Paveikslėlis pagal vokiečių litografo Tomo Drindlio litografiją.

Reverse užrašas pieštuku: „Sveikinimai vardadienio proga, Sofija Rožė Dambrauskienė, 1859 m. kovo 18 d.“.

S. R. Dambrauskienė 1856 m. persikėlė į Vilnių ir 1857 m. nusipirko namą Šnipiškėse, kuriame įkūrė prieglaudą nepasiturintiesiems.

Iš Elenos Riomerytės-Ochenkovskienės (1875–1947) asmeninio archyvo.

Spaudinys, mažo formato, spalvotas. XIX a. vid. Užrašas lenkų ir vokiečių k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1135, ap. 23, b. 45, l. 62–62v

S. R. Dambrauskienė apie 4 metus gyvena nuosavame už 1800 rublių įsigytame mūriniame 2-jų aukštų name Šnipiškėse. 61 m. amžiaus, vyras Ferdinandas Dambrauskas miręs, turi sūnų Henriką Dambrauską ir dukrą Stanislavą Ivanauskienę. Dėl savo labdaringos veiklos žinoma ne tik Vilniuje, bet ir kaimyninėse gubernijose.

Prieglauda senyvo amžiaus ir sergančioms nepasiturinčioms moterims įsikūrusi Šnipiškėse. 1860 m. joje gyveno 54 moterys ir 70-ties metų senolis. S. R. Dambrauskienė planavo įsteigti ir vyrų skyrių.

Šioje prieglaudoje gyvenantys asmenys gaudavo pilną išlaikymą: kambarį, drabužius, avalynę ir maistą, ligos atveju – vaistus.

Maistas: karšti pusryčiai 8 val. ryto, dviejų patiekalų pietūs vidurdienį ir vakarienė 20 val., mėsos porcija duodama 2 kartus per savaitę: ketvirtadienį ir sekmadienį, sergantiems asmenims vietoje pusryčių ir vakarienės duodama arbata.

S. R. Dambrauskienės įstaigoje nemokamai mokosi iki 50-ties neturtingų tėvų vaikų. Jie mokosi specialiai tam skirtoje patalpoje, aprūpinami knygomis ir kitomis mokymo priemonėmis. Jie mokomi tikybos, lenkų kalbos gramatikos ir aritmetikos, berniukai dar mokomi rusų kalbos gramatikos, o mergaitės – rankdarbių.

S. R. Dambrauskienės prieglauda išsilaiko iš žmonių aukų.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1860 m. liepos 11 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, B/S 1857 m., ap. 65, b. 677, l. 25–26v

Prieglauda įsikūrusi buvusiame Slanimo marijavičių vienuolyne.

1857–1859 m. joje gyveno 56 nepasiturintys asmenys, dar 20-čiai asmenų pristatomas maistas į namus.

2-jus metus šia įstaiga rūpinosi Slanimo miesto valdžios atstovai, nuo 1859 m. lapkričio – 2 vienuolės, atvykusios iš S. R. Dambrauskienės prieglaudos Vilniuje.

Jos buvo atsakingos už šios įstaigos valdymą ir mokė vaikus skaitymo, rašymo, tikybos, aritmetikos, moteris – rankdarbių ir kitų praktinių įgūdžių.

Spaudinys. Gardinas, [1860] m. Lenkų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, B/S 1857 m., ap. 65, b. 677, l. 30, 31v–32v

Spaudinys. Vilnius, 1862 m. sausio 12 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, B/S 1857 m., ap. 65, b. 677, l. 86–86v

a) patalpos senyvo amžiaus ir sergančioms moterims;

b) priemenė;

c) koridorius;

d) tualetai;

e) sandėlis;

f) virtuvė;

g) valgykla;

h) darbo kambarys;

i) vienuolių kambariai.

Prieglauda įsteigta 1862 m. balandžio 30 d., įkūrėja Sofija Rožė Dambrauskienė.

Spaudinys. Vilnius, [1862] m. Lenkų ir rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, B/S 1857 m., ap. 65, b. 677, l. 138

1864 m. sausio 12 d. S. R. Dambrauskienė mirė nuo džiovos Šnipiškėse būdama 66 metų amžiaus.

Paliko sūnų Henriką Dambrauską ir dukrą Stanislavą Ivanauskienę.

Palaidota sausio 16 d. Šv. Rapolo kapinėse.

Rašytinis dokumentas. Vilnius, 1864 m. sausio 12 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 1509, ap. 1, b. 57, l. 134, §5

Spaudinys. Varšuva, 1864 m. gegužės 14 d., t. 9, nr. 242, p. 177–178

S. R. Dambrauskienės įsteigta prieglauda ir joje veikusi koplyčia 1864 m. gruodžio pradžioje uždarytos.

Bažnytiniai reikmenys ir indai perkelti į artimiausią Šv. arkangelo Rapolo bažnyčią.

Čia tarnavęs kapelionas kun. Kazimieras Žela perkeltas į kareivines, esančias prie tos pačios Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios.

Prieglaudoje buvo 35 vienuolės, 22 iš jų išsiųstos į jų gyvenamąsias vietas.

13 vienuolių liko gyventi Vilniuje pagal laidavimą.

9-ios iš 13-kos Vilniuje likusių vienuolių yra Vilniaus gubernijos gyventojos, 7-ios iš jų – kilusios iš paties Vilniaus.

Rašytiniai dokumentai. Vilnius, 1864 m. gruodžio 10 d. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 378, B/S 1857 m., ap. 65, b. 677, l. 154–156

1871 m. balandžio 16 d. Vilniaus gubernijos valdybos paliepimu šį žemės sklypą išmatavo ir planą sudarė Vilniaus inventorizacijos komisijos matininkas Narmontas.

Planas. Vilnius, 1871 m. gegužės mėn. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 938, ap. 15, b. 316, l. 1

Šis žemės sklypas 1861 m. sausio 18 d. perleistas Sofijai Dambrauskienei.

Remiantis 1875 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto inventorizacijos komisijos įsakymu šio žemės sklypo ribos atnaujintos ir Karolinai Petržkevičienei parodytos.

Spalvotas planas. Vilnius, 1877 m. balandžio mėn. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 526, ap. 14, b. 560, l. 1

Žemės sklypas pažymėtas raide „b“, 401 kv. sieksnių.

Planą sudarė matininkas Giliarijus Senkevičius.

Planas. Vilnius, 1881 m. Rusų k.

Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 938, ap. 15, b. 760, l. 1