Šiandien fotografija yra vienas populiariausių pomėgių. Kiekvienas beveik kasdien užfiksuojame bent keletą vaizdų telefonu. Tačiau prieš pusantro šimto metų fotografija nebuvo taip paplitusi. Lietuvai būnant Rusijos imperijos sudėtyje gauti leidimą fotografuoti buvo sunku, fotografavimas viešose vietose buvo labai griežtai ribojamas ir galimas tik gavus leidimą bei sumokėjus 200 rublių užstatą.
Tuo metu fotografija domėjosi nemažai įžymių Lietuvos žmonių. Vienas iš jų buvo Povilas Višinskis (1875–1906) – lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo veikėjas, kuris su fotografija susipažino dar besimokydamas Šiaulių berniukų gimnazijoje. Jis tėvų namuose įrengė kambarį, kurį papuošė fotografijomis, fotografavo save, savo namiškius, rašytoją Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą, jos tėvus ir giminaičius. Pomėgis fotografuoti išliko visam gyvenimui.
Studijuojant Peterburgo universitete, 21 metų Povilas nusprendė dalyvauti universiteto Geografijos katedros 1896 m. paskelbtame konkurse sudaryti vienos iš Rusijos imperijos sudėtyje buvusių tautybių antropologinę charakteristiką ir antropologiškai ištirti žemaičius. Laimėjęs konkursą, P. Višinskis pradėjo rengti etnografinę studiją „Antropologinė žemaičių charakteristika“, kurioje tikėjosi atskleisti savo krašto turtingą ir savitą tradicinę kultūrą, atkreipti mokslo bendruomenės dėmesį į lietuvių tautą.
XIX a. pabaigoje atlikti etnografinius tyrimus buvo sudėtinga: trūko tyrimo metodikos, literatūros. Tad P. Višinskis tyrimui nusprendė pasitelkti fotografijos meną. Įsigijęs kreditan fotografijos aparatą – „trikojį“ ir gavęs Petrogrado universiteto išrūpintą Kauno gubernatoriaus leidimą „užsiimti antropologiniais ir etnologiniais tyrinėjimais Šiaulių, Telšių ir Raseinių apskr. ribose iki 1896 m. rugsėjo 1 d.“, jis pradėjo rinkti medžiagą: atliko antropologinius matavimus, fotografavo Žemaitijos gyventojus, jų buitį, darbo įrankius, inventorių. Medžiagos rinkimą buvo priverstas trumpam nutraukti, nes susirgo džiova, todėl teko du kartus važiuoti gydytis į Krymą. Etnografinius tyrimus P. Višinskis pratęsė 1897 m. vasarą. Apvažiavo 8 Žemaitijos valsčius, išmatavo 106 žmones, rinko etnografinius eksponatus: audinių pavyzdžius, drožinius ir kt., padarė 170 nuotraukų, kuriose užfiksavo Žemaitijos valstiečius, kaimo muzikantus, šokėjus, dainininkes, miestelius, dvarus, tradicinės kultūros reiškinius ir kt. Ypač daug dėmesio skyrė valstiečiams dešimtininkams, fiksavo jų kasdienę išvaizdą, gyvenamąją aplinką, būdingą XIX a. pabaigos kaimui. Daugiausia dirbo Užvenčio apylinkėse. Taip pat vykdė švietėjišką veiklą – mokė kaimo gyventojus rašto.
1898 m. iš Peterburgo į Lietuvą grįžęs pasiligojęs P. Višinskis, Petro Avižonio rūpesčiu pateko G. Petkevičaitės-Bitės globon, visą vasarą gyveno jos namuose Joniškėlyje, taisė pašlijusią sveikatą. G. Petkevičaitės-Bitės iniciatyva, P. Višinskis su P. Avižoniu, seserimis Jadvyga ir Marija Juškytėmis nuvyko į Naumiestį aplankyti sunkiai sergančio dr. Vinco Kudirkos. Jų kelionė vyko tokiu maršrutu: iš Pernaravos – arkliais į Vilkiją – garlaiviu į Seredžių ir Plokščius – arkliais per Griškabūdį į Naumiestį; o atgal arkliais per Sintautus į Šakius ir Plokščius – garlaiviu į Raudonę – Gelgudo pilį – Kauną, iš čia garlaiviu į Babtus – arkliais į Gailiušius ir Pernaravą. Į kelionę, P. Višinskis nepamiršo pasiimti ir savo „trikojo“. Kelionėje padarė daug nuotraukų. Fotografavo Kuršėnų, Pašvitinio parapijos, Ušnėnų, Užvenčio, Pernaravos dvarų, Ariogalos ir kitų Lietuvos vietovių žmones bei kraštovaizdžius. Kai kurios, kelionėje padarytos nuotraukos buvo skirtos etnografinei studijai iliustruoti.
P. Višinskio etnografinė studija „Antropologinė žemaičių charakteristika“, nors ir liko neužbaigta (pritrūko sveikatos, matavimo, fotografavimo įgūdžių), vis dėlto Peterburgo universiteto Mokslinės tarybos buvo įvertinta pagyrimo raštu, kaip originalus savo apimtimi ir turiniu darbas, parašytas su „didele meile savo liaudžiai“. Ši studija yra unikalus, XIX a. pabaigos lietuvio parengtas etnografinis darbas, leidžiantis priskirti P. Višinskį prie moderniosios antropologijos pradininkų Lietuvoje. Jis vienas pirmųjų panaudojo fotografiją moksliniams tyrimams, suprasdamas jos svarbą fiksuojant, tiriant ir išsaugant įvairius istorijos bei kultūros paveldo objektus.
Peterburgo universiteto P. Višinskis nebaigė, nes nebūtų galėjęs dirbti Lietuvoje. Grįžęs į Lietuvą, ėmė mokytojauti įvairiuose Šiaulių apylinkių dvaruose. 1901 m. P. Višinskis apsigyveno netoli Šiaulių esančiuose Kurtuvėnuose, kur mokė šešis grafo Stanislovo Pliaterio vaikus, be to, gražioje gamtoje, pušynuose įsikūrusiame dvare, tikėjosi pagydyti džiovos alinamą organizmą. Gyvendamas Kurtuvėnuose, jis pradėjo tyrinėti Žemaitijos piliakalnius. Ištyrė, aprašė ir nufotografavo Kurtuvėnų apylinkėse stūksančius Pilalės, Pilikės piliakalnius ir kapinyną, Pašalpos pilkapį prie Papilės, 6 pilkapius šalia Ušnėnų. Tyrimų duomenis siuntė lenkų archeologui L. Kšivickiui, kurio straipsnis „Žemaičių pilys“ P. Višinskio rūpesčiu buvo išspausdintas laikraštyje „Vilniaus žinios“.
P. Višinskio etnografinė veikla yra susijusi ir su lietuviškos ekspozicijos įrengimu 1900 m. Pasaulinėje parodoje Paryžiuje – Trokadero muziejuje, kur buvo eksponuota per 200 lietuvių fotografų nuotraukų, tarp jų ir P. Višinskio darbai.
Savo darytas nuotraukas P. Višinskis dovanodavo rašytojoms M. Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, G. Petkevičaitei-Bitei, kitiems bendraminčiams, lietuvių visuomenės ir kultūros veikėjams. Nemažą pluoštą nuotraukų padovanojo ir lietuvių publicistui, poetui bei spaudos darbuotojui Juozui Baltrušaičiui (1875–1942), laikraščių „Ūkininkas“ (1896 m.), „Darbininkų balsas“ (1902–1904 m.), „Varpas“ (1902–1903 m.) bendradarbiui. Įsitraukęs į socialdemokratų veiklą, už Gegužės 1-osios demonstracijos rengimą Vilniuje 1903 m. buvo suimtas. 1904 m. pabėgo į Švediją, o 1905 m. emigravo į JAV, kur dalyvavo lietuvių kultūrinėje ir visuomeninėje veikloje.
P. Višinskio dovanotas nuotraukas J. Baltrušaitis išsivežė į JAV ir saugojo savo asmeniniame archyve Pitsburge, o 1946 m. jas perdavė Lietuvių literatūros draugijos Centraliniam archyvui (LLDCA) Niujorke. Likvidavus LLDCA, P. Višinskio nuotraukos kartu su kitais archyve saugotais užsienio lietuvių organizacijų dokumentais buvo perduotos SSRS atstovybei Niujorke, 1960 m. atvežtos į SSRS ir perduotos saugoti Partijos istorijos instituto prie LKP CK Partiniam archyvui. Šiuo metu šias nuotraukas saugo Lietuvos ypatingasis archyvas, Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių organizacijų dokumentų kolekcijos fonde Nr. 15808.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji specialistė Dorota Mordas
Šaltiniai: