Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

Asmenybės, jų gyvenimai ir palikimas

Anot pianisto ir kompozitoriaus Viačeslavo Ganelino, Benjaminas Gorbulskis „partitūrą galėjo rašyti net paplūdimyje. Jam nereikėjo atskiro kambario – iš esmės nieko nereikėjo. Galėjo sėdėti su maudymosi kelnaitėmis ir kurti užsakytą muziką. Šiuo požiūriu jo muzikiniai gebėjimai buvo nepaprastai dideli.

Tuo tarpu pats Benjaminas yra sakęs, kad jam tereikia trijų dalykų: popieriaus, rašomojo stalo ir gero unitazo.“

Kviečiame artimiau susipažinti su Benjamino Gorbulskio asmenybe. Pasakojimas parengtas remiantis Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomais dokumentais bei Audros Baranauskaitės knygoje „Čia priėjo Gorbulskis“ pateiktais prisiminimais.

LLMA F. 144, ap. 1, b. 685, l. 1. Benjaminas Gorbulskis. Data nenustatyta.

LLMA F. 144, ap. 1, b. 685, l. 2. Benjaminas Gorbulskis. Data nenustatyta.

1925 m. rugsėjo 14-ąją Kaune, žydų šeimoje, gimė Benjaminas Gorbulskis. Jo tėvai, Jokūbas ir Ida, gyveno kukliai – nedideliame dviejų kambarių bute Ožeškienės gatvėje. Tėvas dirbo buhalteriu, motina rūpinosi namais. 1930-aisiais šeima pasipildė dar vienu nariu – gimė dukra Adasė. Atrodė, kad gyvenimas teka ramia vaga.

Taiki šeimos kasdienybė nutrūko prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Benjaminas pasitraukė į Rytus, o tėvai su seserimi liko Kaune. Jiems nepavyko išvengti nacių persekiojimo: pirmiausia visi pateko į Kauno getą. Vėliau motina su mažąja Adase buvo išvežtos į Štuthofo koncentracijos stovyklą, o 1944 m. tėvas atsidūrė Dachau, kur po metų mirė. Motinai ir dukrai pavyko išgyventi holokaustą – po karo jos kurį laiką gyveno Vilniuje, o 1970 m. emigravo į Izraelį.

Benjaminas su šeima po karo ryšio nebeatnaujino – jų keliai išsiskyrė amžiams.

Lemtingu skaičiumi tapo ne 13, o 14

B. Gorbulskis buvo paprastas, šiltas žmogus. Jis lengvai rasdavo bendrą kalbą tiek su bičiuliais, tiek su vyresniais ar jaunesniais – pirmas ištardavo „labas“, pirmas paduodavo ranką. Humoro jausmas jį lydėjo visur – ir kasdienybėje, ir kūryboje. Tačiau už linksmų juokų slypėjo gilesnis pradas: tai buvo rimtas, ištikimas draugas ir nepaprasto kruopštumo kompozitorius.

Gyvenime jis pasižymėjo nuolankumu ir paprastumu. Laikėsi tikslios dienotvarkės: keldavosi šeštą ryto, o pietauti eidavo į „Neringos“ restoraną. Buvo ir savitų įpročių. Jam patiko skaičius 13 – daugelio laikomas mistišku. „Neringoje“ savo paltą kabindavo tik ant 13 numeriu pažymėtos pakabos. Po jo mirties rūbininkai dar metus saugojo tą vietą tuščią, lyg pagerbdami kompozitorių. Į premjeras draugus jis sodindavo būtent į tryliktą eilę.

Ir vis dėlto, kiek ironiška – lemtingu skaičiumi jam tapo ne 13, o 14. B. Gorbulskis gimė keturioliktą dieną, tą pačią dieną iškeliavo Anapilin, o paskutinę savo gyvenimo atkarpą praleido ligoninės 14-oje palatoje.

„Aukso turi?“

Tais laikais išvykti į užsienį nebuvo paprasta – reikėjo gauti leidimus, įveikti biurokratinius formalumus, o kiekviena kelionė buvo stebima valdžios. Nepaisant to, Benjaminas Gorbulskis sugebėjo aplankyti daugybę šalių – Vokietiją, Japoniją, Indiją, Australiją, Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas. Kelionės buvo įvairios: vienos asmeninės, kitos – darbinės. Kai kuriose vietose kompozitorius praleisdavo net po kelis mėnesius.

Dainininkas Aleksas Lemanas kartą vasarą paklausė Benjamino Gorbulskio „Maestro, o kaip Jūs taip lengvai per tas sienas?...“, po šio klausimo kompozitorius iš po marškinių išsitraukė auksinę grandinėlę, ant kurios kabo mažytė špyga ir atsakė „Žinai, Aleksai, kai kai važiuoji į užsienį, muitinėj klausia: „Aukso turi?“ sakau: „turiu“, - ir parodau špygą. Jie pasijuokia ir mane paleidžia“.

„Neringos“ restorane

Jei kas nors norėdavo rasti Benjaminą Gorbulskį, pagrindinė vieta, kur reikėdavo eiti, buvo „Neringos“ restoranas. Čia jis buvo nuolatinis lankytojas, gerai pažįstamas tiek padavėjams, tiek barmenams. Benjaminas visada ateidavo geros nuotaikos, šmaikštus, mėgstantis pokštauti, todėl greitai tapo viso personalo numylėtiniu.

„Neringoje“ buvo vadinamasis „profesorių“ stalas. Prie jo nuolat susėsdavo penketas bičiulių – K. Daukšas, D. Cesavičius, A. Churginas, M. Bulaka ir B. Gorbulskis. Tačiau kompanija nuolat keisdavosi: vis kas nors prisėsdavo šalia, įsitraukdavo į pokalbius, ir stalas tapdavo gyvu bendravimo centru.

B. Gorbulskio nuotykių „Neringoje“ netrūko. Jau pirmąją kavinės darbo dieną jis iškrėtė pokštą – tiesiog perbrido per salės baseinėlį. Kitąsyk, susilažinęs su draugu, pasiliko nakvoti restorane: susirangė tarp fotelio atkaltės ir didžiulės palmės bei ramiai išmiegojo iki ryto. Anksti atsibudęs, užsiplikė kavos ir atsisėdo prie lango. Praeiviai nustebę pamatė jį sėdintį viduje – juk tuo metu „Neringa“ dar nebūdavo atidaryta, durys atsiverdavo tik nuo vienuoliktos. Pastebėjęs nustebusius veidus kompozitorius tik pamojuodavo ir šmaikščiai mostelėdavo, esą negalįs jų įleisti.

„Du kartus vedžiau ir abu kartus tą pačią žmoną. Tai mano pirmoji meilė ir paskutinė“

Savo būsimą žmoną Benjaminas Gorbulskis pirmą kartą pamatė „Neringos“ restorane. Marina, kilusi iš Leningrado, į Vilnių atvyko būdama vos dvidešimt dvejų. Čia ji ištekėjo ir apsigyveno bute Algirdo gatvėje. Kadangi tuo metu buvo ištekėjusi, pažinties pradžioje ji vengė Benjaminą artimiau pažinti, tačiau kompozitorius pasirodė esąs atkaklus. Jei Marina į „Neringos“ restoraną užsukdavo su draugėmis – jis siųsdavo padavėjas su šampanu, jei ateidavo su vyru – užsakydavo tiek mineralinio vandens buteliukų, kad ant stalo nebelikdavo vietos net kavos puodeliui padėti.

Jų istorija pasuko lemtinga kryptimi vieną naktį, apie pirmą valandą. Benjaminas atvažiavo prie Marinos ir jos vyro namų ir pareiškė, kad „atvažiavo Marinos“. Kieme jų laukė mašina su užrašu Chleb (Duona), o viduje – balta staltiese užtiestas staliukas, užkandžiai ir šampanas. Tą naktį Benjaminas su Marina važinėjo po Vilnių iki pat šešių ryto, kol vairuotojui jau reikėjo vežioti duoną į parduotuves. Po šios nakties Marina persikraustė pas Benjaminą, ir taip prasidėjo jų bendro gyvenimo kelionė.

Ši kelionė nebuvo be audrų. Marina buvo gana ūmaus charakterio, greitai įsižiebianti. Ne kartą Benjaminui tekdavo raminti žmoną atsisėdus prie fortepijono ir pradėjus groti. Vieną kartą jų keliai išsiskyrė, tačiau galiausiai jie vėl sugrįžo vienas pas kitą. Vėliau, koncertuose, klausytojams paklausus „Kokia Jūsų šeimyninė padėtis“, kompozitorius su šypsena atsakydavo: „Du kartus vedžiau ir abu kartus tą pačią žmoną. Tai mano pirmoji meilė ir paskutinė“.

Nors tarp jų netrūko nesutarimų, Marina visada nuoširdžiai išgyveno ir džiaugėsi kiekviena nauja Benjamino parašyta daina. Jei koncertas vykdavo Filharmonijoje, ji su dukra Karina visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje – ištikimiausios jo klausytojos ir palaikytojos.

„Čia – allegro, čia – moderato“

Vienas svarbiausių žmonių Benjamino Gorbulskio gyvenime buvo dukra Karina. Aplinkinių teigimu, jis tiesiog dievino ją. Ji visada buvo šalia kompozitoriaus: kol buvo mažesnė, svečiams atėjus į namus, sėdėdavo ant fortepijono ir žaisdavo, vėliau – paaugusi – prisėsdavo prie tėvo draugų stalelio „Neringos“ restorane. Benjaminas dažnai nešiodavosi su savimi Karinos nuotraukas ir rodydavo muzikantams: „Va, čia mano Karina. Čia – valgo, čia – ant puoduko. Čia – allegro, čia – moderato“.

B. Gorbulskis daug laiko praleisdavo su Karina: vykdavo į Palangą, kur kelis kartus per dieną šokdavo į šaltas Baltijos jūros bangas, kartu daug skaitė ir vaikščiodavo. Būdami užsienyje, jie nueidavo ir į naktinį klubą, kur šokdavo kartu, ir aplinkiniai dažnai manydavo, jog jie pora.

Kompozitorius yra sakęs: „Mano vienintelis rūpestis dabar, kad po mano mirties Karina liktų aprūpinta. Noriu, kad ji būtų laiminga“. Kaip dabar teigia Karina: „Žinau, kad tėtis prieš mirtį labiausiai norėjo, jog būčiau laiminga. Dabar galiu jam pasakyti, kad jo svajonė išsipildė – esu labai laiminga, nors galbūt tėtis mano laimę ir įsivaizdavo kitaip“.

Muzikinė kelionė

Vienu iš svarbiausių Benjamino Gorbulskio gyvenimo įvykių galima laikyti jo muzikinę kelionę, kuri prasidėjo Kaune. Gorbulskių bute stovėjo fortepijonas, kuriuo Benjaminas pradėjo skambinti nuo ketverių. Ten ir užsimezgė pirmieji garsai, kurie vėliau nulėmė visą jo gyvenimo kelią.

1941-aisiais, prasidėjus karui, Benjaminas kartu su draugais patraukė į Rusijos gilumą. Kelionė buvo sunki – dalį kelio teko įveikti traukiniais, dalį pėsčiomis, su kuprine ant pečių. Tarp asmeninių daiktų kuprinėje būtinai buvo ir natos. Galiausiai, pasiekus Rusiją, Benjaminas buvo mobilizuotas į armiją. Tačiau ir čia muzikos jis nepaliko – patekęs į baudžiamąjį batalioną subūrė dainų ir šokių ansamblį, o kiek vėliau tapo pulko kapelmeisteriu.

Sugrįžęs į Lietuvą nusprendė tęsti mokslus. Jis su pagyrimu baigė Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą, o vėliau bandė stoti į Maskvos konservatoriją. Vis dėlto nepavyko – neišlaikė rusų kalbos egzamino. Tad pasirinko studijas Vilniuje, tuometinėje muzikos konservatorijoje (dabar – LMTA).

Kaip pats rašė autobiografijoje: „...į Konservatorijos I kursą nebuvau priimtas dėl savo supuvusios moralės...“. Įstoti pavyko tik į antrąjį kursą. Tačiau netrukus įvyko skandalingas nuotykis: į fortepijono paskaitą atsinešęs šampano butelį, B. Gorbulskis jį atidarė ir aptaškė tiek instrumentą, tiek auditorijos sienas. Po šio incidento jis buvo pašalintas iš konservatorijos.

Vis dėlto metai be studijų nepalaužė. Jis vėl grįžo į konservatoriją, kurioje sėkmingai baigė mokslus. Benjaminas studijavo pas Eduardą Balsį, kuris juo rūpinosi net tuomet, kai jis buvo pašalintas. Ši mokytojo ir mokinio draugystė išliko visą gyvenimą.

Baigiamajam darbui B. Gorbulskis pasirinko ypatingą užduotį – sukūrė operą „Frank Kruk“. Tai buvo pirmas kartas konservatorijos istorijoje, kai studentas baigiamajam darbui pateikė operą.

Skirtingų muzikos pasaulių jungtis

Apibūdinant Benjaminą Gorbulskį dažnai sakoma, jog jis – lengvojo žanro virtuozas. Ir tai tiesa: per savo gyvenimą jis sukūrė daugiau nei 600 dainų ir romansų. Daugumą jų pritaikė konkretiems atlikėjams, atsižvelgdamas į jų balsų galimybes. Todėl jo repertuare gausu kūrinių, skirtų Virgilijui Noreikai, Nelei Paltinienei, Nijolei Tallat-Kelpšaitei ir kitiems garsiems atlikėjams.

Įdomus buvo ir jo kūrybos procesas. Dažniausiai kompozitoriai pirmiausia sulaukia tekstų, o tik tada juos apipina muzika. Gorbulskis elgėsi priešingai – pirmiausia gimdavo melodija, o tuomet jis kreipdavosi į poetus, nurodydamas, kokio teksto jam reikia. Taip gimdavo dainos su Ramutės Skučaitės, Vytauto Mačiuikos, Irenos Mikšytės bei kitų poetų žodžiais.

Vis dėlto lengvoji muzika – tik dalis jo kūrybos. Akademinė muzika Benjaminui buvo ne mažiau svarbi. Jis pats yra sakęs Viačeslavui Ganelinui, tuomet buvusiam Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos kūrinių vertinimo komisijoje: „Matai, paprastai atsinešu kelis kūrinius. Keturis tik šiaip, liaudžiai, o vienas – man.“ Kitaip tariant, publikos ausiai jis dovanojo lengvesnius kūrinius, o sau – sudėtingesnius, brandesnius.

Baigdamas mokyklą Gorbulskis sukūrė antrąją simfoniją, o konservatorijoje – operą. Vėliau jo repertuarą papildė net 18 koncertų įvairiems instrumentams, baletas vaikams, šešios operetės, kūriniai pučiamųjų orkestrui, lietuvių liaudies instrumentams ir jų ansambliams, kaimo kapelai, estradiniams bei simfoniniams orkestrams. Taip pat – kamerinė muzika, kompozicijos teatrui, kinui, radijui ir net cirko vaidinimams. Jo kūrybinė paletė buvo itin plati.

Pasak muzikologo Viktoro Gerulaičio, Gorbulskis mokėjo lengvai žaisti su operos ir operetės forma: įpindamas komizmo gijų, jis sugebėjo išsaugoti rimtojo žanro ribas. Dar vienas svarbus bruožas – Benjaminas Gorbulskis buvo vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, savo kūryboje pritaikiusių dodekafoninę komponavimo techniką. Tai tik dar kartą įrodo jo drąsą eksperimentuoti ir gebėjimą jungti skirtingus muzikos pasaulius.

Benjamino Gorbulskio organizaciniai gebėjimai turėjo didžiulę reikšmę jo kūrybai – visi jo darbai buvo pristatyti viešai. Ne tik tai: daugelis kūrinių buvo įrašyti, o per gyvenimą išleista daugiau nei keturiasdešimt autorinių garso įrašų.

Vilniaus plokštelių studijos siela Zina Nutautaitė-Indrikonienė yra prisiminusi: „...Per įrašus, anot jos, Gorbulskis sėdėdavo kaip prikaltas: „Montuojama – sėdi, įrašai daromi – sėdi, per pleibeką – sėdi, per galutinį suvedimą, masterį, irgi sėdi ir klauso. Kokybė jam labai rūpėjo, tam negailėjo laiko.“

LLMA F. 144, ap. 1, b. 687, l. 14. Benjamino Gorbulskio memorialinės lentos atidengimas – Vienuolio g. 14, Vilniuje, ant namo, kuriame kompozitorius gyveno 1959–1965 m. Skulptorius Jonas Naruševičius.

„Kada nors ir kur nors susitiksim“

1986-ųjų liepos 14-ąją Benjaminas Gorbulskis iškeliavo iš šio pasaulio. Tačiau kartu jis paliko milžinišką kūrybos palikimą – tiek akademinės muzikos, tiek estradinės. Jo melodijos tebegyvena, o daugybė nuotaikingų prisiminimų iki šiol skamba bičiulių ir kolegų lūpose.

Kaip jis pats rašė paskutiniame laiške Nelei Paltinienei: „Kada nors ir kur nors susitiksim.“

Šaltiniai:

Baranauskaitė A. „Čia priėjo Gorbulskis“. Vilnius: Versus Aureus, 2010.

Klusas M. „Benjaminui Gorbulskiui – 100. „Numirė, nes niekada nevalgė sriubos““. Nuoroda internete: https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/2674865/benjaminui-gorbulskiui-100-numire-nes-niekada-nevalge-sriubos?srsltid=AfmBOor-mv7zLgbks0JSDpW9yIicDJ5TovbJKXNNC-YWVEwZEmvW5NTk [žiūrėta 2025-10-03].

Liutkevičienė, I. „Legendinės Benjamino Gorbulskio istorijos: svetimos žmonos pagrobimas, asmeninis 13-tas kabliukas ir „juodojo“ namų kambariuko paslaptys“. Iš: Bravo estradai! Vilnius: BALTO leidybos namai, 2021. Nuoroda internete: https://www.delfi.lt/veidai/zmones/legendines-benjamino-gorbulskio-istorijos-svetimos-zmonos-pagrobimas-asmeninis-13-tas-kabliukas-ir-juodojo-namu-kambariuko-paslaptys-86985365 [žiūrėta 2025-10-03].