S. Lasavickas dalyvaudavo svarbiausiuose archeologiniuose tyrimuose ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos archeologijos paminkluose. Kaip paliudijo archeologas Aleksiejus Luchtanas, architektas 1986 metais prisidėjo prie didelio atradimo Kernavėje – senovės gyvenvietės suradimo Pajautos slėnyje ir jos išgelbėjimo nuo sunaikinimo [1]. Architektą galima išvysti ir keliuose dokumentiniuose kadruose, kuriuose užfiksuoti archeologiniai tyrimai, pavyzdžiui, 1965 metais Lavoriškių ekspedicijoje. Tyrimų metu architektas fiksavo dešiniajame Vilnelės upės krante aptiktų geležies lydymui skirtų molinių krosnių liekanas.

S. Lasavickas turėjo piešėjo talentą ir braižytojo kruopštumą, laikėsi senovinės architektūros paminklo vaizdavimo tradicijos. Didžiulio formato brėžiniai ir jų atlikimo būdas švelniai paspalvinant akvarele primena XIX amžiaus architektų stilių [1]. S. Lasavickas nepaskelbė jokių ryškesnių savo tyrimus apibendrinančių publikacijų, daugiausiai laiko skyrė atradimus atitinkančių rekonstrukcijų rengimui. Jam labiau rūpėjo praktika, tad neretai nebaigęs vieno darbo, jau imdavosi kito. Todėl dažnai jo tyrimams stinga analizės, išbaigtumo ir apibendrinimų. Jo tyrimų rezultatus galima pamatyti parengtose tyrinėtų objektų vizualizacijose. Architektas taip pat gilinosi į XIX amžiaus Lietuvos istorikų romantikų tekstus, jų mintis perpindavo su mitiniais Antikos pasakojimais, ieškojo Lietuvos istorijos ir Antikos sąlyčio taškų. Istorinius pastatų planus, jų dydžius gretino su egiptiečių ir graikų architektūros tradicija. Visi žinojo, kad jis labai rimtai žiūri į senuosius tekstus ir mato tai, ko nei archeologai, nei istorikai, nei tuo labiau architektai neįžvelgdavo. Panašių įžvalgų nesutiksime mokslinėse ataskaitose ar kitų architektų projektuose. S. Lasavickas jam vienam žinomais loginiais ryšiais rasdavo sąsajas su legendiniais pasakojimais [1]. Tačiau neretai kai kurios jo įžvalgos bent iš dalies pasitvirtindavo vėlesnių mokslinių tyrimų metu.

Vėliau savo sudaromuose Kreivosios pilies ir ją supusių gynybinių įrenginių brėžiniuose, eskizuose, maketuose S. Lasavickas šiai piliai priskiria jau ne tik Trijų Kryžių, Stalo, Bekešo kalnus ir tarp jų esantį Dainų slėnį, bet ir Bevardį piliakalnį prie dabartinės Olandų gatvės, Gedimino kapo kalną bei Altanos kalną, esančius prie Krivių gatvės. Pagal architekto viziją, apie kurią galima spręsti iš autoriaus paliktų komentarų (remarkų), Kreivosios pilies citadele – stipriausiai įtvirtinta vieta jis laikė Trijų Kryžių kalną. Medine gynybine siena taip pat apjuosiami Bekešo ir Stalo kalnai su artimiausiomis prieigomis. Tuo tarpu Gedimino kapo kalnui priskiriama sakralinė reikšmė, o Bevardis piliakalnis įvardijamas kaip žvalgakalnis. Už gynybinių sienų S. Lasavickas vaizduoja du papilius (įtvirtintas piliakalnio papėdės gyvenvietes arba jų dalis): pirmasis apima teritoriją tarp Trijų Kryžių kalno ir Neries (dabartinio Nacionalinio muziejaus Istorijų namų ir buvusios areštinės vieta, T. Kosciuškos gatvėje), antrasis – Bekešo kalno vakarinę pusę (dabartinės Nyderlandų Karalystės ambasados vieta). S. Lasavickas gynybinius Kreivosios pilies įtvirtinimus, teritorijos ribas brėžė logiškai remdamasis esamomis reljefo formomis, tačiau neįvertino to, kad XIX amžiuje jos ženkliai pakito: Vilnios upės buvo „nuplauta“ didžioji Bekešo kalno dalis, nukastos Stalo kalno viršūnės, carinės tvirtovės įrengimo metu subjaurotas ir pats Trijų Kryžių kalnas.

Daugiausiai dėmesio S. Lasavickas skyrė Kreivosios pilies citadelės Trijų Kryžių kalne rekonstrukcijai – Lietuvos literatūros ir meno archyve esantys šios pilies dalies brėžiniai, piešiniai, eskizai ir sudaro didžiausią dalį. Tą lėmė ir tai, kad 1988–1991 metais architektas dalyvavo archeologo Vytauto Daugudžio atliekamuose archeologiniuose tyrimuose Trijų Kryžių paminklo vietoje ir gretimoje aplinkoje, mat, tuomet buvo atliekami šio paminklo atstatymo darbai. S. Lasavickas šių tyrimų metu atliko visą grafinę fiksaciją, tai yra, atliko matavimus, parengė brėžinius, planus. Tačiau jau turėdamas ir faktinės tyrimais pagrįstos medžiagos, rengdamas galimų Kreivosios pilies citadelės įtvirtinimų eskizus leido pasireikšti ir savo lakiai vaizduotei: architektas įsivaizdavo ne tik II–ojo tūkstantmečio pradžios gynybinę sieną su net 8 mediniais bokštais, bet Trijų Kryžių kalną apjuosė ir I–ojo tūkstantmečio įtvirtinimais, kurių egzistavimo archeologiniais duomenimis pagrįsti negalima iki šiol. Trijų Kryžių kalno šiaurinėje dalyje architektas, matyt, vedinas savo aistros mitologijai, pavaizdavo ir pilkapį primenantį aukurą, kurio galimas egzistavimas faktiniais duomenimis būtų dar sunkiau pagrindžiamas. Tuo labiau, kad tokie objektai negali būti pagrindžiami ir analogijomis iš kitų Lietuvos vietovių.

Kaip atrodė antžeminė šio gynybinio pylimo dalis (ar čia stovėjo gynybinė siena, bokštas ir kokio dydžio jie galėję būti), deja, iš archeologinių duomenų to sužinoti neįmanoma. Galime tik svarstyti hipotetinius variantus pasitelkdami S. Lasavicko vaizduote paremtus jo eskizus. Architektas kartu su V. Daugudžiu įsivaizdavo, kad ant pylimo stovėjo apie 2 m pločio medinė dviguba gynybinė siena, už kurios pilies kieme buvo apie 3 m pločio žemesnis, taip pat medinis ilgas ūkinės gynybinės paskirties statinys,  greičiausiai suskirstytas į nedideles kazematų tipo patalpėles. Viena tokio statinio siena galėjo remtis į pylimą, o kita buvusi atgręžta į pilies vidaus aikštelę. Statinio sienos galėjo būti suręstos iš gulsčių rąstų, kuriuos prilaikė statmenai į žemę sukalti stulpai. Statinio stogą galėjęs dengti molio sluoksnis, kuris saugojo pastatą nuo gaisro ir kartu geriau sulaikė jo šilumą. S. Lasavicko ir V. Daugudžio nuomone šiems įtvirtinimams sudegus, jų vietoje buvo pastatyti nauji panašūs įtvirtinimai. Tik šį kartą šioje vietoje galėjo būti įrengtas ir vienas iš pilies bokštų [4]. Tokia vizija sudaro išties tvirtos viduramžių pilies įspūdį. Tačiau ar ji bent iš dalies gali būti teisinga? Čia galime prisiminti Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jogailos žodžius iš 1416 metų skundo prieš Vokiečių ordiną. Šiame skunde Kreivoji pilis minima kaip stipriausia Vilniaus pilis, kurią paimti buvo galima tik apgaule arba išdavyste.

S. Lasavickas savo parengtuose Kreivosios pilies teritorijos eskizuose, brėžiniuose už gynybinių pilies sienų Neries dešiniajame krante, dabartinio Nacionalinio muziejaus Istorijų namų ir buvusios areštinės vietoje, T. Kosciuškos gatvėje, vaizdavo vieną iš papilių, kuriame turėję būti gyvenamieji mediniai pastatai. 1995–1997 ir 2024 metais šioje vietoje atlikti archeologiniai tyrimai patvirtino šią architekto hipotezę. Jų metu buvo aptikti mediniai gyvenamieji pastatai, mediniai keliai, šlaitą tvirtinančios rąstų ir grunto konstrukcijos, datuojami XIII amžiaus pabaiga – XIV amžiumi [6]. S. Lasavickas nepateikė detalesnės savo vizijos, kaip galėjo atrodyti ši vieta Kreivosios pilies egzistavimo metu. Tačiau yra išlikę du architekto parengti eskizai, kuriuose vaizduojamas jau mūrinis XV–XVI amžiaus užstatymas. Nei istorinių, nei archeologinių duomenų apie XV amžiuje čia buvusius statinius neturime. Tačiau žinome, kad jau XVII amžiuje čia buvęs dvaras. Iš Birutės Rūtos Vitkauskienės atliktų istorinių tyrimų sužinome, kad dešinysis Vilnios krantas ties santaka su Nerimi buvo padalintas į tris sklypus, prie pat Vilnios stovėjo malūnas, o labiausiai į rytus nutolęs sklypas priklausė salyklininkui [3]. Nepanašu, kad bent vienas iš S. Lasavicko vaizduojamų pastatų galėtų būti malūnas. Ar architektas galėjo pavaizduoti vieną iš trijų šaltiniuose minimų sklypų? Šis klausimas kol kas lieka atviras.