LLMA. F. 481, ap. 1, b. 237, l. 11, 17.
Maždaug apie 1950 metus Lietuvos kompozitorių sąjungoje buvo nutarta, kad sąjungos nariai privalo kelti kvalifikacijas. Buvau paprašytas pakonsultuoti V. Kuprevičių kūrybos klausimais. Aš tada jau buvau baigęs konservatoriją ir dirbau mokytoju J. Gruodžio muzikos mokykloje. Laisvu nuo pamokų metu susitikdavome su Kuprevičiumi.
Ką mes susitikę veikdavome? Jeigu atvirai, apie kūrybą mūsų kalba užimdavo gal tik dešimtadalį susitikimo laiko, o Kuprevičiaus kūrinių natų ir akyse nemačiau. Ką aš tada jaunuolis galėjau aiškinti subrendusiam, kūrybos stilių pasirinkusiam kompozitoriui.
Tuo metu aš buvau nusipirkęs automobilį, bet vairuotojo pažymėjimo dar neturėjau. Kadangi Kuprevičius buvo pagarsėjęs kaip puikus automobilistas, nutariau, kad jau geriau vietoj mano pamokų, tegu jis pamoko mane vairuoti. Kartą paėmėm ir mano žmoną pasivažinėti, o ši nežinojo, kad kompozitorius artėjant sankryžai ne šiaip perspėdavo, bet šaukdavo: „Mirtis!!!“ Tas šūksnis ją taip išgąsdino, kad po to ilgą laiką su mumis nebevažinėjo.
Vytautas Klova