Parodos įvertinimas

Apsaugos kodas
*alt_phpcaptcha_generated_image*
Loading
Ačiū! Jūs sėkmingai palikote atsiliepimą!

{{msg}}

Įtraukioji istorija

Tylusis skulptūros klasikas

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

Petras Povilas Aleksandravičius gimė 1906 m. spalio 21 d. Vartų kaime, Krosnos valsčiuje, Marijampolės apskrityje.

1917–1919 m. mokėsi Krosnos pradinėje mokykloje, 1919–1927 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Skulptorius Antanas Aleksandravičius bendrapavardžiui P. Aleksandravičiui mokykloje dėstė piešimą. Po pamokų Petras lankė Apolinaro Šimkūno dailės studiją.

Tarpukario Nepriklausomoje Lietuvoje manyta, kad Piešimo pamokos tvarko ištižusias vaiko mintis; paišyba vaikui tai – viena svarbių priemonių sąmonei rutulioti ir asmenybei ugdyti.

Tuo metu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija garsėjo, kaip viena geriausių mokyklų Lietuvoje.

Gimnazijoje mokėsi ir ją baigė žymūs visuomenės, bažnyčios, kultūros, mokslo ir politikos veikėjai: S. Banaitis, J. Basanavičius, A. J. Greimas, K. Boruta, M. Gustaitis, J. A. Herbačiauskas, J. Jablonskis, V. Kašuba, P. Klimas, A. Kriščiukaitis‑Aišbė, V. Kudirka, P. Mašiotas, V. Mykolaitis‑Putinas, S. Nėris, M. Šalčius, J. Vailokaitis, A. Venclova ir kt.

1927 m. P. Aleksandravičius įstojo į Lietuvos universitetą Kaune (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas).

Studijavo Technikos fakultete bei lankė lietuvių ir prancūzų literatūros kursus.

Tuometiniame Lietuvos universitete dėstė žymūs tarpukario Lietuvos mokslo ir kultūros veikėjai.

Humanitarinių mokslų fakultete prancūzų ir lietuvių literatūros kursai bei paskaitos išgyveno tikrą aukso amžių. Šias disciplinas dėstė iškiliausi to meto Lietuvos intelektualai bei rašytojai: prof. Mykolas Biržiška, doc. Vincas Mykolaitis-Putinas, prof. Juozas Tumas-Vaižgantas, doc. Balys Sruoga ir kt.

1928 m. P. Aleksandravičius pasuko į Kauno Meno mokyklą.

Studijavo skulptūros specialybę pas Sankt Peterburge mokslus išėjusius dėstytojus Kajetoną Sklėrių ir Juozą Zikarą.

Lankė moderniosios skulptūros pradininko Lietuvoje J. Mikėno užsiėmimus.

Skulptorius prisimena:

Iki Meno mokyklos mano skulptūros supratimas buvo naivokas. Jeigu kalbėtume apie evoliuciją, tai iš pradžių labiausiai graikų klasika patiko. Paskui išgirdau, kad Šklėrius gana teigiamai įvertino Rodeną ir iš smalsumo nusipirkau vokišką Rilkės Rodeno monografiją. Kada ją su žodynu perskaičiau, likau sužavėtas. Puikus tekstas! Taip nuo graikų perėjau prie prancūzų.

P. Aleksandravičius, kaip ir jo dėstytojai K. Sklėrius ir J. Zikaras, išliko ištikimas akademinei tradicijai. Nuoseklus, pedantiškas darbas turbūt atitiko dailininko charakterį.

P. Aleksandravičiaus ankstyviausia skulptūra – Vytauto Didžiojo paminklas.

Paminklas pastatytas Betygalos miestelio centre, minint Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščio Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Tai vienas iš nedaugelio smetoniškų Vytautų, išlikusių per sovietų okupaciją. Šis paminklas buvo pirmasis skulptoriaus užsakymas.

Tais pačiais metais sukūrė statulą „Švč. Jėzaus širdis“ Maironio namų sodeliui Kaune bei kompoziciją „Nukryžiavimas“ Mažeikių bažnyčios altoriui.

 1933 m. P. Aleksandravičius baigė Kauno meno mokyklą,

1934–1935 m. tarnavo Lietuvos Respublikos kariuomenėje,

1936–1940 m. dėstė dailę Šiaulių valstybinėje berniukų gimnazijoje.

Jaunasis skulptorius džiaugėsi gavęs mokytojo vietą Šiauliuose.

Tai buvo visą gyvenimą trukusios, daug laiko, energijos, žinių pareikalavusios pedagoginės karjeros pradžia.

Kūrybai teko nuo dėstymo likusios valandos.

P. Aleksandravičius prisimena: Didelė dalis skulptorių skulptūrą dirba tik laisvu nuo kurių nors pareigų laiku ir tiesiog neturi kur dirbti. Kaip koki romantikų herojai, jie dirba – rūsiuose, palėpėse, pašiūrėse, sandėliuose ir kitur, be reikalingos šviesos, erdvės ir kitų būtiniausių sąlygų.

1937 m. skulptorius gauna užsakymą papuošti Lietuvos skyrių Baltijos šalių paviljone, Pasaulinėje moderniojo meno ir technikos parodoje Paryžiuje.

Sukuria reljefus „Pajūryje“ ir „Žvejo šeima“. Susitaupęs pinigų, nuvažiuoja į parodą. Ten pamato to laiko Europos meną.

1940 m. P. Aleksandravičius atvyksta į Vilnių ir lieka čia visam gyvenimui.

Pradeda dėstyti Vilniaus dailės mokykloje (dabar Vilniaus dailės akademija).

Karo ir pokario metais kuria intelektualų atvaizdus.

Lipdo J. Kuzminskio, M. Bulakos ir kitų portretus. Vaizduoja aktorius, rašytojus, filosofus. Polinkį portretui skulptorius pajuto dar Kauno meno mokykloje. 

Atvažiavus į Vilnių jam buvo svarbu palikt lyg kokį pavyzdį tų žmonių, kurie tuo laikotarpiu gyveno.

Skulptorius sako: Juk dėl ko aš dirbau Krėvę, Putiną, Sruogą, Karsaviną, Vienožinskį ar Vizgirdą? Tam, kad liktų mūsų kultūrai svarbių žmonių atvaizdai. Kitos tautos tai paliko.

Nulipdyti rašytojos Žemaitės portretą 1945 m. menininkui pasiūlė tuometinis Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėjas K. Boruta.

1951 m. už Maskvoje eksponuotą rašytojos Žemaitės figūrinį portretą P. Aleksandravičius gavo premiją. Toks menininko pripažinimas skulptorių ir jo šeimą apsaugojo nuo galimų represijų.

P. Aleksandravičiaus kurtas rašytojos Žemaitės figūrinis portretas įgijo monumentalią formą.

Po ilgo laukimo 1970 m. paminklinė statula buvo pastatyta Gedimino prospekte Vilniuje.

Apie A. Vienuolio paminklą, pastatytą Anykščiuose, P. Aleksandravičius prisimena:

Vieną sykį, kai atostogavau Palangoje, atvažiavo pas mane architektas V. Gabriūnas ir klausia: Ar negalėtum padaryti Vienuolio paminklo? Kaip iš dangaus nukrito! Tai aš net naktį blogai miegojau…Vienuolis su lazda vaikščiodavo. Toks jau jo įprotis... Palangoj jį matydavau ant suoliuko sėdint ir lazdžiuke pasirėmusį. Anykštėnai sako, kad irgi jį tokį matydavo. Taip skulptorius A. Vienuolį ir pavaizdavo.

Skulptoriaus P. Aleksandravičiaus paminklai buvo statomi ir sovietų okupacijos laikais, ir Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Nė vienas iš jų nebuvo nugriautas.

Rygiškių Jono gimnazijos absolventui P. Aleksandravičiui buvo svarbu įamžinti žymaus kalbininko Jono Jablonskio atminimą. Paminklas nulipdytas 1957 m., sovietų priespaudos metais. Monumentalioji statulos versija Marijampolėje atidengta 1992 m. Lietuvai tapus nepriklausoma.

Skulptorius P. Aleksandravičius Vilniaus dailės akademijoje dėstytojavo iki 1994 m, profesorius (1946 m.).

Buvo Skulptūros, Piešimo katedrų vedėjas.  1995 m. jam suteiktas Vilniaus dailės akademijos garbės profesoriaus vardas.

P. Aleksandravičiaus tolerancija padėjo skleistis visiems savitiems talentams, netilpusiems į tuometinius dailininkų rengimo rėmus.

Jo įtaką pajuto beveik visi to meto Vilniaus dailės akademijos skulptūros, tapybos ir grafikos studentai, vėliau patys tapę Lietuvos dailės klasikais.

Studentai prisimena:

Skulptorius St. Kuzma:

...šalia Aleksandravičiaus buvo galima bręsti ir augti, kalbėti ką galvoji, išsakyti abejones. [...]kaip Intelektualas, kaip asmenybė, kaip žmogus, kaip profesorius ir mokytojas jis buvo fantastiškas. [...] Jis buvo tolerantiškas, ypač kai susidurdavo su kokybe. Niekada neskubėdavo smerkti, jei matė, kad ieškoma. Tik primindavo, kad nenueitume į manierą, kad piešinyje išlaikytume normą, taktą. Kai pasakydavo „netaktiška linija“, „netaktiška forma“ puikiai jausdavome, ką turi mintyje, ir iš karto sunerimdavome.

Studentai prisimena:

 Skulptorius R. Sakalauskas:

Iš studijų laikų visada prisimenu Aleksandravičių, Umbrasą ir Drėmą. Tarpusavyje jie buvo nepanašūs, bet visi trys visiškai kitokie nei sovietų menininkų blokas. Anų laikų inteligentai.

Studentai prisimena:

Skulptorė K. Jaroševaitė:

Jis buvo anų laikų inteligentas. Labai pagarbus, bet visada išlaikydavo nuotolį. Nešdavo mums įvairius meno albumus. [...] Matyt, norėjo, kad klasikoje rastume ką nors įdomaus, kažką meniško įžvelgtume.  

Skulptorius P. Aleksandravičius 1996 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.

Skulptorius P. Aleksandravičius mirė 1997 m. gruodžio 25 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje.

Įtraukią istoriją iš Lietuvos literatūros ir meno archyve bei Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomų dokumentų parengė Rūta Žemaitytė – Dokumentų tvarkymo ir apskaitos skyriaus vyriausioji archyvarė.

ŠALTINIAI:

Lt En