„APIE KŪRYBĄ (TAIP PAT IR EKSLIBRIŲ)
Kas mene svarbiausia? Fantazija, tos savos ir keistos formos; statiškos, uždaros, kampuotos ir vienišos, ar tų formų susidūrimai, sutirštėjimai, lūžiai...? Intuicija, nuojauta kilusi iš trumpų nuotaikos, spalvos ar linijos žybčiojimų?
Reali tikrovė pasiūlanti, duodanti pretekstus, provokuojanti, užgriūvanti savo šiurkščiu kasdienybės konkretumu?
Klaidžiojimas ratu apie ką tai esantį savyje, klaidžiojimas va jau nuo Dailės Instituto studijų dienų, vis apie tą patį, ką norisi perteikti tapyboje, graviūroje, ekslibryje ar piešinyje.
Apsivalymas nuo kasdieniško smulkumo ir pilkumos, kartu noras būti paprastu, suprantant, kad būti paprastu visai nėra paprasta?
Dienų fontane. Dienų vienatvėje. Dienų užbrėžtose ribose, noras per tas formas, per tuos klaidžiojimus ir nepataikymus, toje tikrovėje ir tose nuojautose – noras kalbėti apie žmogų, į žmogų, kaip visad skausmingai tragišką, kaip visad alkaną laime. Kalbėti tapyboje, grafikoje, piešiniuose ar ekslibriuose. Ir kaip rašė švedų skulptorius K. Milesas ant savo durų: „Leisk man dirbti kol baigsis diena“...“ V. Kisarauskas
Iš leidinio „V. Kisarauskas exlibris“. LLMA. F. 140, ap. 1, b. 761, l. 1.
Parodą iš Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų dokumentų parengė Rūta Žemaitytė.