Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, dramos teatro ir kino aktorė, meninio žodžio meistrė Rūta Staliliūnaitė gimė 1938 m. sausio 21 d. Šiauliuose, Juozo ir Onos Staliliūnų šeimoje. Tėvas buvo baigęs Gruzdžių žemės ūkio mokyklą, abu tėvai tarnavo Igno ir Marijos Karpių dvare Joniškėlyje. Vėliau šeima gyveno Baisogaloje, Dotnuvoje, Kėdainiuose, Krakėse, Medininkuose, Pašušvyje (Kėdainių rajonas).
R. Staliliūnaitės gabumai scenai išryškėjo Krakių vidurinėje mokykloje. 1956 m. ją baigusi įstojo į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos teatrinį skyrių, kur buvo ruošiami kultūros namų dramos būrelių vadovai. Mokykloje aktorinį meistriškumą, režisūros pagrindus, sceninę kalbą dėstė Kauno valstybinio dramos teatro scenos meistrai Antanas Gabrėnas, Kazys Jurašūnas, Antanas Mackevičius, Romualdas Tumpa, teatro istoriją – Vytautas Maknys, grimą – Vladas Sipaitis. R. Staliliūnaitė mokyklą baigė 1959 m., gavo paskyrimą į Surviliškį (Kėdainių raj.). Netrukus, vedama svajonės, gavo leidimą studijuoti aktorystę Vilniuje, Lietuvos TSR valstybinėje konservatorijoje, ir tų pačių metų rudenį pradėjo studijas. Iš pradžių kursui vadovavo Alisa Iljina, paskutiniajame kurse – Aktoriaus meistriškumo katedros vedėja Irena Vaišytė, kurios planuose buvo Vilniuje įkurti Vaikų ir jaunimo teatrą. Teatro trupę turėjo sudaryti šio kurso ir ankstesnės laidos absolventai (Regimantas Adomaitis, Saulius Sipaitis, Antanas Šurna, Algė Savickaitė ir kt.), bet sumanymui nebuvo lemta išsipildyti. 1963 m. baigusi konservatoriją aktorė atvyko į Kauną.
Pirmasis vaidmuo Kauno valstybiniame dramos teatre buvo Veročka Golubeva Viktoro Rozovo komedijoje „Prieš vakarienę“, režisuotoje Henriko Vancevičiaus (1963 m.). Sėkmingas buvo Aselės sceninis paveikslas Kęstučio Genio pastatytame spektaklyje pagal dramatišką Čingizo Aitmatovo apysaką „Mano Tuopelė raudona skarele“ (1964 m.), kuriame aktorės partneriu buvo Vytautas Tomkus, vaidinęs Iljasą. 1966 m. H. Vancevičius jauną aktorę pakvietė sukurti karalienę Kleopatrą V. Šekspyro tragedijoje „Antonijus ir Kleopatra“ (1966 m.), tapusia pirmuoju iš R. Staliliūnaitės sukurtų sceninių pavekslų, teatro istorijoje sugretinusių aktorę su prieškario Lietuvos scenos žvaigžde Ona Rymaite ir vėlesnių laikų scenos meistre Monika Mironaite.
Per trisdešimt darbo Kauno valstybiniame dramos teatre metų (1963–1993 m.) R. Staliliūnaitė sukūrė daug įsimintinų subtilaus vidinio ir išorinio piešinio paveikslų – Jurga, Tolgonaj, Kleopatra, Marija Pikulienė, Karalius Motiejukas Pirmasis, Barbora Radvilaitė, tapusi Tėvynės meilės simboliu, Nora, Blanša Diubua, ekscentriškoji Ūbienė, vaikų numylėta griežta ir žaisminga auklė Merė Popins, Fru Alina Solnes, Viltė, Ulijona režisierių Stasio Motiejūno, Jono Jurašo, Lidijos Kutuzovos, Dalios Tamulevičiūtės, Gintauto Žilio, Jono Vaitkaus spektakliuose. Buvo numylėta besąlygiškai atsidavusi profesijai Kauno ir visos Lietuvos aktorė.
Ypatingai įsiminė kaip giliai poeziją suvokianti, subtiliai valdanti balsą skaitovė. Rašytojas Vytautas Mikelinskas yra sakęs, kad klausydamas Lietuvos radijo „Vidurnakčio lyrikos“ laidų, buvo užburtas aktorės balso ir mokėjimo perteikti filosofinį būties suvokimą.
1993–2008 m. R. Staliliūnaitė su kolegomis dramos aktoriais, susibūrę Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje ir Kauno menininkų namuose, parengė 24 literatūrinių skaitymų programas. Pirmoji buvo Karolio Voitylos originalios poetinės formos pjesė „Priešais juvelyro parduotuvę“, paskutinė – Henrio Miulerio pjesė „Tyli naktis“ (2007 m). Aktorė dalyvavo literatūros ir muzikos programose su soliste Sabina Martinaityte, obojininku Juozu Rimu, pianistu Roku Zubovu. Skaitė Maironį, Čiurlionį, Nėrį, Mačernį, Santvarą.
Aktorė buvo ryški asmenybė, visa savo esybe pasiaukojusi teatro menui, turėjusi didelį autoritetą visuomenėje. Jos dėka nuo užstatymo netinkamais pastatais buvo išgelbėta Šv. Gertrūdos bažnyčia Kaune, nuo sunaikinimo – karo metais žuvusio jauno poeto Vytauto Mačernio gimtoji sodyba Šarnelėje (Plungės rajonas).
R. Staliliūnaitė buvo Lietuvos teatro sąjungos, M. K. Čiurlionio draugijos, Kauno menininkų namų Meno kolegijos narė.
R. Staliliūnaitė 1970 m. pelnė Lietuvos TSR nusipelniusios artistės, 1980 m. – Lietuvos TSR liaudies artistės vardą, 1973 m. apdovanota valstybine premija, 1998 m. – Vyriausybės kultūros ir meno premija, Šv. Kristoforo statulėle už nuopelnus teatro menui, LDK Gedimino IV laipsnio ordinu. 2001 m. pelnė Kauno Metų menininkės vardą, 2004 m. tapo Kauno Garbės piliete. 2008 m. ‒ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureate, 2011 m. apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui.
Mirė 2011 m. gegužės 9 d. Kaune.
Virtualią parodą parengė Egidija Kaulakytė iš Lietuvos literatūros ir meno archyve Rūtos Staliliūnaitės ir kituose fonduose saugomų dokumentų.