Virtualios parodos / Įtraukios istorijos |

Įtraukioji istorija

SOVIETINIUOSE MŪRUOSE ĮKALINTA ŠVENTOVĖ

Kultūra, menas ir kūryba

Vilniaus senamiesčio gatvėse sustingusių pastatų fasadai – tai gyvas liudijimas, pasakojantis apie šimtametę miesto istoriją. Tačiau kartais dramatiškos istorijos slypi už banalių, aptrupėjusių sovietinių pastatų fasadų.

Vienas iš tokių yra Naujamiestyje, A. Vivulskio ir Vytenio gatvių sankirtoje, stūksantis pastatas, sovietmečiu vadintas Statybininkų kultūros rūmais. Po jo pilku betonu slepiasi ne tik kultūrinis palikimas, bet ir tragiškai nutrūkusi modernizmo vizionieriaus Antano Vivulskio svajonė.

Prieš šimtmetį čia pradėjo kilti jo projektuota Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia – šventovė, turėjusi tapti moderniausiu Vilniaus architektūros simboliu. Šioje nebaigtoje statyti bažnyčioje kunigavo iškilios Lietuvos asmenybės Vladas Mironas ir Kazimieras Vaičionis.

Šiandien ši bažnyčia galėtų būti vienas ryškiausių miesto akcentų, tačiau istorijos vingiai ją pavertė „pastatu-vaiduokliu“.

Lietuvos ypatingojo archyvo parengtas pasakojimas atveria skaudų virsmą: kaip didinga šventovė tapo bedvasiu proletariato kultūrnamiu, savo sienose įkalinusiu sakralinę erdvę.

Pasakojimas iliustruotas nuotraukomis, dokumentais saugomais Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos literatūros ir meno archyve, Lietuvos valstybės istorijos archyve, Vilniaus regioniniame valstybės archyve ir Lietuvos nacionaliniame muziejuje.

Kviečiame paskaityti pasakojimą ir pažiūrėti eksponatus!

Pasakojimą parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Dorota Mordas.

ŠVENTOVĖS KILIMAS

XX a. pradžioje Vilniuje sužibo architekto Antano Vivulskio (1877–1919) talentas. Architektūrą ir dailę (skulptūrą) studijavęs Vienos ir Paryžiaus dailės mokyklose, jis suformavo savitą kūrybos stilių, kuris atsispindėjo Žalgirio mūšio paminkle Krokuvoje (1910 m.), Trijų Kryžių paminkle Vilniuje (1916 m.), Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios sienose (1903, 1912–1924 m.) ir kt. Tačiau svarbiausiu gyvenimo iššūkiu architektui tapo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios statybos Vilniuje. Įkvėptas Paryžiuje ant Monmartro kalvos iškilusios Švč. Jėzaus Širdies bazilikos vaizdo, A. Vivulskis suprojektavo bažnyčią, turėjusia tapti Vilniaus pasididžiavimu ir viena iš pagrindinių miesto panoramos ašių. Šventovės projektas menininkui tapo ne tiesiog darbu, o gyvenimo ašimi. Palikęs bohemiškąjį Paryžių, persikėlė į Vilnių ir įsikūrė bažnyčios statybvietėje, kad kiekviena kylančio pastato detalė atitiktų jo viziją. Tai buvo pirmoji iš gelžbetonio statoma bažnyčia Lietuvoje. Novatoriškas gelžbetonis to meto visuomenei atrodė kaip įžūlus akibrokštas. Įpusėjus bažnyčios statybai, pastačius sienas ir uždengus stogą, darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, kuriam pasibaigus darbus sustabdė ankstyva kūrėjo mirtis 1919 m. Gavus Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio leidimą, architektas buvo palaidotas savo nebaigtame šedevre. 1938–1939 m. bažnyčios statybos darbai buvo tęsiami, tačiau juos vėl nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

ŠVENTOVĖS ĮMŪRIJIMAS

Pro Lietuvą praūžusios Antrojo pasaulinio karo kovos ir po to prasidėjusi sovietų okupacija negailestingai pakeitė Vilnių ir jo architektūrinį veidą.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Naujamiesčio kalva, ant kurios vis dar stūksojo didingas A. Vivulskio suprojektuotos bažnyčios karkasas, pateko į Vilniaus statybos tresto akiratį. Galutinį nebaigtos statyti bažnyčios likimą nulėmė griežta ideologinė sovietų valdžios linija, šventovę nuspręsta „rekonstruoti“: jos vietoje pastatant sovietinės liaudies poreikiams skirtus Statybininkų kultūros rūmus.

Siekiant išvengti dvasininkų ir tikinčiųjų pasipriešinimo, buvo sugalvotas gudrus planas. Bažnyčios sunaikinimo procesas oficialiai buvo įvardintas kaip pastato „rekonstrukcija“. Bažnyčios bendruomenė buvo priverstinai iškelta į atokią Gerosios Vilties gatvėje stovinčią Dievo Apvaizdos koplyčią, kuri taip pat buvo suprojektuota A. Vivulskio. 1948 m. uždarytoje koplyčioje iki tol buvo Lietuvos SSR valstybinio akademinio dramos teatro dekoracijų sandėlis.

Paskutinis formalus barjeras Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios sunaikinimui buvo po jos grindimis palaidoti žinomo architekto palaikai. 1963 m. palaikai pusiau slapčiomis buvo ekshumuoti ir perkelti į Rasų kapines. Šventovės naikinimui buvo uždegta žalia šviesa.

„Rekonstruojant“ bažnyčią buvo sunaikinta virš A. Vivulskio kapo 1932 m. įrengta, skulptoriaus B. Balzukevičiaus sukurta antkapinė plokštė su A. Vivulskio, apglėbusio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios maketą, atvaizdu.

1965 m. pasibaigus barbariško „remonto“ darbams, modernistinė A. Vivulskio šventovė buvo brutaliai įkalinta Statybininkų kultūros rūmų tūriuose: unikalus jos gelžbetonio karkasas tapo sovietinio pastato griaučiais. Bažnyčios kolonos ir arkos liko įmūrytos naujojo pastato sienose, paverčiant nebaigtą A. Vivulskio šedevrą architektūriniu vaiduokliu ir visiems laikams paslepiant tikrąją pastato prigimtį.

IN MEMORIA: A. VIVULSKIO PALikimas lietuvai

Nors ambicingiausias A. Vivulskio projektas – Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, buvo paslėpta po sovietinio betono sienomis, menininko genialumą galima buvo pamatyti kituose išlikusiuose jo darbuose – didingoje Šiluvos koplyčioje, T. Kosciuškos paminklinėje lentoje Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje. Praėjus daugiau nei amžiui po kūrėjo mirties, šalia „įkalintos“ Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios pastatytas sumažintas bronzinis jos modelis. Šis simbolinis paminklas pagaliau iš užmaršties išlaisvino menininko viziją ir suteikė jai matomą pavidalą, primindamas mums apie nerealizuotą, bet neužmirštą menininko svajonę.

Per istorinius kataklizmus vieni iš svarbiausių A. Vivulskio sukurtų kūrinių Žalgirio mūšio paminklas Krokuvoje ir Trijų Kryžių paminklas Vilniuje buvo sunaikinti, tačiau susiklosčius sėkmingoms aplinkybėms buvo atstatyti. Reikia tikėtis, kad kada nors tokios aplinkybės susiklostys ir Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai, kuri išsilaisvinusi iš betono gniaužtų, vėl iškils ant Naujamiesčio kalvos.