„Tavo talentas, mielas Vytautai, daugiabriaunis. Kaip ir rasos deimantas, žibantis nuo kaitros apsaugotame, kukliai žydinčios rasakilos taurelėje. Tos rasakilos (aukštaičiuose vadinamos rasakila, rasos žvaigždele, lakštutės ašarėle, deimančiuke), kuri saulėn pakelia žolę, o žolė paslepia griežlių smuikus, priglaudžia pačių gražiausiųjų pasaulyje akių žvėrelį – zuikelį. Tu ne tik amžinas piligrimas po Lietuvą, bet ir tapytojas, valdantis šviesos žaismą, piešiantis debesų, saulės sidabru. Tavo fotografijose pušys su rūtų vainikais, eglės su laumių skaromis – kažkokios šventiškos, pasakiškos, iš svajonių vizijų plaukusios. Tavo medžiai žydi ir pavasarį, ir vasarą. Žydi Saulės žiedais, o rudenį ir į beržynus kurliuojančių gervių išžarstytu auksu. Žiemą Tu kuri baltųjų stebuklų paveikslus.“
Leonardas Grudzinskas, „...jo gamta yra tikra, neišgalvota...“, „Žaliasis pasaulis“, 2005-07-07, Nr. 25