LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 1.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 1a.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 266–269.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 270–272.

LLMA,. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 273–275.

Matyti, kad 1965 m. almanacho tiražas siekė net 10 000 egzempliorių.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 278–279.

„Norėtųsi, kad visada džiugią gamtos atgimimo šventę lydėtų ir savotiškai papildytų poezijos šventė – mūsų poezijos kūrybinių gretų peržvalga, poetų susitikimai su skaitytojais, broliškų tautų poetų susitikimai su skaitytojais, broliškų tautų poetų bičiulystė. Šia prasme šis leidinys tegu bus pirmąja kregžde, darančia įprastinį pavasarį poezijos pavasariu.

                                          O ateity – ateity tegu tai tampa tradicija. Gražia, mėgstama, reikalinga.“

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 6.

„...Atsiveria puslapiai – ne, atsiveria vartai, – ir didžiulis nežinomas stebuklų pasaulis suspinduliuoja visomis savo saulėmis, apakina visomis savo bedugnėmis...Tas pasaulis nežinomas – ir toks savas, tarytum kažkada labai labai seniai tu jame buvai, o paskui visą laiką jo ieškojai. Ir dabar atradai. Ir išeini į jį – kaip į širdį, kuri kaip tik tavęs laukė, kur tu galėsi prisiglausti savo degančią galvą...Ir nuplautas tos širdies šviesa – kaip kalnų kriokliais – tu pasijusi esąs be galo stiprus ir amžinas...“

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 3.

LLMA. F. 27, ap. 1, b. 729, l. 2.

Eduardas Mieželaitis šventės atidarymo metu.

„Prieš keletą metų Lietuvoje buvo uždegtas pirmasis Poezijos pavasario (sic!) šventės aukuras ant aukšto Kauno marių kranto, prie žalumoje paskendusio balto namelio, kuriame ilgą laiką gyveno ir kūrė lietuvių tautos lakštingala Salomėja Nėris.“

E. Mieželaitis (LLMA, F. 34, ap. 1, b. 11, l. 3.)

LLMA. F. 27, ap. 1, b. 729, l. 8.

LLMA. F. 27, b. 729,  ap. 1, b. 25, l. 15.

Iš kairės pirmas – Justinas Marcinkevičius, gale stovi Eduardas Mieželaitis.

LLMA. F. 729, ap. 1, b. 25, l. 11.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 76–80.

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l .116–119.

„Mene nėra pusiaukelės. Nėra žiočių lyrikos upėje, plaukiančioje iš nuolat siūbuojančių ir virpančių žmogaus gelmių, iš mėlyno dangaus gabalo, krintančių žvaigždžių, nakties tylos, kasdieninės duonos rūpesčio, bauginančių mirties žingsnių, laimės ir taikos svajonių, amžino noro taisyti ir gerinti pasaulį, apskritai, iš visko, kas telpa šitame sudėtingame mikrokosmose, kuris vadinamas žmogumi. Lyrikoje tik vidutinybė, aklai patenkinta savimi, gali pasakyti: „Štai ir viskas! Štai ir Everesto viršūnė!“

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l .120–122

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 86–91.

„Pažvelgęs į visą štai jau daugiau kaip 50 metų savo poeziją, matau, kad visko ten būta: jaunuoliško entuziazmo, eleginio liūdesio, maištavimo ir rezignacijos; egocentrinių ir visuomeninių bei filosofinių temų, gamtinių motyvų ir vidaus išgyvenimų; tiesioginio pasisakymo, simbolizmo ir realizmo.

                    Toje įvairybėje vienas klausimas man ypačiai rūpi, ir jis privalo rūpėti keikvienam, bandančiam kurti lyrinę poeziją; kuo vadovautis savo kūryboje, pasirenkant metodą, atrenkant temas, motyvus, stilių, išraiškos priemones? Buvo laikai, kai mane vadindavo simbolistu, estetu, formalistu. Dėl simbolizmo tiek jau to! Tačiau ką reiškia tas „estetas“, man ne visai aišku. Juk estetinių ir formalinių normų tam tikra prasme turi laikytis kiekvienas menininkas ir poetas. Kartais estetais vadina „grynosios poezijos“ šalininkus.“

LLMA. F. 23, ap. 2, b. 878, l. 37–39.