Atvirukas pats savaime, kaip alternatyva uždarajam laiškui voke atsirado XIX amžiaus antrojoje pusėje. Tokia atvira komunikacijos priemonė, kiek kitaip nei uždarasis laiškas, taupė tiek korespondento laiką, tiek pinigus. Pirminė tokia atviruko idėja atsirado 1865 metais, Henricho von Stephano pristatyta Vokietijos pašto sąjungų penktojoje konferencijoje, bet pristatyta idėja neprigijo. Visgi, esant akivaizdžiam ir greitesniam komunikacijos poreikiui atviruko idėja vystėsi kiek skirtingais pavidalais, prasidėjo  korespondencijos kortelės pavidalu, išleistos Vienoje 1869 metais. Sekančiais metais Oldenburge (dabar Vokietija) knygų prekiautojas Augustas Schwartzas išleido pirmąjį iliustruotą atvirlaiškį. Iš pradžių atvirlaiškis galiojo tik toje šalyje, kurioje jis buvo išleistas. 1874 metų Pasauliniame pašto kongrese, vykusiame Berne (Šveicarija), buvo aptariama tarptautinio bendradarbiavimo idėja, suvienodinti pašto tarifai, priimtas bendras standartinis atviruko formatas (90x140 mm), gautas tarptautinis atviruko pripažinimas. 1894 metais išleistas potvarkis, įgaliojantis, jog privatūs leidėjai, norėdami išleisti atviruką ir nepažeisti įstatymų, pirkdavo neženklintus atvirukus su valstybės herbu ir ant jų spausdindavo norimus vaizdus. Muziejininkės filokartistės Dalios Keršytės teigimu, pirmieji Vilniaus atvirukai galėjo būti išleisti būtent  po šio potvarkio^[1].

Kartais lengva pamiršti, kokios erdvės mus supa, kai mūsų pačių mintys klajoja vidinėse pasąmonės gelmėse, o senieji pastatai kaip prošvaistės fiksuojami skubiai lakstančiais žvilgsniais žmonių, per dieną patiriančių didžiulę erdvių mieste kaitą. Tame skubos laike atvirukai, fiksavę miesto pasididžiavimą, dažniausiai virsta per kelias sekundes užfiksuotomis fotografijomis, nugulančiomis į telefonų galerijas ir socialinių medijų srautus, įsipaišančius į kažkokią nenusakomą vientisos estetikos siekiamybę, prarandant individualumo ir netobulumo jausmą ar jo pribijant. Todėl sugrįžti prie meno, prie fotografijos, prie atvirukų ir kitų vaizdinių yra itin svarbu, siekiant atsišviežinti savo žvilgsnį į aplinką, kaip kad įvairių kvapų apsupty kavos pupelių kvapas vėl atgaivina pojūčius. Kviečiu šia paroda atgaivinti savo pojūtį į aplinką, kuri jus supa. Atvirukas – dažniausiai suprantamas kaip komunikacijos priemonė, čia puikiai tam pasitarnauja ir kaip laiko mašina, ir kaip jungtis ne tik tarp komunikuojančiųjų, bet ir tarp laiko, erdvių, pokyčių ir tų, kurių akys pastebi detales. Todėl pažvelkime kartu į Vilniaus vaizdinius, kaip jie fiksuoti kūrėjų (fotografų ir kitų) akimis, ir atkreipkime dėmesį į tai, kas jiems fiksuojant buvo svarbu. Vaizdai, kuriuos fotografuoja turistai ir keliautojai bei vaizdai, kuriuos galėjo matyti tokie asmenys ar veikėjai, kaip Milkantų Norvaišos (K. Sabaliauskaitė, „Silva Rerum“) ar Džeimso Kuko ekspedicijos dalyvis, Vilniaus universiteto profesorius Georgas Forsteris.^[2] Nors šis vokiečių gamtininkas ir keliautojas  XVIII-o amžiaus Vilnių savo dienoraštyje aprašė gana tiesmukai, neatmesdamas iš jo purvinų miesto gatvių ir daugybės griuvėsių,^[2] kaip skirtis tam įspūdžiui dienoraštyje iškyla toks Vilnius, „iš toli, puošiamas daugelio puikių bažnyčių bokštų, atrodo gerai“^[2].

Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškus urvus, kai debesis kybo jau visai arti – viršum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, – kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, – nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas? ^[3]

^{(J. Kunčino „Tūlos“ mašinraščius galite rasti Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonde Nr. 799 Ap. 1 B. 56–58)}

Dabar bromų mistiškumas atgyja ne tik legendose, bet ir teatre, šokyje, dainoje (pavyzdžiui, Vilniaus Universiteto dainų ir šokių ansamblis savo 85-mečio jubiliejaus koncertą pavadino „Vilniaus miesto balti bromai“). Senamiesčio gatvėse išlikę bromai priverčia stabtelti, grįžti į praeitį – tai vartai kelionei laiku.

P.S. Užduotis Jums, mieli istorijos skaitytojai, pradžiuginkite savo šeimos narius, draugus, išsiųsdami jiems asmeniniais linkėjimais ir meile apipintą atviruką.

P.P.S. atvirukų galite rasti ir Lietuvos literatūros ir meno archyvo skaitykloje adresu O. Milašiaus g. 25, Vilnius