Šiemet minime neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro, Tarptautinės taikos ir laisvės premijos laureato Balio Gajausko 100-ąsias gimimo metines. B. Gajauskas buvo ilgiausiai už kovą su sovietų okupaciniu režimu lageriuose ir kalėjimuose kalintas lietuvis.
B. Gajauskas gimė 1926 m. vasario 24 d. Vilkaviškio apskrities Gražiškių valsčiaus Vygrelių kaime. Mirus tėvui, nuo 1933 m. su mama gyveno Kaune. Čia 1938 m. baigė pradinę mokyklą. 1940–1945 m. dirbo elektriku-montuotoju Kauno geležinkelio stoties dirbtuvėse, „Dailės“ kombinate. Vokietijai okupavus Lietuvą dalyvavo antinacinėje rezistencijoje. 1946 m. lapkričio mėn. įsidarbino sąskaitininku Kauno miesto vykdomajame komitete, toliau tęsė mokslus suaugusiųjų gimnazijoje.
Besimokydamas Kauno suaugusiųjų gimnazijoje įsitraukė į antisovietinę veiklą, drauge su bendramoksliais įkūrė slaptą grupę, planavo spausdinti ir platinti atsišaukimus, bandė užmegzti ryšius su ginkluotu pogrindžiu, kitų antisovietinių organizacijų nariais. 1947 m. pavasarį sovietų saugumas grupę išaiškino ir sulaikė du jos narius. Suėmimo išvengęs B. Gajauskas pradėjo slapstytis pas Marijampolės apskrityje gyvenusią tetą, o 1948 m. pradžioje išvyko į Klaipėdą. Čia suradęs bendraminčių, drauge spausdino ir Klaipėdos gatvėse platino antisovietinius atsišaukimus. 1948 m. gegužės 3 d. nuvyko į Šiaulius, kur turėjo susitikti ir aptarti bendrus veiksmus su vietinės antisovietinės grupės nariu, tačiau buvo suimtas. Sulaikymo metu nušovė asmens dokumentus parodyti pareikalavusį milicijos viršilą, bandė bėgti, bet kitų milicininkų buvo apsuptas ir sulaikytas. Karo tribunolas skyrė B. Gajauskui 25 m. laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos darbų lageryje. B. Gajauskas kalėjo Steplago (Kazachijos SSR, Karagandos sritis), Dubravlago (Mordovijos ASSR) lageriuose, kur dirbo molibdeno ir vario kasyklose.
Atlikus visą Karo tribunolo skirtą bausmę, 1973 m. gegužės 3 d. B. Gajauskas buvo paleistas iš įkalinimo. Nepaisydamas, kad jam buvo atimta teisė gyventi Lietuvoje, jis grįžo į Kauną, įsidarbino elektriku Kauno 5-ojoje elektros montavimo valdyboje ir toliau tęsė antisovietinę veiklą. 1974 m. gruodžio 23 d. per kratą jo namuose sovietų saugumo darbuotojams radus „tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką žeminančios“ literatūros, jis buvo sulaikytas. Tačiau kagėbistams neradus įrodymų, kad antisovietinio bei religinio turinio literatūrą jis ne tik laikė namuose, bet ir platino, po trijų dienų B. Gajauskas iš KGB tardymo izoliatoriaus buvo paleistas.
1977 m. balandžio 20 d. B. Gajauskas sovietų saugumo vėl buvo suimtas. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegijai nustačius, kad laikydamas ir platindamas antisovietinę literatūrą, kaupdamas bei kopijuodamas Lietuvos partizanų dokumentus, rinkdamas duomenis apie už politinius straipsnius SSRS lageriuose kalinamus lietuvius, jis „siekė pakirsti ir susilpninti Tarybų valdžią, skleidė antitarybinę agitaciją ir propagandą“, B. Gajauskas buvo nubaustas 10 m. laisvės atėmimu su nutrėmimu 5 metams. Teismas atsižvelgęs į tai, kad B. Gajauskas buvo anksčiau teistas „už itin pavojingą valstybinį nusikaltimą“, „nepadarė tinkamų išvadų“ bei toliau tęsė „priešišką veiklą“, pripažino jį „itin pavojingu recidyvistu“ ir paskyrė bausmę atlikti ypatingojo režimo pataisos darbų lageryje. Teismo 1978 m. balandžio 14 d. nuosprendyje nurodyta, kad Gajausko „asmenybė nerodanti noro pasitaisyti taip pat byloja apie būtinumą izoliuoti nuo visuomenės ilgam laikui“.
Atliktį antrąją bausmę B. Gajauskas vėl buvo etapuotas į lagerius Mordovijos ASSR, kuriuose išbuvo iki 1980 m. Vėliau jis buvo perkeltas į ypatingojo režimo pataisos darbų lagerį Nr. VS-389/36, įkurtą Permės srities Čiusovo rajono Kučino gyvenvietėje. Šiame politiniams kaliniams skirtame lageryje taip pat buvo kalinami Lietuvos rezistentai Viktoras Petkus, Petras Plumpa, Gintautas Iešmantas, monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Lageryje buvo specialiojo režimo zona, skirta pakartotinai už antisovietinę veiklą nubaustiems kaliniams. Šioje zonoje jie buvo nuolat stebimi, ribojamas jų judėjimas, už menkiausius drausmės pažeidimus grėsė karceris ar draudimas pasimatyti su artimaisiais. Nepaisydamas ypatingai griežto režimo, B. Gajauskas ne kartą dalyvavo politinių kalinių akcijose prieš lagerio administracijos savivalę, slapta rašė straipsnius, kuriuose fiksavo įvykių lageryje kroniką. Straipsnius iš lagerio slapta išgabendavo jo aplankyti atvykdavusi žmona Irena Gajauskienė. Dalis straipsnių atsidūrė Vakaruose ir buvo paskelbti užsienio šalių spaudoje.
Net ir kalinamas B. Gajauskas tęsė antisovietinę veiklą, 1978 m. simboliškai įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę. JAV Kongreso Europos saugumo ir bendradarbiavimo komisija 1979 m. pasiūlė jį kandidatu gauti Nobelio taikos premiją. 1981 m. B. Gajauskui buvo skirta tarptautinė Taikos ir laisvės premija.
Po bausmės atlikimo, B. Gajauskas buvo išsiųstas į tremtį Chabarovsko krašte. Tačiau SSRS keičiantis politinei situacijai, aktyvistams Lietuvoje reikalaujant paleisti politinius kalinius, 1988 m. lapkričio mėn. jis grįžo į Lietuvą, sovietų lageriuose ir kalėjimuose išbuvęs 37 metus.
1989 m. kovo–liepos mėn. B. Gajauskas su šeima viešėjo Jungtinėse Amerikos Valstijose, lankėsi įvairių JAV miestų lietuvių bendruomenėse. Baltų laisvės lyga 1989 m. apdovanojo B. Gajauską Laisvės medaliu už kovą išlaisvinant Lietuvą, Latviją ir Estiją. 1989 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, aktyviai įsijungė į politinę veiklą. 1989–1997 m. buvo renkamas Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos prezidentu. 1990 m. rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą buvo išrinktas Plungės rinkiminėje apygardoje. 1990 m. kovo 11 d. drauge su kitais Atkuriamojo Seimo nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą. 1991–1992 m. dirbo Lietuvos nacionalinio saugumo tarnybos direktoriumi, vadovavo Seimo laikinajai tyrimo komisijai Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti. 1992 m. buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą su Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos sąrašu, 1992–1996 m. buvo politinių kalinių ir tremtinių „Laisvės“ frakcijos pirmininku. Dalyvavo 1996 m. ir 2004 m. Seimo rinkimuose, tačiau į parlamentą nepateko.
B. Gajauskas 2008 m. išleido knygą „Pro spygliuotas vielas matau dangų“, 2012 m. – „Gulago saulėlydis“, Lietuvos ir užsienio spaudoje skelbė straipsnius politikos klausimais.
Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais 2000 m. B. Gajauskas buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 2005 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Mirė Vilniuje 2017 m. rugsėjo 28 d., palaidotas Kauno Seniavos kapinėse.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo VRM dokumentų skyriaus vedėjas Povilas Girdenis.
