos auka, mitingas prie A. Mickevičiaus paminklo, Sąjūdžio susikūrimas ir kiti ne mažiau reikšmingi įvykiai, persmelkti vilties, įkvėptos 1918 m. vasario 16 d. signatarų dvasios... Šio kelio pabaigą ir laisvos valstybės pradžią lėmė Nepriklausomybės atkūrimo Aktas, 1990 m. kovo 11 d. 22 val. 39 min. 124-iems tautos atstovams išreiškus savo valią nutraukti Lietuvos okupaciją ir grąžinti Lietuvą į pasaulio žemėlapį.

Per tris atkurtos Lietuvos dešimtmečius apie Kovo 11-osios Aktą išleisti ištisi veikalai: apie šio dokumento rengimą, priėmimą ir reikšmę yra rašę istorikai, teisininkai, politologai. O kur dar tų dienų amžininkų, Akto signatarų prisiminimai, dienoraščiai.

Taigi galima teigti, jog apie įvykį arba, metaforiškai tariant, Akto fiziką žinome pakankamai, o ateityje sužinosime dar daugiau. O kokia buvo Nepriklausomybės akto metafizika?

Kovo 11-osios Aktas reiškė laisvę, vadavimąsi, o tai galiausiai atvedė į civilizuotą, demokratijos principais grįstą valstybę. Svarbu, jog vadavimasis buvo taikus. Ko gero, ryškiausias taikaus vadavimosi simbolis – Baltijos kelias, jau tapęs UNESCO „Pasaulio atminties“ registro dalimi, istorinės Baltijos valstybių atminties vieta ir įkvėpimu kitoms nepriklausomybės siekiančioms šalims. Laisvė ir vadavimasis neįmanomi be solidarumo. Be bendrumo suvokimo, pakylančio virš įvairių socialinių apribojimų ir asmeninių ambicijų, neįmanoma nei laisvė, nei išsivadavimas – dėl to Nepriklausomybės idėja patikėjusiai lietuvių tautai ir jos išrinktiesiems signatarams nekilo nė mažiausių abejonių. Neatsitiktinai Akto paskelbimą papildė ir parėmė politinės ir moralinės deklaracijos bei pareiškimai, priimti tuoj po Kovo 11-osios: kreipimasis į lietuvių tautą, kreipimasis į pasaulio tautas ir kiti. Ne veltui Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi „Lietuvos žmonių kvietimas santaikai“ rašoma: „Nepriklausomybė – tai ne rūstus Paskutinis teismas, ne aklas atpildo siekimas, ne laimėtojų triumfas, o mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstantis kelias.“

Teisingi žodžiai. Deja, metafizika – trapus dalykas... Vadavimasis nejučiomis virto kitų vadavimu, o tai neatnešė taikos ir taip trokštamo saugumo. Civilizuoti demokratiniai principai pasirodė per sunkūs įgyvendinti, o prisimintos asmeninės nuoskaudos lyg piktžolės nustelbė jaunus solidarumo daigus...

Tačiau atkurtosios Respublikos piliečiai nepasiklydo Akto metafizikoje. Jie suprato, kad yra Nepriklausomos valstybės dalis, kad jiems suteikta ne tik laisvė, bet ir pareigos.

Tiesa, Nepriklausomybės Akto metafizika turėjo ir dar vieną svarbų dalyką – lietuvišką kultūrą. Iš jos išaugo mūsų Nepriklausomybė. Nes kultūra – tai kalba, o kalba – tai galia...

Tad tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės.

***
Mitingas Lietuvos Nepriklausomybei remti Vilniaus Vingio parke. 1990 m. balandžio 7 d.
Fotografijos autorius – Vytautas Daraškevičius.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.