LLMA. F. 801, ap. 1, b. 38, l. 39, 40, 41, 41 antra pusė, 47. 

Deklamatorius:

Kunigaikštis su kariais,

Linksmas spindintis, šviesus

Kalno ošiančio aikštelėj,

Palei laužą, puotą kelia.

Tauras čirška, tauras kepa.

Spirgančios taurienos kvapą

Jaučia uodžia karžygiai,

Laukia kepsnio nekantriai

Mielo kepsnio gerą pluoštą

Atsirėžęs, Gediminas,

Savo karžygiams dalina.

Gediminas pirmas kelia

Sunkiąją midaus taurelę,

Žodį tardamas auksinį:

Mano mylimi kariai!

Šiandien taurės mums putoja,

O koks laukia mus rytojus.

Ar vėl lėksim sakalais,

Ar pavirsim pelenais.

Buvo žmonės, džiaugės, kovės

Kas beliko nūn iš jų?

Nežinau. Bet dvasioj mano

Jie nemirdami gyvena.

Kad su protėviais kartu

Šilimą ir šviesą semtų

Mūsų provaikių vaikai, -

Taurę aš keliu, kariai! 

LLMA. F. 273, ap. 1, b. 143, l. 4.    

LLMA. F. 273, ap. 1, b. 143, l. 3.    

LLMA. F. 326, ap. 1, b. 40, l. 13.

LLMA. F. 326, ap. 1, b. 18, l. 14.  

LLMA. F. 326, ap. 1, b. 3, l. 5, 4.  

LLMA. F. 326, ap. 1, b. 4, l. 13.  

LLMA. F. 481, ap. 1, b. 75, l. 1, 2.    

LLMA. F. 82, ap. 1.  

LLMA. F. 82, ap. 1. 

Keistas vaikas

Keistas vaikas, tas Keistutis:

Mažas dar pipiras,

O protingas nori būti, Kaip koks tikras vyras.

Daug jau žino, daug girdėjo,

Daug yra ir matęs,

Bet jis vis dar klausinėja,

Akutes pastatęs:

Ko dažnai taip keičias oras?

Kur pranyksta rūkas?

Ir kuo šeriamas motoras,

Kad patsai jis sukas?

Kur taip skuba autobusai

Per girias tamsiąsias?

Kodėl dėdei auga ūsai,

O tetulei kasos?

Atsakyk jam ir išaiškink

Viską nuodugniausiai,

Bet čia pat jis apsigręžęs

Apie kitką klausia.

LLMA. F. 82, ap. 1.  

Keistas Klausimas

Kartą jam galvon atėjo

Klausimas keisčiausias.

Ir visur jis bėginėja,

Ir visus jis klausia.

Klausia jauną, klausia seną, -

Balsas jo kaip šilkas, -

Klausia, - kaip dabar gyvena

Geležinis Vilkas?

- Tetulyte, pasakyk...

- Tu nutilk nors kartą.

Ruoštis man čia nekliudyk,

Mat, kad puodas verda.

- Seneliuk...

                       - Gana, gana.

Jau žinau, ko klausi.

Sukas man galva sena,

Praūžei man ausį.

- Tėveliuk, man pasakyk...

- Tyčia nesakysiu,

Pats jei nori, Vilniun vyk –

Ten ir pamatysi.

LLMA. F. 82, ap. 1. 

[] Na, tėveli, tai nepyk... 

„Pats, jei nori, Vilniun vyk“, -

Skamba jam ausyse.

- Na, tėveli, tai nepyk,

Taip ir padarysiu!

Nors Keistutis dar mažutis,

Bet labia ryžtingas.

Tarė – taip ir turi būti,

Nors čia ir kažinkas.

Ankstų rytą atsikėlė,

Triratį sutaisė,

Prikabino vėliavėlę,

Gėlėmis apkaišė.

Apsiaustėlį naują savo

Greitai apsivilko

Ir ieškoti išvažiavo

Geležinio Vilko.

Mūs Keistutis jau žinojo,

Kaip reik Vilniun ruoštis:

Jei kas Sostinėn važiuoja, -

Reika pasipuošti.

LLMA. F. 82, ap. 1. 

Vilniaus kelias

Daug kelių į Vilnių veda

Ir visi geriausi.

Bet Keistutis kelią rado

Patį maloniausią.

Reta rast tokių kelių.

Stovi medžiai iš šalių,

Kaip sargyboje kariai,

Beržai, gluosniai, jovarai.

O abipus Vilniaus kelio

Mirga pievos ir kalneliai.

O toliau – žiūrėk gerai –

Tyvuliuoja ežerai.

Jaukiai tarp miškų įlindę,

Kaip karoliai, saulėj spindi.

O miškų tų koks gražumas!

O upelių koks sraunumas!

Neišreikš to jokis raštas.

Štai koks mūsų Vilniaus kraštas. []

LLMA. F. 82, ap. 1.   

[] Marš pirmyn!

Valandėlę pasilsėjęs

Skrenda vėl tolyn, kaip vėjas,

Skrenda vis keliu didžiuoju,

Linksmas juokias ir dainuoja:

Ten prie Nerio, ten prie Vilnios

Stovi mūsų senas Vilnius.

Marš, marš pro Žvėryną

Pas senelį Gediminą,

   Marš, marš pirmyn!

Kas nematė Vilniaus seno,

Tas mažai dar teišmano.

Marš, marš viens po kito

Savo Vilniaus aplankytų,

   Marš, marš pirmyn!

Naują Vilką vieną dieną

Nusikalsim mes iš plieno.

Marš, marš pro Žvėryną

Saugot kalną Gedimino,

  Marš, marš pirmyn!

Privažiavo

Privažiavo gražų mišką.

Prakaitas nuo kaktos tyška,

O jis mina sau ir mina

Savo triratę mašiną.

Pušys tyliai jam linguoja,

O jis juokias ir dainuoja.

Bet staiga – štai miškas baigias.

Žiūri jis akis įsmeigęs:

Apačioj Neris vingiuoja,

O tenai toliau dauboje

Apie Vilnią, apie Nerį

Bokštų bokštai saulėj žėri.

Aplink kalną Gedimino

Tarp žalių svaigių pušynų,

Saulės išdidžiai apšviestas,

Mirga, blizga Vilniaus miestas.

Jis kelionę baigė savo, -

Ėmė štai ir atvažiavo!

Metęs triratį pakrūmėn,

Miestan tekinas nudūmė.

LLMA. F. 82, ap. 1.   

 [] Reiks grįžt namolio...

Keisto tetos čia gyvena,

Dėdės ir keistoki...

Klausia jauną, klausia seną, -

Atsako gi – jokio.

Tai suurzgia, tai suloja,

Tai kažką sumurma,

Tai skausmingai suvaitoja,

Lyg išdegę burną,

Ir nusiminė Keistutis,

Eina susimąstęs, -

Kaip nuveikti visos kliūtys,

Kur čia Vilką rasti?

Nei su kuo čia pasitart,

Nei paklausti kelio...

Jau Keistučiui noris verkt,

Vos ištvert begali...

Visas ryžtas jam prapuolė,

Susvyravo vaikas.

Taip matyt, reiks grįžt namolio

Nieko nenuveikus.

LLMA. F. 82, ap. 1. 

[] Į Gedimino kalną

Pro namus keistai kampuotus,

Pro kiemus seniai nešluotus,

Įvijom siaurom gatvelėm

Bėga vaikas kiek tik gali

Vis tolyn nuo tų mušeikų...

Niekas jo nebesulaiko.

Bandė slėptis į bažnyčią, -

Užrakinta ji, kaip tyčia.

Tad pro sodą takeliu

Leidos iš visų galių

Lipt į kalno statų šlaitą.

Rods nedaug dar tenueita,

Neprilipo kalno pusės,

O jis jau visai uždusęs;

Nuo visų bėdų patirtų

Kojas jam visai pakirto.

Bet ilsėtis nesustoja, -

Lipa, kapstos ir ropoja...

Jau dabar Keistutis žino,

Kad tai kalnas Gedimino!

LLMA. F. 82, ap. 1. 

Jau beveik prie tikslo

Čia nuo Gedimino kalno

Visas miestas kaip ant delno:

Rūmai, bokštai, vienuolynai,

O tenai toliau pušynai,

Apačioj Neris patvino,

Rangos Vilnė tarp kūlynų.

Bet Keistučiui tai nerūpi, -

Nei į miestą, nei į upę

Jis visai dabar nežiūri, -

Jis svarbesnį tikslą turi!

Aplink mūrus vaikšto tyliai,

Tyrinėja seną pilį,

Gal čia Vilkas kur nors tyko,

Gal suras čia, ko atvyko.

Bet jo niekur nematyti,

Lapai čeža tik suvytę,

Ir senelis ten prie tako

Vienui vienas kažką šneka.

Gal paklausti jį dar kartą?

Bet išbars...Geriau neverta

Ką pasakė Gediminas

O senelis į Keistutį

Taip maloniai pažiūrėjo,

Tyliai galva linktelėjo,

Patylėjo ir pradėjo:

„Nerasi čionai, vaikuti,

To, ko ieškai atsidėjęs.

Čia tarp mūsų kaukia vėjas,

Naktį šmėklos lanko pilį, -

Vilkas gi seniai jau tyli.

Garsiai kaukė jis senovėj,

Garsas kaip Perkūnas griovė,

Sklido į kraštus toliausius,

Ir visi kraštai jo klausės...

Čia gyveno vyrai narsūs,

Apie juos ir sklido garsas.

Bet kai žmonės sumenkėjo,

Svetimiems vergaut pradėjo,

Tai tada nutilo Vilkas.

Tyli jis jau amžius ilgus,

Šito kalno viduryje

Jis be reikalo rūdija.“

LLMA. F. 82, ap. 1. 

Geležinis Vilkas dar kauks

„Nepažinsi šito miesto,

Viso krašto nepažinsi.

Nors kasdien jam saulė šviestų,

Jis didybe nebespindi.

Žmonės menki ir paniurę,

Akys jų kaip ylos duria,

Širdys kupinos pagiežos,

Čia žmogus viens kito priešas,

Svetimas čia smelkia tvaikas...

Bet ateis, ateis dar laikas!

Vėl gyvens čia vyrai narsūs,

Vėl atkurs, ką amžiai griovė,

Vėl aidės šio miesto garsas

Per pasaulį, kaip senovėj…

Kai nauja karta išaugs,

Baigsis dienos pilkos

Ir ant kalno vėl sukauks

Geležinis Vilkas.

Tai jei nori jo sulaukt,

Tai skubėk, vaikuti, augt“. [] 

LLMA. F. 755, ap. 1, b. 22, l. 1, 1 antra pusė, 12.