gaisrų priežastys

XIX a. valdžios institucijos pradėjo sistemingai fiksuoti gaisrus, rengti jų statistiką ir detalius raportus. Išlikę Vilniaus gubernijos dokumentai rodo, kad gaisrai buvo paplitę ne tik miestuose, bet ištisuose pavietuose ir buvo kone įprasta kasdienio gyvenimo dalimi.

Didžioji dalis gaisrų kildavo dėl pačių žmonių veiklos ir aplaidumo. Raportai dažniausiai mini netvarkingas krosnis, kaminus, buityje naudojamus prietaisus bei atvirą liepsną. Ugnis buvo neatsiejama kasdienio gyvenimo dalis, todėl net menkiausias neatsargumas galėjo baigtis gaisru. Ugnis dažnai įsiplieksdavo pirtyse, iš kurių gaisrai persimesdavo į gretimus gyvenamuosius ar ūkinius pastatus.

Gaisrus sukeldavo ir techniniai veiksniai. Kai kada ugnis kildavo nuo žiežirbų, iškritusių iš pravažiuojančių traukinių. 1900 m. raporte buvo fiksuotas atvejis, kai netoli Bezdonių dėl traukinio kamino kibirkščių užsidegė miškas. Panašios priežastys lėmė ir gaisrus apgyvendintose vietovėse. Pavyzdžiui, Švenčionių paviete dėl pravažiuojančio traukinio žiežirbų kilęs gaisras sunaikino dvaro valdą su visu ūkiu, o ten gyvenęs asmuo neteko ne tik pastatų, bet ir pinigų, dokumentų bei gyvulių.

Ne mažiau pavojingi buvo ir gamtos reiškiniai. Audros ir žaibai tapdavo tiesiogine gaisrų priežastimi. 1900 m. birželio 21 d. Trakų paviete praūžusi audra sukėlė keturis gaisrus, o kitą dieną dėl tų pačių aplinkybių du gaisrai kilo Lydos paviete. Tokie atvejai rodo, kad dalis gaisrų buvo nulemti gamtos reiškinių ir nepriklausė nuo žmogaus valios.

Gaisrai kildavo miestuose ir kaimiškose vietovėse, o jų priežastys iš esmės nesiskyrė. Miestuose gaisrai dažnai sieti su ūkiniais pastatais, dirbtuvėmis ar pramonės objektais, kuriuose buvo naudojama sudėtinga įranga bei atvira ugnis. Tokie gaisrai neretai sukeldavo didelius materialinius nuostolius. Antai 1900 m. Vilniaus Naujamiesčio priemiestyje sudegus oranžerijai, savininkai patyrė apie 9000 rublių vertės žalą – tai buvo išskirtinai didelė suma, palyginti su dauguma gaisrų, kurių žala dažniausiai neviršijo kelių šimtų rublių. Dar didesni nuostoliai fiksuoti fabrikuose, nors juose kilusių gaisrų padaryta žala dažniausiai būdavo kompensuojama draudimo bendrovių.

Vis dėlto, daugumos gaisrų tikslios priežastys likdavo nenustatytos.

Be nelaimingų atsitikimų ir gamtinių veiksnių, pasitaikydavo ir tyčinių padegimų. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti konkretūs atvejai, nors dokumentai ir neatskleidžia tokių veiksmų motyvų. Pavyzdžiui, Švenčionių pavieto Pečiurkų kaime viena valstietė padegė kitos valstietės turtą, dėl ko sudegė šios namai bei tvartai.

Taigi, gaisrai XIX a. pabaigoje kildavo dėl įvairių priežasčių – nuo kasdienio aplaidumo ir techninių veiksnių iki gamtos stichijų bei tyčinių veiksmų. Išlikę raportai rodo, kad ugnis buvo nuolatinė grėsmė, galėjusi per trumpą laiką sunaikinti žmonių turtą, o kartu – ir visą jų gyvenimo pagrindą.

GAISRŲ GESINIMO ĮRANGA

XIX amžius – pramonės perversmo laikotarpis, kai rankų darbą pamažu keitė mašinos. Šis procesas palietė ir kovos su ugnimi praktiką.

Amžiaus pradžioje ugniagesių veikla buvo menkai organizuota. Ugniagesiai dažniausiai naudojo buityje randamus įrankius: kopėčias, kirvius, kaplius, laužtuvus, kastuvus, žibintus, kibirus, statines ir kitką. Viena svarbiausių priemonių buvo rankinės vandens pompos – vadinamieji švirkštai.

1820 m. Vidaus reikalų ministerijos rašte gubernatoriams pabrėžta būtinybė aprūpinti miestą tinkama įranga ir organizuoti ugniagesių mokymą. Dokumente nurodyta, kad žarnos gaisrams gesinti turėjo būti atgabenamos iš Peterburgo ar Maskvos, o esant galimybei – gaminamos ir Vilniuje. Šaltiniai liudija, kad nurodymai gaminti reikalingus gesinimo įrankius ir jais aprūpinti ugniagesius buvo duodami jau XIX a. pirmojoje pusėje, tačiau šie pavedimai dažnai likdavo neįgyvendinti. Priežastis paprasta – sumanymams trūko finansavimo. Iš 1905 m. birželio 13 d. raporto aiškėja, kad net XX a. pradžioje ugniagesiams trūko arklių – iškvietimo atveju jų tekdavo ieškoti einant per kiemus.

Geresnė padėtis buvo didžiuosiuose miestuose, kur veikė labiau organizuotos ugniagesių pajėgos. Daugelyje miestelių profesionalių komandų iš viso nebuvo iki pat XIX a. pabaigos. Tokiais atvejais gaisrus gesindavo patys gyventojai, sudarydami vadinamąją kibirinę grandinę.

Siekiant apsisaugoti nuo gaisrų buvo kuriamos specialios rakinamos saugyklos, kuriose turėjo būti laikomas inventorius, skirtas gaisrams gesinti. 1821 m. statinio plane tokia pastogė buvo numatyta Vilniuje, prie Aušros vartų.

XIX a. pabaigoje situacija ėmė keistis. Pradėjo kurtis ugniagesių draugijos, atsirado profesionalesnė technika ir speciali apranga, pradėti naudoti metaliniai šalmai, uniformos, standartizuota įranga. Jei amžiaus pradžioje ugniagesys atrodė kaip paprastas miestietis su kirviu rankoje, tai amžiaus pabaigoje jis jau buvo organizuotos, struktūruotos tarnybos narys, turintis aiškias pareigas ir atsakomybę.

DRAUDIMO POLISAI

XIX a. pirmoje pusėje Rusijos imperijoje ėmė formuotis moderni pastatų draudimo sistema, kurios poreikį lėmė sparčiai augantys miestai. Todėl ėmė kurtis stambios draudimo bendrovės: „Salamandra“, „Loyd“, „Rusia“, „Volga“ ir kitos.

Draudimo poreikį skatino ne tik didžiuosiuose miestuose, dar gausiai užstatytuose mediniais pastatais, kildavę gaisrai, bet ir modernėjanti finansų sistema. Antai Vilniaus žemės banke užstatyti pastatai privalėjo būti apdrausti. Gyventojai draudė ne tik gyvenamuosius namus, sandėlius ir įvairius ūkinius pastatus, bet ir komercines patalpas bei vertingą inventorių. Vyraujanti draudimo rūšis buvo draudimas nuo gaisro, kiti rizikos veiksniai liko antraeiliai.

Draudimo bendrovės veikė pagal griežtas taisykles: buvo nustatytos tikslios turto vertinimo, priežiūros ir kompensacijų skyrimo procedūros. Draudimas tapo svarbiu veiksniu, teikusiu ne tik finansinį stabilumą, bet ir skatinusiu visuomenės saugumą.

XIX a. pabaigos – XX a. pradžios draudimo polisai išsiskiria ne tik juose pateikiamais duomenimis, bet ir įmantria vizualine raiška. Bendrovės „Salamandra“ poliso centrine figūra tapo salamandra, kitos bendrovės polise vaizduotas Maskvos centras. Ypač įspūdingas buvo bendrovės „Rusia“ polisas, išsiskyręs itin turtinga ornamentika.

draudimo polisai

Pažymėtina, kad panašios draudimo bendrovės kūrėsi Vilniuje ir Kaune bei Lenkijos miestuose.

Polisuose buvo aprašomas ne tik draudžiamas turtas, bet ir pateikiami pastatų planai.