Gyvenimas. Liudvikas Kondratavičius (lenk. Ludwik Kondratowicz), slapyvardis Vladislavas Sirokomlė (lenk. Władysław Syrokomla), lenkų ir lietuvių poetas, publicistas. Pseudonimas Vladislavas Sirokomlė sudarytas iš antrojo vardo ir šeimos herbo pavadinimo.
Vladislavas Sirokomlė gimė neturtingų bajorų šeimoje 1823 m. rugsėjo 23 d. nedideliame Smolgavos kaime Babruisko apskrityje į pietus nuo Minsko. Jo tėvas buvo Aleksandras Kajetonas Kondratavičius, motina Viktorija Zlotkovskytė.
1833–1837 m. mokėsi Nesvyžiaus dominikonų vienuolyno mokykloje ir Naugarduke, dėl finansinių problemų mokslus turėjo nutraukti ir tapo Nesvyžiaus Radvilų turto paveldėtojo L. Vitgenšteino dvarų Vyriausioje valdyboje kanceliarijos tarnautoju. Kaip poetas debiutavo 1844 m. žurnale „Athenaeum“. 1844 m. balandžio 16 d. Nesvyžiuje vedė Pauliną Mitraševskytę. Santuokoje gimė keturi vaikai. 1844 m. su šeima apsigyveno Zalušo dvare prie Nemuno, kur V. Sirokomlė pradėjo kurti ir parašė garsiąją gavendą „Paštininkas“.
1852 m. rudenį Kondratavičių šeimą ištiko skaudi nelaimė, kai per savaitę epidemijos metu mirė trys vaikai. Išgyveno tik vienintelis keturmetis sūnus Vladislovas. Sielvarto slegiami tėvai 1853 m. sausio mėn. persikėlė gyventi į Vilnių. Kelis mėnesius gyveno Miulerių name Vokiečių gatvėje, vėliau Daunoro name Didžiojoje gatvėje. V. Sirokomlė savo bute Vilniuje, Vokiečių gatvėje, organizavo literatūrinį saloną. Jame rinkdavosi anų laikų garsenybės – A. E. Odinecas, M. Malinovskis, E. Tiškevičius, St. Moniuška.
1853 m. kovo mėn. persikraustė į iš Benedikto Tiškevičiaus išsinuomotą Bareikiškių dvarą šalia Vilniaus, ten jis sukūrė daugiausiai savo darbų. Čia 1856 m. gimė sūnus Kazimieras. Nuo 1860 m. ėmėsi darbo leidinyje „Kurjer Wilenski“, rengė rubrikas istorinėmis ir literatūrinėmis temomis. Vilniuje Sirokomlė padėjo įrengti Senienų muziejų, dalyvavo Vilniaus laikinosios archeologijos komisijos veikloje. 1862 m. vasario mėn. pabaigoje persikėlė gyventi į Vilnių, į butą Botanikos (dabar Barboros Radvilaitės g.) gatvėje.
Apie Vilnių, kuriame poetas gyveno nuo 1852 m., V. Sirokomlė rašė: „Tas paslaptingojo Vilniaus žavesys – kaip talismanas. Kiekvienas, kas nors trumpai gyveno Vilniuje, pamilsta jį ir visa siela prie jo prisiriša. Nors iš pasaulio miestų Vilnius neišsiskiria nei savo išore, nei labai išaugusiu visuomenės gyvenimu, tačiau yra nepaprastai mielas ir žavus“.
Vienoje iš savo knygų jis rašė: „Man rodos, kad tiesioginė išraiška to, ką vadiname Tėvynės meile yra savojo krašto tyrimas istoriniu, gamtiniu, etnografiniu, archeologiniu ir geografiniu požiūriu. Nes kaipgi galima mylėti ir kraują lieti už tai, ko nepažįsti ir nesupranti“.
Mirtis. Mirė, nesulaukęs nė 40-ties metų, 1862 m. rugsėjo 15 d. Vilniuje. Palydėti mylimo poeto išėjo kone visas Vilnius. Sirokomlė buvo palaidotas Rasose, Literatų kalnelyje. Ilgą laiką jo kapą žymėjo tik aukštas pušinis kryžius. XIX a. antroje pusėje šeimos lėšomis buvo pastatytas kuklus paminklas. Antkapį sudaro betono bordiūru apjuosta želdinių vieta ir lauko akmenų paminklas, kurio viršuje įtvirtintas geležinis kryžius, o nuožulnioje plokštumoje – rusvo granito plokštė su lenkišku įrašu ir eilute iš garsaus Sirokomlės eilėraščio „Kaimo dainius“ („Lirnik wioskowy“) – „Mirė grodamas lyra“. Antkapio autorius B. Soldevskis ar B. Sobolevskis.
Kūryba. Per neilgą savo 39 metų amžių V. Sirokomlė suspėjo nuveikti didelį ir įvairiapusišką literatūrinį darbą. Jo palikimą sudaro apie 20 tomų lyrinių, epinių, draminių, publicistinių kūrinių, taip pat vertimų, lenkų literatūros istorijos veikalų, kelionių aprašymų, laiškų ir kt. Poetas bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Athenaeum“ ir „Kurjer Wileński“ („Vilniaus pasiuntinys“). Gyvendamas Bareikiškėse (1853–1860 m.), sukūrė geriausius savo kūrinius: istorines poemas „Margier“ („Margiris“), „Córka Piastów“ („Piastų duktė“), eilėraščių rinkinį „Borejkowszczyzna“ („Bareikiškės“) ir kt. Leidyklos kovojo tarpusavyje, kad gautų teisę spausdinti V. Sirokomlės kūrinius. Poetas rašė lenkų, taip pat baltarusių kalbomis, vertė lotyniškai rašiusių Lietuvos ir Lenkijos renesanso poetų kūrinius.
Pirmaisiais kūriniais, pasirašytais V. Sirokomlės slapyvardžiu, laikomi humoristinis veikalas „Regento Sikorskio mintys“ ir sonetų rinkinys „Atsiminimai apie Nesvyžių“. Taip pat parašė komedijas „Madinga žmona“, „Namukas miške“, „Kaimo politikai“, pokalbių ciklą „Apie Dievo ir karaliaus šlovę“, poemas „Margiris“, „Senieji vartai“, „Trys lietuvio dukros“, vertė Renesanso poetų kūrinius iš lotynų kalbos.
Parengė kelionių užrašus apie žymias Lietuvos vietas, gamtos ir kultūros paminklus bei žmones. Sirokomlės kelionių užrašai laikomi vertingais XIX a. istoriniais šaltiniais. Tai knygos „Dziennik podróży po Litwie i Żmudzi“ („Kelionės po Lietuvą ir Žemaitiją dienoraštis“, 1858 m.), „Niemen od źródeł do ujścia“ („Nemunas nuo versmių iki žiočių“, 1861 m.).
1857 m. ir 1860 m. buvo išleisti du tomai „Iškylų iš Vilniaus po Lietuvą“ („Wycieczki po Litwie w promieniach od Wilna“), kur rašoma apie Vilnių ir daugelį Vilniaus krašto vietovių: Trakus, Nemėžį, Rukainius, Medininkus, Aukštadvarį, Kernavę. Poetas šaipėsi iš žmonių, kurie daugiau žino apie Ženevos nei Trakų ežerą.
Išleido lenkų literatūros istoriją („Dzieje literatury w Polsce“, II leidimas Varšuvoje 1875 m., 3 tomai), taip pat lenkų poetų Janicki, Sarbiewski, Szymonowicz, Klonowicz, rašiusių lotynų kalba, kūrinių vertimus (Vilnius, 1852 m., 6 tomai). Pilnas jo poezijos rinkinys išleistas 10 tomų (Varšuva, 1872 m.). Be savo originalios kūrybos vertė iš lotynų, prancūzų, vokiečių, rusų, ukrainiečių kalbų, greta kitų P. J. Béranger, J. V. Gėtės, H. Heinės, M. Lermontovo, N. Nekrasovo, T. Ševčenkos kūrinius.
Įamžinimas. XX a. pradžioje prie namo Vilniuje (dabar Barboros Radvilaitės g. 3, Senamiesčio seniūnija), kuriame 1860–1862 m. su pertraukomis gyveno ir mirė poetas, buvo pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu lenkų kalba: „Tu zakonczył źywot Władysław Syrokomla 3/15 września 1862 r.“ („1862-ųjų metų rugsėjo 15 čia pabaigė gyvenimą Vladislavas Sirokomlė“). Ši lenta išlikusi iki šiol.
1908 m. rugsėjį Vilniuje, Šv. Jono bažnyčioje, buvo iškilmingai atidengtas bronzinis paminklas Vladislavui Sirokomlei. Paminklą sukūrė skulptorius Pijus Velionskis-Veliuoniškis. Poetas čia pavaizduotas simboliškai grojantis lyra.
Bareikiškėse (Vilniaus rajonas, Rukainių seniūnija), buvusiame XIX a. dvarelyje, kur 1853–1860 m. gyveno poetas, veikė mokykla, nuo 1969 m. – biblioteka, o 1973 m. buvo įsteigtas Vladislavo Sirokomlės memorialinis muziejus. Į muziejų grįžo poeto knygos, portretai, baldai ir daug kitų daiktų. 1983 m. muziejus buvo suremontuotas. Trijuose kambariuose įrengta nauja ekspozicija. Prie kambario sienos buvo pritvirtinta memorialinė lenta.
Dar Sirokomlės laikais Bareikiškių sodybos kieme buvo įrengta altana, kurioje stovėjo iš girnų akmens padarytas stalas. Altanoje poetas priiminėjo svečius, čia gimė ne vienas jo kūrinys. Ši girnapusė ir dabar yra prie namo, užkelta ant nupjauto medžio kamieno. 1897 m. už vilniečių surinktas lėšas kieme buvo pastatytas iki šiol esantis juodo granito stalelis, kurio paviršiuje iškalta lyra, apjuosta ąžuolo lapų vainiku. Aplinkui stalą iškaltas memorialinis įrašas lenkų kalba: „Čia, Bareikiškėse nuo 1853-ųjų iki 1860-ųjų gyveno V. Sirokomlė“ ir citata iš garsaus eilėraščio „Kaimo dainius“.
2011 m. Bareikiškių dvarelis buvo rekonstruotas. Dabar ten veikia Vladislavo Sirokomlės muziejus, kaimo biblioteka su internetine skaitykla bei Vilniaus rajono Turizmo informacijos centras. Muziejuje galima ne tik apžiūrėti ekspoziciją, bet ir dalyvauti edukacinėje veikloje. Muziejaus atidarymo proga išleistas bukletas „Muzeum Władysława Syrokomli w Borejkowszczyznie“. Bukletą parengė muziejaus darbuotojai, išleido Vilniaus rajono savivaldybė.
1989 m. gegužės 22 d. buvusiai Vilniaus 19-ajai vidurinei lenkų mokyklai (Linkmenų g. 8, Šnipiškių seniūnija) buvo suteiktas Vladislavo Sirokomlės vardas. Mokykloje yra įkurtas V. Sirokomlės atminimo kambarys, kuriame saugomi įvairūs eksponatai: pirmosios poeto išleistos knygos, monografijos, nuotraukos ir kt..
Vilniuje, Naujosios Vilnios seniūnijoje, yra Vladislavo Sirokomlės gatvė. Poeto vardu pavadintos gatvės Nemėžyje ir Rukainiuose (Vilniaus rajonas).