Lietuvių nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo pakilimas ir palanki tarptautinė padėtis baigiantis Pirmajam pasauliniam karui sudarė sąlygas išsilaisvinti Lietuvai iš Rusijos imperijos ir atkurti valstybingumą. 1918 m. vasario 16 d. Jono Basanavičiaus pirmininkaujama dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba, išrinkta Lietuvos politikų ir visuomenės atstovų 1917 m. rugsėjo 18–23 d. Vilniaus konferencijoje, reikšdama lietuvių tautos valią ir remdamasi tautų apsisprendimo teise, paskelbė nutarimą dėl Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas deklaravo XIII amžiuje sukurtos Lietuvos valstybės istorinį tęstinumą ir išreiškė lietuvių tautos pasiryžimą kurti modernią, demokratiniais pagrindais paremtą valstybę etnografinėmis sienomis.

1918 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės Taryba priėmė Laikinąją Konstituciją, lapkričio 11 d. sudarė pirmąjį Ministrų Kabinetą, 1919 m. balandžio 4 d. įsteigė Lietuvos Prezidento instituciją. 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose su Sovietų Rusijos, Lenkijos ir generolo Pavelo Bermonto-Avalovo kariniais daliniais Lietuvos kariuomenės savanoriai apgynė valstybės nepriklausomybę. Lietuvos Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. priėmė rezoliuciją dėl atstatytos nepriklausomos Lietuvos valstybės etnografinėmis sienomis ir paskelbė ją demokratine respublika. Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimta Lietuvos Valstybės Konstitucija įtvirtino Tautos suverenitetą, demokratinės parlamentinės ir teisinės valstybės principus ir užbaigė nacionalinės valstybės atkūrimą. Tarpukariu Lietuvos valstybė sparčiai augo, vystėsi jos ekonomika, kultūra ir švietimas, formavosi lietuviška tapatybė, Lietuva įsitvirtino Vakarų pasaulio bendruomenėje. Nepriklausomybės metais išaugo karta, puoselėjusi tautines tradicijas, kultūrą, kalbą ir valstybingumą.

XX a. 4-jame dešimtmetyje sustiprėjus geopolitinei įtampai Europoje, Lietuvai iškilo grėsmė prarasti valstybingumą. 1939 m. Sovietų Sąjunga ir Vokietija sudarė slaptuosius susitarimus (Molotovo–Ribbentropo paktą), nulėmusius sovietinę agresiją prieš Baltijos šalis. 1940 m. birželio 15 d. SSRS okupavo Lietuvą, o rugpjūčio 3 d. inkorporavo ją į savo sudėtį. Prasidėjo Lietuvos politinės-socialinės ir ūkinės sanklodos griovimas, kultūros ir tautos dvasinių vertybių naikinimas. Siekiant palaužti tautos pasipriešinimą okupacijai, įbauginti visuomenę ir priversti paklusti režimui, pradėtos masinės gyventojų represijos: suėmimai, kankinimai, įkalinimai, sušaudymai, trėmimai iš Lietuvos.

Politinių represijų aukomis tapo įvairių profesijų ir užsiėmimų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, tautinių bendruomenių ir socialinių grupių atstovai. 1940–1953 m. buvo suimta, sušaudyta, iš Lietuvos į lagerius ir tremtį išvežta daugiau nei 280 tūkstančių žmonių.

Sovietinio teroro aukomis tapo 6 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai (iš jų 2 sušaudyti, 3 mirė kalėjime ar tremtyje), 6 Ministrų kabinetų pirmininkai (iš jų 2 sušaudyti, 3 mirė kalėjime ar tremtyje). Sušaudyti, kalėjimuose ar tremtyje mirė 28 Lietuvos Respublikos Vyriausybių nariai, režimo buvo persekioti kiti ministrai, politikos ir visuomenės veikėjai.

Lietuvos sovietinė okupacija buvo tarptautinis nusikaltimas, kurio padariniai panaikinti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas priėmė Aktą dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo, kuriame konstatavo, kad 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Aktas niekada nebuvo nustojęs teisinės galios ir yra Lietuvos valstybės konstitucinis pamatas.

Parodoje skelbiami Lietuvos ypatingajame archyve (LYA), Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (LNM), Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejuje (GAM) saugomi dokumentai, atspindintys Vasario 16-osios Akto signatarų, Lietuvos Respublikos vadovų ir ministrų veiklą tarpukario Lietuvoje, sovietų valdžios represijas prieš juos ir jų šeimų narius.