„Apie save galėčiau sakyti, kad esu klijų specialistas. Kiek aš suvartojau ir suvartoju klijų klijuoti. Kalnų kalnus. Jūs klausiate, ar Jūs vis dar kuriate? Aš galėčiau atsakyti: taip, vis dar klijuoju. <...> Bet aš dariau ir dabar klijuoju kolažus (lietuviškai reikia rašyti kolažas, o ne idiotišką lietuvišką koliažą). Aš suradau net žodį „klijuotinę“ mano klijavimams.“ (Iš Žibunto Mikšio laiško Eglei, 2011-05-04)
Tai kas kai kuriems bibliofilams atrodytų šventvagiškas elgesys, Ž. Mikšiui buvo būdas sukomplektuoti gyvenimo fragmentų kolekcijas. Leidinių puslapiuose jis klijavo užrašų lapelius su pastabomis, mažus piešinius, darytus besikalbant telefonu, laikraščių iškarpas, žurnalų iliustracijas, draugų ir savus laiškus, ofortus. Tokias „pataisytas“ knygas, enciklopedijas, žinynus, gidus, žurnalus ir katalogus menininkas pakrikštijo klijuotinėmis. Taikant atrankos ir kombinavimo principus jose gretinami skirtingų laikotarpių, gyvenimo etapų tekstai ir vaizdai, susitinka išeivijos ir Lietuvos kūrėjų pozicijos, tiražuotą leidinį perdengia individualios vienetinės įklijos. Gautas rezultatas, papildytas Ž. Mikšio pastabomis ir korekcijomis, priverčia susimąstyti apie painų rinkimo ir taisymo, saugojimo ir tobulinimo ryšį.