„PRIE PABŪKLO GALI GERAI DIRBTI BET KOKS KAIMO BERNAS“

1918 m. V. Gustainis įsitraukė į Lietuvos valstybės atkūrimą, buvo išrinktas Šakių apskrities Jankų valsčiaus vykdomojo komiteto sekretoriumi, atstovavo Jankų valsčių 1919 m. sausio mėn. Kaune vykusioje Lietuvos valstybės 2-ojoje konferencijoje, buvo rinkimų į Steigiamojo Seimo delegatus Jankų valsčiaus komisijos pirmininku. 

1919 m. antroje pusėje įstojęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, buvo paskirtas 1-ojo artilerijos pulko štabo raštininku, nes anot pulko vado adjutanto Vlado Natkevičiaus: „Prie pabūklo gali gerai dirbti bet koks kaimo bernas, o tu moki rašyti geriau už daugelį karininkų“. Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, V. Gustainis ir toliau rašė straipsnius, kurie buvo publikuojami Lietuvos krašto apsaugos ministerijos Generalinio štabo žurnale „Kariškių žodis“. Straipsnius pasirašydavo slapyvardžiais „Kareivis Šlaitinis“, „V. Šlaitinis“, „Kareivis G. n.“, „V. G.“. Kadangi mokėjo  keletą užsienio kalbų, taip pat vertėjavo Generalinio štabo Žvalgybos skyriui.

Tarnaudamas kariuomenėje, V. Gustainis eksternu išlaikė egzaminus ir gavo brandos atestatą, o 1922 m. rudenį pradėjo filosofijos ir valstybės mokslų studijas Vokietijoje, Heidelbergo universitete. Vėliau studijavo Paryžiaus Sorbonos universitete, tačiau pritrūkęs lėšų, grįžo į Lietuvą. 1927 m. baigė Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą.

KARJERA IR ASMENINIS GYVENIMAS

Mokydamasis Lietuvos universitete, V. Gustainis aktyviai dalyvavo steigiant studentų tautininkų korporaciją „Neo-Lithuania“, parengė korporacijos įstatus, paruošė deklaraciją, redagavo žurnalą „Jaunoji Lietuva“. 1925–1926 m. ir 1927 m. buvo korporacijos „Neo-Lithuania“ valdybos pirmininku, 1929 m. išrinktas filisterių valdybos nariu.

1925–1927 m. dirbo referentu Vidaus reikalų ministerijos  Savivaldybių departamente, 1927–1928 m. – Vidaus reikalų ministerijos Informacinio biuro vedėju. Rašė straipsnius tautininkų laikraščiams „Lietuva“ ir „Lietuvis“. Pritarė 1926-ųjų gruodžio 17-osios perversmui, kadangi, buvo „įsitikinęs, jog anksčiau ar vėliau galėjo įvykti komunistinis perversmas“, kurio pasekmės Lietuvai būtų pražūtingos, tikėdamasis, kad autoritarizmas šalyje neįsitvirtins ir netrukus bus grįžta prie parlamentinės demokratijos.

1927 m. rugsėjo mėn. V. Gustainis susituokė su dainininke Izabele Avietėnaite. 1929 m. jiems gimė dukra Valentina, o 1937 m. – sūnus Gediminas.

NUO „LIETUVOS AIDO“ IKI  ELTOS

1927 m. lapkritį V. Gustainis buvo paskirtas tautininkų oficiozo „Lietuvis“ redaktoriumi. 1928 m. atkūrus valstybės laikraštį „Lietuvos aidas“, V. Gustainis tapo vyriausiuoju laikraščio redaktoriumi. Prisiminimuose jis rašė: „Dėl oficiozo („Lietuvos aido“) politinės linijos susitarėme, kad jo redaktorius palaikys nuolatinį kontaktą su ministru pirmininku, taip pat laikas nuo laiko tarsis ir su pačiu prezidentu“. Tartis, diskutuoti įvairiais klausimais su Ministru Pirmininku Augustinu Voldemaru buvo lengva, nesunkiai sekėsi bendrauti ir su Prezidentu Antanu Smetona.

Situacija pasikeitė 1929 m. rugsėjo 23 d. A. Voldemarą atleidus iš ministro pirmininko bei užsienio reikalų ministro pareigų. Su naujai paskirtu Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu, kuris lyginant su intelektualiu A. Voldemaru, V. Gustainio nuomone, tebuvo siauro akiračio ūkininkas, bendradarbiauti nesisekė. Po 1932 m. gruodžio mėn. įvykusio konflikto, kai nepaisydamas griežto J. Tūbelio nurodymo skelbti straipsnį, nekeičiant nė žodžio, V. Gustainis išbraukė paskutinę pastraipą, jam teko trauktis iš „Lietuvos aido“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų.

Nuo 1933 m. V. Gustainis rašė straipsnius į įvairius leidinius, kaip „Lietuvos aido“ korespondentas buvo paskirtas į neoficialią diplomatinę misiją Lenkijoje. 1936–1938 m. buvo ELTOS diplomatiniu korespondentu Vakarų Europoje, kurį laiką gyveno Paryžiuje. 1939 m. grįžęs į Lietuvą, buvo paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Lietuvos telegramų agentūros ELTA direktoriumi. Tačiau šiose pareigose dirbo neilgai.

PIRMIEJI SOVIETŲ OKUPACIJOS METAI

Iš ELTOS direktoriaus pareigų V. Gustainis buvo atleistas pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis. Įsakymą dėl atleidimo 1940 m. liepos 8 d. pasirašė Ministro Pirmininko pavaduotojas ir užsienio reikalų ministras Vincas Krėvė-Mickevičius. Naujuoju ELTOS direktoriumi paskirtas komunistiniam režimui lojalus literatas Kostas Korsakas.

V. Gustainis nebeieškojo kitos tarnybos ir su šeima persikėlė į ūkį Žemojoje Panemunėje, įsigytą drauge su broliu. Čia jis tikėjosi, jo paties žodžiais, „tyliai ištūnoti, kol galutinai paaiškės Lietuvos likimas“. Ramus, kaimiškas gyvenimas tęsėsi neilgai. Baigiantis 1940 m. vasarai, Gustainių namuose apsilankė sovietų karinės įgulos, dislokuotos Lietuvoje, kariškiai, liepę šeimininkams per keletą dienų išsikraustyti. Pradėjus kraustytis į gimtąjį V. Gustainio kaimą, okupantų vadovybė persigalvojo ir nusprendė, kad namas kareivinėms netinka. Kone kasdien namuose lankėsi įvairios komisijos, negalėjusios nuspręsti kam galima panaudoti didelį, gerai įrengtą namą. Planuota įrengti mokyklą, gimdymo namus, dirbtuves...

Neapibrėžta padėtis tęsėsi iki lemtingos 1941-ųjų birželio 14-osios.

„UŽ LIEŽUVĮ“

Sovietų saugumas 1945 m. kovo 17 d. suėmė V. Gustainį tik už tai, kad jis keletą kartų pasiguodė dėl sunkaus darbo, skurdo, bado, prisiminė keliones į Angliją, Vokietiją, Prancūziją, pasakojo kitiems tremtiniams – kaip pranešime rašė saugumo agentas Zacharova (pseud.) – kad Paryžiuje „labai geri klubai, teatrai, žmonės gerai gyvena, turi kur kultūringai ir linksmai praleisti laiką“. Agentas Zapadnyj (pseud.) saugumiečiams pranešė, kad V. Gustainis skundėsi, jog „gyvena blogai ir greitai pražus dėl bado, nes bus dar blogiau“. Neliko nepastebėti ir svarstymai apie Antrojo pasaulinio karo eigą. 

Už keletą neapgalvotai pasakytų sakinių, V. Gustainiui teko kankintis perpildytose kalėjimų kamerose, kęsti naktinius tardymus, jausti nerimą dėl tremtyje sunkiai besiverčiančios šeimos. „Kartais užeidavo noras pasitraukti iš tokio gyvenimo. Bet doroviniai principai man neleisdavo rimtai svarstyti savižudybės reikalo. Bijodavau būti nužudytas, nežinomoje vietoje išmestas į šiukšlių duobę, kaip su daugybe į mane panašių buvo atsitikę“– prisiminė V. Gustainis kalėjimuose praleistus metus. Nužudyti kiekvieną minutę galėjo tiek kartu kalėję nužmogėję kriminaliniai nusikaltėliai, tiek ir saugumo tardytojai, ne kartą vertę prisipažinti „šnipinėjimu užsienio valstybių naudai“ ar prisiimti kaltę dėl kitų nebūtų nusikaltimų bei grasinę „jei neprisipažinsi, mes pirmiausiai suluošinsime tavo psichiką, o paskui sunaikinsime tave fiziškai ir išmesime į šiukšlių duobę.“

1946 m. kovo 6 d. Altajaus krašto Oirotų autonominės srities teismas nubaudė V. Gustainį 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, apribojant pilietines teises 5 metams. Turto konfiskacija nebuvo taikoma, nes teisiamasis jokio turto neturėjo.

Beveik dešimt metų kalėjęs Bijsko, Barnaulo, Tulūno, Krasnojarsko kalėjimuose, lageriuose Krasnojarsko, Altajaus krašto, Kemerovo, Karagandos srityse, V. Gustainis ironiškai tvirtino, jog buvo nuteistas „už liežuvį“. 1967 m. vasario 9 d. RSFSR Aukščiausiasis teismas panaikino 1946 m. kovo 6 d. nuosprendį V. Gustainiui, nesant nusikaltimo sudėties. Kaltinimai, už kuriuos lageriuose teko iškentėti ištisą dešimtmetį, pripažinti nepagrįstais.

KGB GUNDYMAI

Iš lagerio 1954 m. lapkričio 11 d. paleistas V. Gustainis grįžo pas ištremtą šeimą į Jabogano gyvenvietę. Po Stalino mirties pagerėjusios tremtinių gyvenimo sąlygos bei iš Lietuvos gaunamų siuntinių (ypatingai svarbi Gustainių šeimai buvo nuolatinė Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės parama) dėka, paskutiniai tremties metai buvo ne tokie sunkūs.

1956 m. liepos mėn. Gustainių šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Griškabūdyje. Atrodytų, kad būtų galima priminti keletą V. Gustainio grįžus į gimtinę parašytų ir išverstų knygų bei baigti pasakojimą beveik laiminga pabaiga, tačiau išlikę dokumentai liudija ką kitą. V. Gustainiui grįžus iš lagerių ir tremties, jo persekiojimas nesibaigė. Dar paskutiniais tremties metais, V. Gustainiu rimtai susidomėję Kalnų Altajaus autonominės srities saugumiečiai, nusprendę, kad išsilavinusį, tarp tremtinių autoritetą turėjusį, net tremties sąlygomis ryšius su užsienyje gyvenančiais tautiečiais palaikantį inteligentą tikslinga verbuoti, o, kad būtų lengviau gauti sutikimą, už bendradarbiavimą pažadant jam leisti dirbti užsienio kalbų dėstytoju. Tačiau bandymas verbuoti buvo nesėkmingas.

Sekimas ir KGB gundymai tęsėsi ir grįžus į Lietuvą. 1960 m. birželio 24 d. V. Gustainį pokalbiui iškvietė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 2-os valdybos 2-ojo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas Nachmanas Dušanskis. Jis pasiūlė slapta bendradarbiauti arba spaudoje viešai „demaskuoti antiliaudinę lietuvių nacionalistų veiklą“. KGB sudarytoje pažymoje apie pokalbį duomenų kas buvo žadama už bendradarbiavimą nėra, tačiau galima numanyti, jog žadėta nemažai. Ir visiškai aišku, kad dokumente užfiksuotas V. Gustainio atsisakymas ne tik būti slaptu saugumo agentu, bet ir viešai pasmerkti „buržuazinių nacionalistų“ veiklą, jam turėjo brangiai kainuoti.

NESKELBTINI IR NEPLATINTINI ATSIMINIMAI

Rašyti atsiminimus apie savo gyvenimą ir veiklą V. Gustainį įkalbėjo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto direktorius K. Korsakas. 1961–1962 m. parašyti atsiminimai apie 1918–1940 m. laikotarpį, už kuriuos buvo sumokėtas honoraras, kaip istoriniai liudijimai buvo priimti saugoti į Lietuvos SSR mokslų akademijos archyvą. 1965 m. V. Gustainis parašė atsiminimus apie tremtyje ir lageriuose praleistus metus. Nepaisant to, kad stengėsi rašyti nešališkai, vengė kategoriškų vertinimų, buvo atskleista tiesa apie sovietines represijas, aprašytas tremtinių ir politinių kalinių gyvenimas. Sovietinei propagandai čiulbant apie „savanorišką Lietuvos įstojimą į broliškų tarybinių respublikų šeimą“, bet nutylint apie represijas ar miglotai užsimenant, jog „kai kurie eksploatatorių klasės atstovai turėjo vykti į tolimus TSRS regionus ir sąžiningai dirbti tarybų šalies labui“ arba abstrakčiai tvirtinant, kad ištremti ar nuteisti buvo tik „klasiniai bei idėjiniai priešai“, net korektiškas tiesos sakymas negalėjo nesulaukti atitinkamo atgarsio ir nesukelti pasekmių.

„Nuo pirmo ligi paskutinio puslapio mes matome žmogų, kuris nepriima tarybų valdžios, svetimas jai visa savo esme, dar daugiau – dažnai mėto pėdas, vaizduodamas nekaltą avinėlį, žmogų iš pačios liaudies gelmių, – 1968 m. lapkričio 27 d. rašytoje recenzijoje apie V. Gustainio atsiminimus tiesiog klykė Lietuvos SSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, poetas Juozas Macevičius, – savaime suprantama, žmogus juridiškai gali būti nekaltas, jo veikloje ir veiksmuose gali nebūti nusikaltimo sudėties, tačiau yra ir moralinė pusė. Tačiau V. Gustainis nelaiko būtinumu pripažinti bent dalį moralinės kaltės už tautininkų politiką, paremtą fašistinės diktatūros metodais...“.

Partijos istorijos instituto prie Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sovietų saugumui pateiktame V. Gustainio atsiminimų vertinime pažymėta, kad atsiminimai neskelbtini ir neplatintini, nes autorius nutyli „antiliaudinę ir antitarybinę“ nuteistųjų bei ištremtųjų veiklą, traktuodamas juos kaip nekaltas aukas, siekia „pateisinti ir išteisinti kapitalistinę santvarką Lietuvoje“, saugumo organų darbo metodus tendencingai vaizduoja taip, kad dėl to „gali susidaryti iškreiptas vaizdas apie saugumo organų darbą aplamai tai, kad to meto organuose nebuvo teisingų ir dorų žmonių“.

Didžiausią nerimą kagėbistams kėlė tai, kad atsiminimai pradėjo plisti tarp žmonių. 1968 m. spalio 7 d. saugumo agentas Vilnis (pseud.) pranešė, kad mašinėle spausdintus V. Gustainio atsiminimus darbo vietoje, girdint kitiems darbuotojams garsiai skaitė viena ELTOS korespondentė.

SEKIMAS IKI PASKUTINIO ATODŪSIO

Gyvendamas Griškabūdyje V. Gustainis vengė politinių diskusijų, deklaravo lojalumą sovietų santvarkai, tačiau KGB nenuleido nuo jo akių, stengėsi verbuoti kiekvieną artimiau su juo bendravusį žmogų. Nepasitenkinimas blogai veikiančiais SSRS pagamintais vaistais, replikos apie tai, kad Sovietų Sąjunga nesugeba padaryti padoraus vyno, prisiminimai apie studijas tarpukario Vokietijoje ir Prancūzijoje, kur „studentai turėjo labai geras sąlygas“, kurių net iš tolo negalima lyginti su sovietinių studentų sąlygomis ir kiti panašūs pareiškimai 1957–1960 m. jau nebuvo laikomi antisovietine agitacija. Saugumui labiau rūpėjo V. Gustainio nuomonė apie įvykius pasaulyje, jo susitikimai su Petru Klimu, Zigmu Toliušiu, Domu Cesevičiumi, kitais tarpukario Lietuvos politikais ir visuomenės veikėjais. O labiausiai domino V. Gustainio susirašinėjimas su užsienyje gyvenusiais giminaičiais bei bičiuliais. Kagėbistai skaitė ir analizavo visus jo siunčiamus ir gaunamus laiškus.

Grįžęs iš tremties, V. Gustainis parašė stalčiuje ilgam likusį filosofinį veikalą „Idėjų autonomija ir determinizmas“, į lietuvių kalbą išvertė keletą grožinės literatūros kūrinių, kurie 1960–1962 m. buvo išleisti. Galima daryti prielaidą, kad atsisakius bendradarbiauti su KGB ir parašius atsiminimus apie patirtas represijas, Valstybinė grožinės literatūros leidykla V. Gustainio paslaugų atsisakė. Kurį laiką jis dar buvo leidyklos vertėjų sąrašuose, bet gaudavo versti – kaip kartą skundėsi slaptam saugumo informatoriui – tik trupinius. Vėliau, leidyklos darbuotojams priekaištaujant dėl neva „blogo, senoviško rašymo stiliaus“, užsakymai versti nutrūko. Negalima atmesti versijos, kad redaktoriai iš tiesų nebuvo patenkinti vyresnės kartos vertėjo rašymo stiliumi, tačiau kyla klausimas, ar rašymo stilius būtų buvęs toks pat netinkamas, jeigu V. Gustainis būtų sutikęs bendradarbiauti su KGB, viešai pasmerkęs tarpukario Lietuvos vyriausybės politiką ir nebūtų parašęs „šmeižikiškų atsiminimų“? Ypač atsižvelgiant į tai, kad „blogu, senovišku stiliumi“ jo išverstą Emilio Zola romaną „Pinigai“ leidykla „Mintis“ pakartotinai išleido 1990 m.

KGB nepaliko V. Gustainio ramybėje net ir tada, kai po atsiminimų parašymo kilusio triukšmo jis nustojo rašyti, nebegaudavo užsakymų vertimams ir beveik nebekalbėjo politiniais klausimais. Kai kurie agentų pranešimai byloja, kad jis jautė, jog yra stebimas, ne kartą reiškė nusivylimą, kad saugumo organai laiko jį priešu bei seka „tokį nukaršusį senį“, kuriam jokia kita veikla, išskyrus „paskutinės dienos laukimą“ užsiimti nebeišeina.

„Nepaisant amžiaus, Gustainis toliau kelia mūsų organų operatyvinį susidomėjimą, – pažymėta KGB 1970 m. rugpjūčio 7 d. sudarytame dokumente, – būtina nuolat vykdyti detalų jo stebėjimą.“

SU TRISPALVE PRIE ŠIRDIES

1971 m. rugsėjo 30 d. slaptas informatorius Mikelas (pseud.), kartą per savaitę savo automobiliu veždavęs V. Gustainį į Šakių ligoninę tikrintis sveikatos, pranešė, kad V. Gustainio sveikata nuolat blogėja, jis labai nusilpęs, sunkiai nueina iki automobilio, greitai pavargsta, politinėmis temomis nekalba.

Vėlesniame to paties informatoriaus pranešime pažymėta, kad 1971 m. spalio 9 d. V. Gustainio būklė pablogėjo, jis skubiai paguldytas į Griškabūdžio ligoninę. Ligoninės darbuotojai pasakojo, kad palatoje jautėsi neblogai, buvo gerai nusiteikęs, juokavo, pasakojo anekdotus, tačiau spalio 10-osios ryte mirė. Medikų išvadoje nurodyta, kad mirties priežastis širdies ir kraujagyslių liga.

Į 1971 m. spalio 14 d. Griškabūdyje vykusias V. Gustainio laidotuves susirinko daug žmonių. Atsisveikinimo metu kažkas į išorinę velionio švarko kišenę įdėjo nedidelę Lietuvos trispalvę vėliavėlę, kurios išimti niekas nedrįso. V. Gustainis buvo palaidotas su Trispalve prie širdies.

1989 m. leidykla „Mintis“ išleido V. Gustainio atsiminimų knygą „Be kaltės“ apie tremtyje ir lageriuose praleistus metus. 1991 m. leidykla „Spindulys“ išleido atsiminimus apie Lietuvos spaudos darbuotojus ir rašytojus „Nuo Griškabūdžio iki Paryžiaus“.

1991 m. leidykla „Mintis“ išleido V. Gustainio raštus, kuriuose buvo paskelbtas filosofinis veikalas „Idėjų autonomija ir determinizmas“ bei tarpukario leidiniuose publikuotų svarbiausių straipsnių rinkinys.