„J. Čeičytės paveikslai yra gražūs, kartais net puošnūs, o drauge jie – santūrūs, griežti. Tai savotiškas rigoristiškas grožis. Net žiūrėdamas į jos puošniuosius folijinius kūrinius, mintyse juos lyginu su šalčio lelijomis lange. Beje, tas griežtumas išlieka ir tapybiniuose paveiksluose, ir ten, kur vietoj sidabro su juodu, rudu ar tamsiai mėlynu autorė naudojasi šviesiais melsvais, žalsvais, pilkšvais tonais: ir šiuo atveju plonytis dažo sluoksnis, aštrus teptuko brėžis bei spalvų dermė suteikia paveikslams „ledinio“ skambesio“
Alfonsas Andriuškevičius, 1989 m. (LLMA. F. 676, ap. 1, b. 88, l. 82)
Juzefa Čeičytė. „Šlamėjimas“, 2002 m. LLMA. F. 676, ap. 1, b. 107, l. 165
PRIEBLANDA DIRBTUVĖJE
Vakaro saulė paleidžia prieblandą į laisvę.
O šnabždesiai!
Mano purpuras byra…
Kobaltas patamsėjo…
Dangus neskaidrus…
Nėra tolumos…
Mano tik trys spalvos…
Nėra šviesos…
Aš nepradėta pradžia
Ir nepavytas galas.
Kur mano horizontas?
Kur saulė?
Ar šis taškas – žvaigždė?
Manęs niekas nesupranta.
Aš net nebuvau parodoj.
Nekabojau ant sienos.
Pro mane niekas nepraėjo.
Aš bevardis.
Stoviu prie durų
nugręžtas į sieną
Man gęsta ant rėmo
paskutinis saulės spindulys.
Kam man tas auksas
ir sidabras?
Aš ne karalius.
Tikriausiai aš mirtingas