1944 m. baigusi Kupiškio gimnaziją, D. R. Glemžaitė įstojo į Kauno universiteto Filologijos fakultetą, pasirinkusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas, papildomai lankė Kauno taikomosios dailės institutą, kur tobulino piešimo bei tapybos įgūdžius. Studijuodama Kaune, apsilankydama tėvų namuose, susitikinėjo su ginkluoto antisovietinio pogrindžio nariais, vykdė jų užduotis. Jausdama, kad sovietų saugumo yra sekama, pradėjo rečiau lankyti paskaitas, o 1947-ųjų pavasarį iš universiteto galutinai pasitraukė. Nuojauta jos nepagavo. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) Kupiškio apskrities skyriaus 1948 m. rugsėjo mėn. D. Glemžaitei užvestos bylos-formuliaro įskaitos kortelėje nurodyta, kad 1947 m. buvo nutartą ją suimti.

Dianos laukė artimųjų likimas. Dar 1944-ųjų gruodį saugumo buvo suimtas ir be jokio teismo į lagerį Komijos ASSR išvežtas D. Glemžaitės tėvas. Penkerių metų laisvės atėmimo bausmę lageryje jam skyrė tik 1948 m. pavasarį. 1948 m. gegužę, per masinę Lietuvos gyventojų trėmimo operaciją „Vesna“ (liet. – „Pavasaris“) į Irkutsko sritį buvo ištremta jos motina, sesuo ir du broliai. Lietuvos SSR MGB Kupiškio apskrities skyriaus nutarime ištremti Oną Glemžienę ir tris jos vaikus nurodyta, kad Glemžų šeima ištremiama, nes dukra Diana Romualda, studijuodama Kaune, užmezgė ryšius su Šarūno būrio, veikusio Biržų ir Rokiškio apskrityse, partizanais, yra šio būrio ryšininkė, 1947 m. metusi studijas, perėjo į „nelegalią padėtį“.

Išsigelbėjusi nuo grėsusio suėmimo, D. R. Glemžaitė slapstėsi pas giminaičius, turėjo padirbtus dokumentus, du kartus saugumiečių trumpam buvo sulaikyta, bet paleista. 1948 m. vasarą tapo Algimanto apygardos Kunigaikščio Margio rinktinės partizane, susituokė su Gedimino kuopos vadu Juozu Bulovu-Iksu. Metų pabaigoje partizanų šeimai teko patirti ypatingai skaudų smūgį. Jų dukrelė gimė negyva arba mirė ką tik gimusi. Partizanų ryšininkės Akvilijos Marcinkevičiūtės-Balzienės tvirtinimu, priešlaikinis gimdymas prasidėjo po to, kai D. R. Glemžaitė-Bulovienė išsigando Kauno gimdymo namuose pamačiusi saugumo tardytoją, kuris jai studijuojant universitete keletą kartų ją apklausė. Po skaudaus likimo smūgio grįžusi į tėviškę, nepaisydama pavojų, D. Glemžaitė-Bulovienė liko partizanų būryje. Rašė eilėraščius, kurie buvo skelbiami partizanų spaudoje, 1949 m. parengė eilėraščių rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“.

1949 m. lapkričio pradžioje J. Bulovo-Ikso vadovaujamas būrys persikėlė link Rokiškio, kur Plunksnuočių miške tarp Juodupės ir Žiobiškio buvo įrengtas bunkeris. Bunkerį šioje vietoje įrengti pasiūlė į partizanų būrį infiltruotas MGB agentas Maskva (pseud.) – Alfonsas Lūža.

Ankstyvą 1949 m. lapkričio 14-osios rytą, vykdydamas emgėbistų pavestą užduotį, pats A. Lūža bunkerį susprogdino. Saugumiečiai atkasė bunkeryje žuvusių D. R. Glemžaitės-Bulovienės, J. Bulovo-Ikso, Petro Indriuškevičiaus-Dainiaus, Antano Bulovo-Budrio, Jono Katelės-Pūko, Kazio Kirstuko-Muko palaikus. Sudarkyti kūnai buvo numesti Juodupės miestelyje ant grindinio. Tikėtina, kad vėliau palaikai buvo užkasti senosiose Juodupės kapinėse.

Kartais mes negailestingai smerkiame išdavystės, kolaboravimo, susitaikymo keliu pasukusius poetus, prozininkus, kitų sričių menininkus, kartais bandome juos pateisinti. Gal tiesiog neužmirškime, kad greta nėrių, venclovų, kubilinskų, mieželaičių, churginų ir į juos panašių, buvo ne mažiau talentingi, sovietų okupantams nenusilenkę, gyvybes už Lietuvą paaukoję Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Petras Bartkus, Vytautas Jonas Šniuolis, Benediktas Labėnas, Konstantinas Bajerčius, Bronius Liesys ir dar gimnazijos suole eiles rašyti pradėjusi Diana Romualda Glemžaitė-Bulovienė. Poetė, kurios kūryba nebuvo vien tik skambiai išdainuoti, dailiai surimuoti posmai.

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.
Nesuriš mūs gretų nieks vergovės pikta grandine.
Neišmoksim sulinkt prieš ateivių įstatymą naują:
Savo brolį parduot – dar visi neišmokome, ne!

Kraštą ginsime šį, kaip senovėje protėviai gynė,
Balsą žemės gimtos išnešioję giliausiai širdy.
Nors laukai ir keliai pavergtųjų dejone nutvinę,
Kur klausysies – aplink svetimųjų žingsnius tegirdi.

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės!
Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs,
Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

Pardundės traukiniai, išsivežę jaunatvišką dalią,
Visi monai išdils tarsi pjautuvas dyla delčios.
Grįžę mūsų tėvai, mūsų sesės iš Komi, Uralo,
Atsiklaupę čionai, verkdami gimtą žemę bučiuos.

Mes mokėsim numirt ne už svetimą mintį ar žodį,
Ne už tuos, kurie skriaus, dengdami viską melo tamsa.
Tik už rytą, kuris laisvės saulę didingą parodys –
Mes mokėsim numirt giedru veidu ir tvirta dvasia.

1994 m. išleistas D. R. Glemžaitės-Bulovienės poezijos rinkinys „Mes mokėsime numirt“.

1997 m. gruodžio 22 d. jai pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos Prezidento 1999 m. gegužės 19 d. dekretu ji apdovanota Vyčio Kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžius) (po mirties).