Maldos namai buvo net tik vieta, kur žmogus susitikdavo su Aukščiausiuoju, bet ir bendruomenės centras, kur gimsta viltis, paguoda, tapatybė. Sovietinė valdžia ne tik niokojo ir griovė pastatus, bet ir bandė iš žmogaus išrauti tikėjimą, atmintį, orumą.
Sudėtingą sakraliosios architektūros padėtį lėmė sovietinės ir religinės ideologijų susidūrimas ir konkurencija dėl įtakos, tad ji okupacijos metais tapo tam tikros įkaitės vietoje. Sovietinė valdžia nebuvo suinteresuota, kad vyktų pamaldos, o sakralioji architektūra tarnautų lyg religijos reklama, todėl, geriausiu atveju, pakeisdama kokių nors maldos namų pastato paskirtį, akcentuodavo jo meninę vertę. [1] Taip buvo bandoma iš žmonių galvų ištrinti sakraliąją statinio funkciją, kuri, tarp kitko, galėjo katalizuoti apmąstymus apie vertybes, pavyzdžiui, tikėjimą, tiesą, meilę, pasiaukojimą, laisvą pasirinkimą – o tai, okupacinei valdžiai jau būtų buvusi labai nepageidaujama riba.
Taip pat, sovietų valdžia, kovodama su esamu ir galimu pasipriešinimu, naikino tautai brangias vietas, nepriklausomybės, patriotizmo jausmą keliančius simbolius ar jų skleidžiamą dvasią. Šitaip buvo susprogdintas Vilniaus Trijų Kryžių paminklas, Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, kuri turėjo būti Lietuvos nepriklausomybės paminklu, įrengta radijo gamykla, susprogdintos šimtmečius tikinčiųjų lankytos Vilniaus Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios Kryžiaus kelio stotys.
Sovietinės materialistinės ideologijos pragmatiškumas taip pat lėmė, kad daug sakraliosios architektūros pastatų turėjo pakeisti savo paskirtį. Sovietų valdžiai atrodė logiška, kad pastatas, kuriame dėl kokių nors priežasčių nevyksta arba nebebus vykdoma buvusi veikla (dažniausiai pati nesuteikdavusi leidimo veiklai), turi būti panaudojamas praktiškiems reikalams. Tokia logika vadovaujantis daug maldos namų paversta sandėliais (Vilniaus Šv. Ignoto[2], Šv. Pransiškaus Asižiečio[3], Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo[4], Švč. Mergelės Marijos Ramintojos[5], Viešpaties Dangun Žengimo[6], Kauno Šv. Gertrūdos[7], Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio[8], Varnių Šv. Aleksandro[9], Žaliosios Šv. Roko parapijos[10] ir kt. bažnyčios), sporto (Aukštosios Fredos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė[11], Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovė[12], Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčia[13], Plungės Lurdo koplyčia[14]), krepšinio (Vilniaus evangelikų liuteronų[15], Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios[16]), šokių (Pašilės Šv. Barboros parapijos[17], Šiaulių Šv. Ignoto Lojolos (Jėzuitų)[18] bažnyčios) salėmis, restoranu (Aukštadvario Šv. Domininko bažnyčia[19]), kino teatru (Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia[20]), muziejais (Vilniaus Šv. Kazimiero[21], Šv. arkangelo Mykolo[22], Šv. Jonų[23] bažnyčios, Šv. kankinės Paraskevės cerkvė[24]), kultūros namais (Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies šventovė[25]), fabriku (Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia[26]), kalėjimu (Vilniaus Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia[27]), ligonine (Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia[28]) ir kitos paskirties objektais.
Dokumentinis filmas. Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje žaidžiamas krepšinis, 1983 m. Operatorius Antanas Zinkevičius. Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 3967-16.
Sakraliosios architektūros naikinimui turėjo įtakos ir pokario metais Vilniuje vykusios aktyvios statybos – siekta sukurti sovietinę ideologiją reprezentuojančią sostinę. Tuo metu nugriauta, per Antrąjį pasaulinį karą labai nukentėjusi Didžioji sinagoga, pasiteisinant, jog trukdo gatvių eismui, sunaikinta prie Šv. Rapolo bažnyčios buvusi Šnipiškių koplyčia su kalneliu[29], vos nenugriauta Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia[30].
Dar viena priežastis, kodėl galėjo kentėti sakralioji architektūra – kai kurių asmenų tarpusavio konkurencija ir siekis kilti karjeros laiptais. Tai skatino imtis iniciatyvų ir rodyti savo lojalumą valdžiai, teikiant pasiūlymus, ką būtų galima dar nuveikti, uždaryti, pasitarnaujant sistemai ir taip būti pastebėtu.[31]
Dar negalima atmesti, jog galėjo būti ir sovietinės ideologijos paveiktų asmenų fanatiško elgesio apraiškų, kai imamasi ideologijai palankių naikinimo veiksmų. 1970 m. sudegintos medinės Batakių Šv. Onos ir Gaurės Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios,[32] 1971 m. Sangrūdos Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčia[33], kelia klausimų, ar tai buvo padaryta gavus nurodymą iš aukščiau, ar imtasi iniciatyvos. Nors, aišku, labiau tikėtina, kad be valdžios „palaiminimo“ tokie veiksmai nebūtų įgyvendinti (šitaip, prisidengiant nelaimingu atsitikimu, ar nenustatytų asmenų vandalizmu, sovietai galėjo sunaikinti ideologiškai nepageidaujamą traukos objektą, neprisiimdama atsakomybės ir pasekmių).
Šioje istorijoje pristatysime konkrečius sakraliosios architektūros likimo sovietmečiu atvejus. Juos iliustruosime dokumentais, nuotraukomis, vaizdo įrašais.
Iliustruojantys pasakojimą dokumentai ir eksponatų vaizdai gauti iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Tauragės krašto muziejus „Santaka“, Trakų istorijos muziejaus, Žemaičių muziejaus „Alka“, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos, Vytauto Didžiojo universiteto ir panaudoti Vilniaus regioninio valstybės archyvo dokumentai.
Įtraukią istoriją parengė Vilniaus regioninio valstybės archyvo Dokumentų saugojimo ir apskaitos skyriaus vyriausioji archyvarė Aurelija Šimoliūnaitė.
[1] Atminytė, Evelina. Sovietinių apeiginių metų vaizdinė reprezentacija: Vilnius Lietuvos SSR naujametiniuose atvirukuose. Lituanistica. T. 69, Vilnius, 2023, p. 77.
[2] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus šventovės: istorija, legendos, asmenybės, dabartis. Vilnius, 2021, p. 93.
[3] Ten pat, p. 39.
[4] Ten pat, p. 156-157.
[5] Ten pat, p. 191.
[6] Ten pat, p. p. 173.
[7] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T3: Kauno arkivyskupija. Čikaga, 1983 m., p. 129, 114.
[8] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T2: Vilkaviškio vyskupija. Čikaga, 1982 m., p. 224.
[9] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T1: Telšių vyskupija. Čikaga, 1980 m., p. 129, 340.
[10] Bronius, Kviklys. Lietuvos bažnyčios. T2... p. 351.
[11] Ten pat, p. 137.
[12] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus... p. 54.
[13] Ten pat, p. 363.
[14] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T1... p. 259.
[15] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus... p. 197.
[16] Lietuvos centrinis valstybės archyvas, 3967-16.
[17] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T3... p. 323.
[18] Ten pat, p. 393.
[19] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T6: Lietuvos bažnyčios. T6:Kaišiadorių vyskupija ir I-V tomų papildymai, atitaisymai, vardynai. Čikaga, 1987 m., p. 116.
[20] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus... p. 289.
[21] Ten pat, p. 80.
[22] Ten pat, p. 69.
[23] Ten pat, p. 210.
[24] Ten pat, p. 259.
[25] Ten pat, p. 329.
[26] Šinkūnaitė, Laima. Didžioji Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia kaip Lietuvos valstybingumo simbolis. Logos. Nr. 69, 2011, p. 192.
[27] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus... p. 169.
[28] Ten pat, p. 179.
[29] Girdzijauskas, Kęstutis. Koplyčios paslaptis. 2020, Vilnius, p. 14.
[30] Viliūnė, Gina, Urbakavičius, Raimondas. Vilniaus... p. 152.
[31] Girdzijauskas, Kęstutis. Koplyčios... p. 53-54.
[32] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T1... p. 101, 122.
[33] Kviklys, Bronius. Lietuvos bažnyčios. T2... p. 67.